Už burleskos kutų ir plunksnų

Nuotraukos: Justinos Česnauskytės

 Dauguma trendų iš londonų ar kitų didmiesčių anksčiau ar vėliau pasiekia ir Vilnių. Vis dėlto burleska, kuri Londono barų ir teatrų scenose pradėjo savo renesansą prieš ketverius metus, pas mus neprigijo. Tiesa, viena dama iš Kauno pamėgino šį tą nuveikti šioje srityje, tačiau viskas ir liko bandymų stadijos. Todėl ačiū Justinai Česnauskytei, jaunai fotografei iš Londono, už praskleistą kutų užuolaidą – ji dalijasi su mumis nuotraukomis ne tik iš žėrinčiųjų scenų, bet ir iš tamsiųjų užkulisių.

Justina pasakoja, kad fiksuoti burleskos šokėjas ji pradėjo dar pirmaisiais fotografijos studijų Londone metais ir iškart tapo lyg apsėsta: „Prisimenu pirmą matytą pasirodymą: prisidengusi ryškiomis plunksnomis, lengvai erzindama ir lėtai nusimesdama drabužius, šokėja tiesiog pavergė publiką. Tai padarė pradžią mano liguistam susidomėjimui burleska, kuris išsivystė į didelį projektą.“ Šis projektas tęsiasi trečius metus ir netrukus materializuosis į pirmąją jaunosios fotomenininkės personalinę parodą. Taigi, teoriškai mes esame pirmieji, Justinos darbus iš skaitmeninio pasaulio perkeliantys į popierių. Tiesa, kelios jos nuotraukos panaudotos plakatuose, reklamuojančiuose gegužę prasidėjusį vienos šokėjų trupės turą Kinijoje.

Istoriškai kalbant, burleska buvo suprantama kaip meno forma (galėjo būti tiek muzikinė, tiek literatūrinė), siekianti sukelti juoką pašiepiant ir šaržuojant rimtus darbus. Ne veltui žodis „burla“ (iš jo ir kilo žodis „burleska“ – aut. past.) išvertus iš italų kalbos reiškia „juokelis“. Nuo XIX a. pabaigos burleska – varjetė stiliaus pasirodymas su stipriu erotikos aromatu. Amerikos ir britų žemėse toks pasirodymas tapo privalomu reginiu kabaretuose ir modernaus teatro scenose. Priešingai nei striptize, burleskoje svarbus ne pats apsinuoginimo faktas, o jį lydintis procesas. Na, kitaip tariant, viliojimo menas. Bet net ir šiandienos burleskos šokėjų (tokių kaip Dita von Teese – aut. past.) pasirodymai ne tik alsuoja glamūru, seksualumu, bet ir slepia politinę satyrą bei rimtus meninius sugebėjimus.

Visgi daug kas ginčytųsi, kad burleska – visai ne menas. Tokiems galvotojams Justina turi parengusi atsakymą: „Burleskoje viskas labai apgalvota – makiažas, šukuosena, kostiumas, choreografija, muzika. Kiekvienas burleskos šokėjos pasirodymas yra toks pat savitas, kaip ir jos stilius, niekada nemačiau dviejų panašių pasirodymų ar kostiumų.“

Pasak fotografės, šokėjos, su kuriomis ji pabendrauja už blizgučiais žėrinčios scenos, yra savimi pasitikinčios ir savo darbui atsidavusios moterys, tačiau jų gyvenimas ne vien blizgučiais klotas ir šampano voniose jos nesimaudo. „Kaip ir daugeliui artistų, taip ir joms nelengva – honorarai ne tokie ir dideli, jos neturi patikimo pajamų šaltinio bei mokamų atostogų. Burleska reikalauja daug laiko ir pasiruošimo, šokėjos begalę laiko praleidžia kurdamos kostiumus (juos dažnai siuvasi pačios) bei planuodamos pasirodymus“, – šokėjų gyvenimo realybę atskleidžia menininkė.

O kodėl burleskos nėra Lietuvoje (na, atmetus kai kurių mėgėjų ponių bandymus)? „Visų pirma, nemanau, kad šis menas sulauktų didelės auditorijos vien dėl to, kad dauguma lietuvių yra konservatyvūs ir burleskos klubus lygina su striptizo klubais. Antra priežastis – kas iš lietuvių merginų norėtų šokti burleską ant scenos stebint būriui žmonių? Daugeliui šis darbas atrodo gėdingas“, – priežastis vardija Justina.

 

Apie autorių

Idėjų vadybininkas, buvęs emigrantas, vilnietis, myli blogus ir knygas.

Straipsniai : 7

2017 © 370 - Žurnalas smalsiems protams. Visos teisės saugomos.

Scroll to top