oO – tai šiek tiek išsibalansavusi struktūra, perteikianti nelygius, tačiau abipusiškai atvirus elementus; nuolat svyruojanti tarp dviejų (mažiausiai), nepalanki vieno atžvilgiu, kylanti iš organizacinio bangavimo. Besilaikanti organizavimo formomis labiau negu formų organizacija, ji plūduriuoja tarytum gyvastis, tarytum planktonas.1
Venecijos bienalė – vienas didžiausių ir prestižiškiausių meno renginių pasaulyje. Tai lyg meno olimpiada, rengiama kas dvejus metus, kurioje vietoj medalių dalyviai apdovanojami liūtukais iš brangiųjų metalų. Kaip ir tikrosiose olimpinėse žaidynėse, čia svarbu gerai pasirodyti. Lietuvai pastaruosius keletą sykių tai padaryti pasisekė neblogai – prisiminkime Dariaus Mikšio slėpinius už baltos užuolaidos arba Nomedos ir Gedimino Urbonų karvelių sėkmingą kelionę. Šiemet sportinių interesų vedama Lietuvos delegacija ir vėl sugebėjo nustebinti meno pasaulį – buvome ne tik pastebėti, tačiau ir paminėti!2 Tiesa, kad to pasiektų, parodos kuratoriui Raimundui Malašauskui į pagalbą teko pasitelkti jungtines Kipro menininkų pajėgas. Ir taip 55-osios Venecijos bienalės proga įvyko minėtųjų šalių sąjunga, iš kurios gimė projektas oO. Venecijoje oO buvo apgyvendintas sporto rūmuose „Giobatta Gianquinto“ (apsukriai pasirinkta), kuriuose nuo gegužės 30 d. prasidėjo intensyvios kultūrizmo treniruotės. Šią vasarą Lietuvos ir Kipro nacionaliniams paviljonams atstovauja šešiolika sunkiasvorių meno atletų: Liudvikas Buklys, Gintaras Didžiapetris, Jasonas Dodge, Lia Haraki, Maria Hassabi, Phanas Kyriacou, Myriam Lefkowitz, Gabrielis Lesteris, Elena Narbutaitė, Mortenas Norbye Halvorsenas, Algirdas Šeškus, Dexteris Sinisteris, Constantinas Taliotis, Kazys Varnelis, Natalie Yiaxi, VytautėŽilinskaitė, kuriuos į vieną komandą subūrė meninio lavinimo trenerio R.Malašausko švilpukas. Apie meną ir sportą kalbuosi su oO komandos nariais.
– Kas yra oO?
Constantinas: – oO yra įrašas, išėsdintas gyvsidabriu ant dosnaus individo plastikinio ekrano, esančio galvos smegenų žievėje, kur parazitiški susibūrimai ir plaukimo pamokos vyksta tuo pat metu nereguliariais intervalais. Vienintelis būdas dalyvauti šioje sąveikoje, šioje trombozės distiliacijoje – priprasti prie jos begalinio neapibrėžtumo. Kai tik surandi tą dosnųjį individą – jau yra gerai.
Phanas:– Oo.
Natalie: – Man kartais atrodo, kad oO yra retos rūšies vibracinis greitis, specifinis judėjimas.
Raimundas: – Gal jau kas nors atsakė į šį klausimą?
– Pranešime spaudai rašoma, kad oO buvo pradėta kuruoti nuo vidurio (from its middle). Skamba intriguojamai. Gal papasakotumėte ką nors įdomaus apie parodos kuravimą? Ir kas vyko iki tol, kol buvo pasiektas ,,vidurys‘‘?
Raimundas: – Pradžioje, galvodamas apie projekto modelį, žaidžiau su sekvencerio (angl. – sequencer) idėja. Sekvenceris buvo taisyklių ir charakteristikų rinkinys, kuriantis savo paties manifestacijas. Maniau, kad parodoje galėtų glūdėti dalis tų taisyklių, kurios, priklausomai nuo lankytojo veiksmų, kaskart sukurtų naujus parodos fragmentus. Vėliau mane užvaldė sekvencerio, generuojančio savo paties manifestacijas nepriklausomai nuo lankytojo, idėja. Tai tarytum mechaninis aparatas: sakykime, vidury filmo išsijungia televizorius – dėl to, kad aukštu žemiau esanti siena pakeitė savo padėtį dėl elektros srovių kaitos… Su visa oO komanda įžengėme į stadiją, kurioje visi šie konceptualūs modeliai buvo paveikti tikrovės: visokiausio plauko sąlygų ir aplinkybių, esančių už sumanymo ribų. Tarp jų, pavyzdžiui, buvo Kipro finansinis krachas arba mūsų derybos su sporto organizacijomis Venecijoje. ,,Sekvenceris‘‘ tapo ,,pažeidžiamas‘‘. oO projektas yra pažeidžiamas ir mažiau nepriklausomas, nei aš planavau iš pradžių.
– Kaip ir oO, sporto rūmai „Giobatta Gianquinto“ turi ,,savo ritmą, grafiką, krūvį“. Kasdieniai sportiniai užsiėmimai vyksta greta meninių. Kaip manote, ar oO daugiau sportas ar menas? Ar pastebėjote, kad atidarius paviljonus pradėjote daugiau mankštintis? Kokie ,,sportiniai-meniniai“ užsiėmimai laukia oO lankytojų šią vasarą?
