Rašė: Jaunius Špakauskas
Pridėjo: Jurgita Kviliūnaitė
Iliustracija: Algirdo Šeškaus, Venecia 5, 1983 (2013)
Po septynis mėnesius trukusios žiemos (kažin ką šiandien apie keturis metų laikus pasakytų Kristijonas Donelaitis?) mūsų kūnus kurį laiką absoliučiai nemokamai dosniai vitaminu D maitina Motina Saulė.
Lengvi marškinėliai pakeitė kailinius, jaukios basutės – klaikius žieminius batus. Šiluma be jokio gailesčio ir storus džinsus išmainė į spalvingus chinos.
Begėdė šiluma apnuogino ir kūno formas, kurias žūtbūt teks parodyti ne tik (apokaliptiniais?) vabalais nusėtame Lietuvos pajūryje, bet ir nesibaigiančioje galybėje muzikos festivalių kiekvienoje Marijos žemės paežerėje. Nenuostabu, kad kuris laikas didmiesčių sporto klubai lūžta nuo lankytojų, kurie nepavargdami lydo riebaliukus ir kočioja raumenis.
Sporto klubai apskritai yra unikalus miestietiško gyvenimo išradimas, kuris negalėjo gimti jokioje kaimiškoje kultūroje, nes žmogus nuo ūkio jokiu sportu niekuomet nekvaršino galvos – gražias kūno formas garantavo kasdienio gyvenimo rutina, kurioje fizinio aktyvumo būta ir yra apsčiai. Ir tik atsiradus miestams, kur judėjimo mažiau, kur galimybių bei laiko išlikti aktyviam perimetrai susitraukę, reikia simuliakrinių ir visai realių krutėjimo centrų, kur tuzinai žmonių gausiai prakaituodami, alsuodami bei inkšdami (ką paprastai sau leidžia nebent užrakintuose miegamuosiuose išjungta šviesa) atlieka chaotišką melodiją, suvienijančią Gamtos ir žmogaus kūrinius, – turtingus balso stygų bei metalinių konstrukcijų sąskambius.
Smalsiam miestiško gyvenimo tyrinėtojui sporto klubai apskritai yra turtingas medžiagos šaltinis – tai tikra keistuolių ir narcizų šventovė, kurios centre, deja, šventųjų atvaizdų nerasi. Altoriaus vietoje nerasi ir Alfredo Hitchcocko ar Stanley Kubricko verto kolosalaus treniruoklio. Pastarojo poziciją sporto klubuose užima milžiniški veidrodžiai, kurie įvairių rūpestėlių kamuojamiems lankytojams yra ir gyvi priekaištai, ir nesibaigianti motyvacijos nepaliauti krutėti dozė. Antai įvairaus plauko savimyloms – ir dieviškasis valgis, ir paminklas jų fiziniam grožiui.
Šiuose kontekstuose kalbėti apie dvasios turtus būtų bemaž nepadoru, nes krutėjimo centruose vertybių skalės yra pasisukusios ne Šiaurės, o Pietų kryptimis… Bet manding gražiausias žmogus esti tas, kurio ir kūnas gražus, ir mintys švarios. Jei tat skamba kaip gariūninė romantika, skepsį išties gali įveikti paprasti žemiški susidūrimai su puikiais žmonėmis, kuriuose dera ir viena, ir kita. Šiaip sau, be jokių pastangų. Ir tokių žmonių tikrai esama tose puikiose paežerėse, kur pagal visiškai skirtingą muziką juda svetimoki siluetai. Atvirumas pašnekesiui ir nuoširdžiai pažinčiai gali tapti bilietu bent trumpai pasisvečiuoti tų harmoningų žmonių pasauliuose. Privalomas rekvizitas net nebūtinai turi pasižymėti skysta agregatine būsena – VIP apyrankės vieton čia stoja atvira širdis.
Kad jau prakalbome apie sportą, nemažai jo šiemet siūlo draugėn su Kipro kūrėjais į vieną projektą susibūrę lietuvių menininkai, mūsų šaliai atstovaujantys birželį prasidėjusioje Venecijos bienalėje. Su jais apie meną ir šiek tiek apie sportą plepėjo mūsų dailėtyrininkas Paulius. Beje, Venecijos bienalės komisija projektui oO suteikė vieną iš keturių „ypatingų paminėjimų“ – „Special mention for National Participation“.
Erlendas su menišku verslininku Bartu Polonskiu kalbėjosi ne apie sportą, o apie tai, ką anglosaksai vadina augmented reality, o mes – papildyta tikrove.
Deimantė su kultūros tyrinėtoju Jurijumi Dobriakovu knaisiojosi po plačiai išartus, bet mažai tyrinėtus popso dirvonus, o aš (redaktorė Jurgita) lietuviškos popmuzikos korifėjų Andrių Mamontovą priverčiau iš stalčių ištraukti senas nuotraukas, bylojančias apie ilgą ir įdomų jo kūrybinį kelią, trunkantį jau tris dešimtmečius.
Jurga nėrė į reklamų pasaulio vandenis – su aukščiausius apdovanojimus „Adrenaline“ pelniusių agentūrų „Not Perfect | Y&R“ bei NEW! kopiraiteriais Stefanija Jokštyte ir Mantu Mačiulskiu aptarė jų profesijos pliusus bei minusus.
Tiek sporto ir ne sporto temų šiame „37O“ numeryje, na, o įsibėgėjant jei ne gražiausiam (čia jau skonio reikalas, jei tą skonį, žinoma, turi), tai bent jau šviesiausiam metų laikui, apokaliptinių kataklizmų vasaros programoje nenumatoma – nebent apokaliptinis rytas visą naktį supusis sūpynėse, nerandant kelio namo iš tolimųjų Galapagų ar jaučiant nedidelę sarmatą dėl to, kad praėjai nepasisveikinęs su tamsta.
Susigrosime, o gal ir susitiksime. Ir tikiuosi – sykiu pakrutėsime. Jei ne į ritmą, tai bent jau į raumenį.