Rašė: Jaunius Špakauskas
Šių metų hitas – bukagalviškas klausimas „Kodėl tu nusipirkai tokią mašiną?“ Mašiną aš iš tiesų pirkau. Blondinės, kokios gyvenime nė nebūna, stiliumi galima pridurti – mėlyną. Bene visi mano pažįstami žmonės – kolegos, tolimi pažįstami (į kurių nuomonę man visai nusispjaut), netgi draugai mirtinai įkyrėjo šiuo nepalaužiamu smalsumu.
Instinktai gali apgauti, bet problema ne ta, jog žmogui smalsu. Ypač artimam žmogui, kuris žino mano pamišimą automobiliams. Klausimo kilmė – subtilesnė ir pastebima tik akylam stebėtojui, nes klausiama visai ne norint sužinoti, kokį pirkinį įsigijau. Klausiama norint sužinoti, kodėl nusipirkau būtent tokį. Nes, susiprask Vatsonai, jaunas vyras niekaip nesivaizduojamas prie „Volvo“ universalo vairo. „Na, čia gi tokia diedukų mašina. Apskritai tai tokia žvejojančių diedukų mašina. Dar ir bičių avilys į bagažinę telpa.“
Dar bukesnė situacija ne pusmečio, o savaitės senumo, parsinešta iš Kauno technologijos universiteto Studentų atstovybės gimtadienio, kur kaip studentų judėjimo alumni, šventėje sutikau daugybę pažįstamų veidų. Daugiausia tai įvairių aukštųjų mokyklų studentų judėjimo aktyvas su kuriuo per nemažai metų susibičiuliavome. Didžiumą šių žmonių sutinku tik per panašius renginius, tad visuomet yra ką pasivyti – kas susituokė, ką ištiko profesinis iššūkis, kieno gyvenimas taip ir liko stabiliai mažas ir nykus, dėl ko būtinai kaltas Andrius Kubilius.
Ilgas laiko tarpas, skiriantis senus draugus, išryškina ir išorinius pokyčius, kaip antai tokį svarbų dalyką, kaip šukuosena. Ne, aš netapau panašus nei į Borisą Johnsoną (Londono merą), nei į Donaldą Trumpą (tokį isteriką), tačiau per visą smagų vakarą turėjau bent 26 kartus pasiaiškinti, kodėl mano plaukai tokie, kokie yra. (Nemačiusiam paaiškinu, kad tai visai nešokiruojanti, santūri šukuosena, su kuria Vakarų didmiesčiuose neišsiskirsi.)
Šio teksto skaitytojas, pasikapstęs atmintyje, prisimintų dešimtis panašių istorijų. Visas jas sieja vienas simptomas – nuolat jaučiamas nejaukumas, kurį Lietuvoje privalai patirti dėl savo pasirinkimų. Antai mūsų kultūroje priimtina per burną grūsti savo nevalyvą nuomonę, tuo pat metu legaliai reikalaujant kito žmogaus pasiaiškinti, kodėl pasirinkimas yra toks, o ne kitoks. Pasiaiškinimas apskritai yra vienas ryškiausių mūsų kultūros požymių, neatskiriama lietuviškojo etoso dalis.
Normalumo šaknys
Mes gyvename visuomenėje, kur nuolat keliamas normalumo klausimas, absoliučiai ignoruojant nuogą faktą, kad normalumas ne tik reliatyvus, bet ir dinamiškas, mat kinta erdvėje ir laike. Juk tai, kas buvo normalu prieš šimtą, tūkstantį metų, yra visiškai nenormalu šiandien. Kartu tai, kas normalu Lietuvoje, nebūtinai normalu Saudo Arabijoje. Kad ir vairuojančios moterys. Baisu, tiesa? Draudikai būtų kitokios nuomonės.