Natalie: – oO – tai erdvė, kurią nujauti iš anksto. oO lankytoja vaikšto ypatingu būdu, aš tai pastebėjau; trumputė pauzė tarp žingsnių, vos juntama dvejonė – ar jai eiti šia ar kita kryptimi, ar sustoti priešais ką nors ir ar tas kas nors yra ko nors vertas. Taigi kartkartėmis susimąstai, ar tai sportas, ar tai menas. O kitais kartais pamatai kūrinį ir susimąstai, ar jis priklauso sportui ar menui.
Raimundas: – Lankstumą kultivuoja sportas, menas ir kitos praktikos. Gimnasčių festivalis įvyko užvakar.3 Kikboksininkai, stalo tenisininkai ir gimnastai treniruosis Palazzetto4 visą vasarą. Krepšininkai ir tinklininkai sugrįš rudenį.
– Ar, jūsų manymu, Lietuvos ir Kipro paviljonų buvimas už lankomiausių Venecijos bienalės erdvių (Giardini bei Arsenale) ribų sumažina oO populiarumą ar atvirškčiai – sukelia didesnį susidomėjimą šiuo projektu?
Natalie: –Manau, kad paviljonų buvimas prie pat Arsenale suteikia daugiau galimybių išvysti oO, tačiau taip pat manau, kad dauguma žmonių ateina pamatyti parodos, nes apie ją girdėjo ar skaitė.
Phanas: – Kartais, bet ne kaskart.
Raimundas: – Nesiekiame populiarumo. Jeigu pripažinimas suteikia daugiau įdomių galimybių daryti tai, ką darai, – puiku. Bet pripažinimas ir populiarumas – skirtingi dalykai.
Constantinas: – Nors bienalės trukmė iš esmės matuojama kẽlių nuovargiu, jos erdvinė konfigūracija suvokiama tiksliau – per jos giminystę su klausos sistema. Karo būgnų dūžiai sklinda iš vieno galo į kitą. Venecijoje vykstant bienalei nėra epicentro, tačiau skliste sklinda ratilai; tai – greičių, bet ne priemonių teritorija. Tokioje struktūroje demarkacijos linijos tampa neaiškios ir inertiškos. Greičio skalės atžvilgiu oO sukelti ratilai sporto komplekse „Giobatta Gianquinto“ sukuria sulėtintą svajingumą. Kalbant apie parodos populiarumą, tai – statistinis klausimas, bet, deja, aš esu prastas matematikas.
– Trys V.Žilinskaitės pasakos „Teleoželis“, „Kaktuso paslaptis“ bei „Robotas ir peteliškė“ (iliustruotos Marianos Castillo-Deball) – tai lietuviškoji parodos katalogo versija. Kaip oO pakeičia mūsų požiūrį (prisiminimą, klausymą, skaitymą, sekimą) į pažįstamas vaikystės istorijas? Ar galima būtų laikyti oO pasakiška paroda ir dėl kokių priežasčių?
Raimundas: – V.Žilinskaitės pasakos gali būti kontaktiniu lęšiu oO matyti. oO gali būti kontaktinis lęšis, skirtas V.Žilinskaitės pasakoms skaityti. Siūlau pabandyti. Kūno ir laiko technologijos veikia ir pasakose, ir oO.
– oO turi ir savo vaizdo klipą. Praeitame „37O“ numeryje buvo rašyta apie vaizdo klipų poreikį muzikos industrijoje, o koks jų poreikis meno industrijoje? O gal oO klipas galėtų pasiekti komercinės šlovės ir vieną dieną būti rodomas televizorių ekranuose? Ir kodėl jame žirafos?
Natalie: – Kodėl ne?
Raimundas: – Gabalas ir jo klipas – grupės „18+“ dovana oO. Televizoriaus ekranu domiuosi labai mažai. Komercine šlove – irgi. Šiuo atveju galbūt žirafos yra įdomiausias dalykas.
Phanas: – Ne tik televizorių ekranuose, bet ir šilkografų ekranuose (silkscreenuose). Todėl, kad jų širdys muša iki 170 kartų per minutę.
– Lia, ką jums reiškia atstovauti Lietuvai 55-ojoje Venecijos bienalėje?
Lia: – Pastaruoju metu aš vis labiau jaučiu, kad menas – tai langas į žmogaus pasaulį ir būdas, leidžiantis kitiems išgyventi jo ar jos būtį. Palazzetto atvejis buvo tarsi rėmai, kuriuose šie skirtingi pasauliai gyvavo drauge, veikė vienas kitą, buvo ir nepriklausomoje, ir tuo pat metu bendroje erdvėje, ir išskirtinėje, ir susimaišiusioje su kasdienybe, kaip, tiesą pasakius, menui ir dera, nes juk jis nė kiek neypatingesnis už gyvenimą.
– Algirdai, ką jums reiškia atstovauti Kiprui 55-ojoje Venecijos bienalėje?
Algirdas: – Aš net nežinau, kur yra Kipras. Sugrįžau iš Venecijos neseniai, viską labai gerai apžiūrėjau… oO – įdomus projektas, bet kur ten Kipro menininkų darbai, aš net nesupratau, gal ta spinta… Bet juk tai menas, o menas neturi tautybės.
Širdingai dėkoju visiems o ir visoms O už atsakytus klausimus!
„18+“ dainą ir vaizdo klipą galite išvysti sekdami šia nuoroda:
1 Iš oO pranešimo spaudai; čia ir kitur vertimas iš anglų k. autoriaus.