Beno Bėranto novelė
Ji pabudo ne savo lovoje. Tiesiog ėmė ir pirmąkart pasiliko pernakvoti, net pati nežinojo kodėl. Kitais kartais mašinaliai užsitraukdavo sijono užtrauktuką, susivarstydavo palaidinės raištelius, įsispirdavo į basutes ir išeidavo vyrui miegant. Keli įprasti žingsniai.
Dar snūduriuodama norėjo kelti koją iš lovos, bet ši paniro į vėsų glitoką vandenį. Miego mailius iškart spruko šalin. Ji apsižvalgė: plati dvigulė lova plūduriavo kažkokiame apmusijusiame tvenkinyje. Į plaučius sunkėsi gaivus ryto oras, valydamas iš kūno per naktį meilužio pripūstą CO2. Oda šiurpo nuo vėsos, kai kur kurkė varlės, ir mergina mikliai ištraukė koją iš vandens. Tą akimirką labiausiai ilgėjosi savo chalato.
Vyras vos girdimai šnarpštė. Antklodę buvo persimetęs per petį ir priminė romėną, dėvintį togą. Ji lengvai jam spirtelėjo, bet tas tik pasiraivė ir miegojo toliau.
Spyrė smarkiau.
– Kas per… – iššoko rupūžė jam iš burnos.
Mirksėdamas apsižvalgė. Dumbluoti tvenkinio krantai buvo apžėlę meldais, beveik kaip jo neskustas veidas, bet vyriška akis greitai pastebėjo properšą. Tylėdamas panardino ranką į vandenį ir ėmė irtis properšos link.
„Vis dėlto ne visiškas kelmas“, – palengvėjo jai.
– Ko taip žiūri? – vyras pajuto žvilgsnį.
Ji nieko neatsakė.
Netrukus priplaukė upelio ištakas. Plevenanti srovė pamažu ėmė nešti lovą-laivą tolyn. Upelis platėjo, krantai tolo, kol matematiškai įrėmino upę. Jie plaukė tarp dviejų lape nupieštų linijų. Krantuose skardžiai, krūmokšniai bei miškai atrodė tarsi išlankstyti iš popieriaus ir paskubomis nuspalvinti. Debesų gniužulai vertėsi vienas per kitą.
Per pietus saulė užmynė lietui koją. Pradėjo pilti. Lovos viduryje jis įrėmė iš upės ištrauktą baslį, o ji skubiai išskleidė sutaršytus patalus ir užkišo jų kraštus už lovos kampų. Jie atsidūrė palapinėje.
– Ilgai negelbės, – pareiškė vyras.
Krantuose sutižo visi lankstiniai. Lietus pirštais barbeno į antklodę pagal kažkokį pašėlusį ritmą. Atrodė, kad nuo lietaus lovos kraštai aptirpo ir ši susiaurėjo.
– Neprisimenu, kada pastarąjį kartą stovyklavau… – užsitęsusi tyla nejaukiai šmirinėjo merginos kūnu. – Ai! Buvau gal trečioj klasėj. Mūsų šeima su draugais atostogavo prie ežero. Vieną naktį irgi smarkiai lijo ir žaibavo. Negalėjau užmigti. Nuo to laiko bijau žai…
Lyg norėdamas paerzinti, blykstelėjo žaibas. Visa palapinė nušvito, medžių šešėliai išryškėjo kaip kaulai rentgeno nuotraukoje, ir išsigandusi mergina cyptelėjo. Stipriai užmerktų akių kampučiuose nugriaudėjo po raukšlelę. Vyras šyptelėjo.
Pro antklodę ėmė sunktis vanduo. Stambūs lašai kapsėjo jiems ant galvų, tekėjo per veidus, o pasiekę kaklo duobutes trumpam sustodavo, kad kaip kriokliai pasiruoštų leistis per visą kūną. Mergina delnais nusišluostė veidą, o raudonų lūpų dažų likučiai kiek išsitepė. Drėgni plaukai ėmė banguoti ir prilipę apraizgė pečius.
Slėptis palapinėje nebebuvo prasmės, tad jie suvyniojo permirkusią paklodę ir išmetė upėn.
– Mes kiekvieną vasarą važiuojam prie ežero, – tepasakė jis.