Tačiau kažkodėl Lietuvoje niekas neklausia, kodėl normalu versti kitą žmogų nuolat aiškintis. Aiškintis ne valdiška mašina šunį pasiusioti vežantį valdininką ar už dalyvavimą mišiose mokesčių mokėtojų pinigus šaltu veidu pasiimantį merą, tėvų pavadintą Andriumi, bet paprastą žmogų, kurio nei gyvenimo tikslas, nei pareiga nėra nuolatinės aplinkinių informavimo ceremonijos.
Bandant įminti rebusą, kokios galėtų būti šio Vakaruose, kur plačiai gerbiama individo autonomija, tokio svetimo reiškinio priežastys, akys krypsta vieno svarbiausių mūsų kultūros klodų linkme – krikščionybės. Būtent krikščionybėje slypi sprogstamasis pamokslavimo, geresnio, aukštesnio žinojimo ir nusidėjėlio arba netikinčiojo (nors tai vienas ir tas pats) atvertimo užtaisas. Būtent dėl to man begalinį pasidygėjimą visuomet kėlė bet kuri pasaulinė religija – siekis žmogų perdaryti, atvesti jį į „doros“ kelią. Apmaudu, bet istorija dar neišmokė, kiek gyvybių kainuoja šis troškimas.
Ir nepriklausomai nuo to, kur veši bei stiprėja šio mūsiškojo reiškinio šaknys, mažai abejonių kelia viena – kitoks kito žmogaus pasirinkimas iškreipia sąmonėje susiformavusį monolitinį vaizdą, dar žinomą stereotipo vardu, ir tas kitoks žmogaus pasirinkimas trikdo, kėsindamasis į komfortišką idilę, kuri nebūtinai teisinga.
Kalbant apie alternatyvas, komunikacijos priemonės sufleruoja bent jau dalinius problemos sprendinius: menkiausią pokytį visada galima plačiai, apnuoginant ir taip nykstančias žmogaus privatumo iliuzijos briaunas, anonsuoti socialiniuose tinkluose, kiekvieną „pyrst“ dedant į feisbuką ar blogą. Taip bent dalį auditorijos galima „paruošti šokui“, pamažėl ją pratinant prie permainų. Manding, tai tikri naujumės skiepai bet kuriai anachronistinei zanūdai.
Paraštėse – apie paslaptis
Visgi daliai žmonių dar atrodo, kad ir už savo pasisakymus socialiniuose tinkluose turėčiau kam nors atsiskaityti. Vis jaučiu spaudimą save cenzūruoti, pagal aiškiai sudėliotos programos algoritmus dėstyti mintis, idant nepasirodyčiau pernelyg žemiškas, o visų blogiausia – per mažai intelektualus.
Tačiau jau kuris laikas ne tik kartoju (kalbėti visi drąsūs), bet ir gyvenu įsitikinimu, kad mano įvaizdis – ne mano reikalas. Tai, kaip mane vertina aplinka, yra aplinkos, ne mano problema. Tai kito žmogaus, kartu ir visuomenės tragedija, jei primityvus protas įstengia matyti tik absoliučias formas (geras/blogas, „tusovčikas“/intelektualas etc.), selektyviai ir išrankiai, pagal individualų skonį atsirinkdamas savo vertybių sistemai patogius asmenybės kontūrus. Bet juk taip daroma apmaudi klaida, nes prarandama bet kokia galimybė pažinti kitą žmogų. Tokį, koks jis yra. Tikrą.
Bet faktas akivaizdus – žmogus yra sistema, jis visoks būna. Ir pozicijas apie jį formuoti reikia remiantis kuo didesne patirčių, pažinimo sričių aibe, nes žmogus visada yra paslaptis. Štai nugyvename gyvenimą su artimais žmonėmis – tėvais, seserimis, mylimaisiais – ir mums visgi pritrūksta to paskutinio rakto menant mįslę, kas dedasi kito žmogaus galvoje.
Tad neklausk, kodėl aš vairuoju tokį automobilį. Geriau klausk, koks jausmas aplanko sukant ratus nepažįstamomis miesto gatvėmis lietui krentant.