Kai lietus vėl pakvietė saulę šokio, pakrantės atrodė žalesnės, nei įprastai. Žalesnės jam pasirodė ir merginos akys. Kaip du dideli lašai, kuriuos baisu paliesti, nes ims ir išsisklaidys.
Dabar pasislėpti nebuvo po kuo, tad jie nuogi sėdėjo vienas priešais kitą. Saulė kaip pomidorus džiovino jų kūnus. Lova buvo dar labiau aptirpusi ir juos skyrė vos keliasdešimt centimetrų.
– Aš šitaip niekad nedarau, – nevykusiai pasiteisino ji. – Tik šį sykį.
Nežinojo, kodėl tie žodžiai išsprūdo. Vyras susimąstė. Tada pakišo ranką po pagalve ir ištraukė… Rubiko kubą. Truputį pasukinėjo. Padavė jai.
– Kai negaliu užmigti, bandau surinkti. Tamsoj. Dažniausiai įjungęs šviesą pamatau, kad liko tik vienas langelis. Ir niekaip negaliu surasti jo vietos. Lyg turėčiau pats save pasukti, tik nežinau, kokia teisinga seka… Prabangus automobilis, erdvus butas, firminis kostiumas, klubai, kokteiliai… O draugai ir pažįstami jau seniai susukę savo lizdelius…
Vyras atsiduso. Nežinodamas, ką sakyti toliau, ir jausdamasis nejaukiai dėl savo atviravimo, pasėmė delnais vandens ir nerangiai ją aptaškė.
Mergina pajuto kūnu sruvenančius vėsius lašus. Pirštų galais šliūkštelėjo vandens atgal į jo pusę. Užsidengęs veidą jis dusliai nusijuokė ir taškė toliau. Paskui abu vienu metu nurimo.
– Išsimaudom? – pasiūlė ji, koja vandenyje verpdama verpetą.
– Aš nelabai moku plaukti, – prisipažino jis.
– Aš nelabai moku šokti, – susidrovėjo ji, prisiminusi praėjusią naktį.
– Gal abu ne ta koja į lovą įlipom? – nusijuokė vyras.
Temo. Aplink juos skraidė mašalai, rinkdami nuo kūnų vandens likučius ir atsimušdami į veidus. Kaip su bučiniu dalelė kito žmogaus lieka ant lūpų, taip lova nepastebimai atsidūrė jūroje. Tarsi paskutinis kubelis būtų atradęs savo vietą. Sprogusi saulė nudažė dangų, vandenį ir smėlį, smėlis ir bangos liovėsi galynėjęsi ir švelniai glostė vienas kitą. Ten, už kopų, dunksojo kurortinis miestelis, nuo kurio sklido sumišę trankios muzikos garsai. Kažkoks vaikas ant kranto buvo pastatęs smėlio pilį.
Kaip gali būti ramu plūduriuoti bekraštėje jūroje, gulint aptirpusioje baltoje formoje, kuri anksčiau buvo tikslus 200 x 200 cm kvadratas, ir jaustis joje saugiausiai pasaulyje. Nesvarbu, kad apačioje jūra, prikaupusi purvo, kurį nusiplauna purvini žmonės. Saulėlydžių vakarais ji apsivalo. Apsivalo bangomis. Lova palengva sukasi ir migdo juos. Sukasi žvaigždės, sukasi lėktuvai, planetos, Rubiko kubas, šypsenos, žvilgsniai, gyvenimai. Viskas sukasi, o Samoa ir Kiritimačio salose jau teka saulė.
– Vakar nepasakiau… Aš Ieva, – sušnabždėjo ji.
– Adomas, – sušnabždėjo jis, nors vardai čia visai nebesvarbūs.
Lova tirpo kaip paskutinė ledo lytis, kol jie abu, glausdamiesi arčiau, užmigo vienas kito glėbyje, pamiršę, kad visą dieną nieko nevalgė ir tikriausiai nudegė odą, nes lovoje niekas nelaiko nei užkandžių, nei kremo nuo saulės.
Jie pabudo. Galbūt šįkart iš tikrųjų. Pabudo truputį kitokie. Jis galbūt pusryčiams suteps sumuštinių ir išvirs kavos. O ji galbūt, tik galbūt, vilkės jo marškinius.