Geriausi A.Mamontovo metai (II dalis)

Nuotraukos: asmeninio archyvo

„Oj, kaip bėga metai, jų sustabdyti negali“, – rodos, taip dainavo kažkuris estrados klasikų. Sustabdyt, žinoma, nesustabdysi, bet užfiksuoti svarbiausių momentų niekas netrukdo. Didžiai gerbiamas dainininkas Andrius Mamontovas mėgsta fotografuoti ir fotografuotis, todėl nebuvo sunku jį įkalbėti išrausti nuotraukų archyvus ir paviešinti dalį jų (žinoma, tik labai nedidelę) žurnale „37O“. Pirmosios nuotraukų ir jų aprašymų pusės ieškokite 37O.diena.lt, o dabar leiskite Andriui pristatyti antrąją.

1999 m. Ši nuotrauka daryta Vakarų Prancūzijoje, garsiojoje Sen Mišelio kalno saloje. Tai, ko gero, įspūdingiausia vieta Prancūzijoje – na, bent jau iš to, ką aš mačiau keliaudamas po šią šalį. Tai iš vandens išlindusi uola, ant kurios įsikūręs miestas. Kažkas fantastiška, neįtikima.

Po „Hamleto“ premjeros 1997-aisiais kokius penkerius metus mano gyvenimas buvo užpildytas labai intensyviomis gastrolėmis. Pusę laiko leisdavau namie, o kitą pusę – viešbučiuose. Per mėnesį lagaminus tekdavo krautis tris keturis kartus.

Ši nuotrauka man labai brangi, nes su šiuo žmogumi – Rusų dramos teatro aktoriumi Vladimiru Jefremovu (visi jį vadinome tiesiog Volodia) – labai susidraugavome, kai kartu apkeliavome pusę pasaulio. O ir grįžę iš gastrolių susitikdavome Vilniuje, eidavome gerti kavos. Kai jis prieš keletą metų mirė, supratau, kad praradau artimą draugą…

1999-aisiais buvo ir daugiau įvykių: daina „Mono arba Stereo“ nuskynė visus įmanomus laurus. Kad ji bus gerai priimta, supratau po jos premjeros koncerte, kai pirmą kartą ją išgirdę gerbėjai prašė pakartoti. Vis dėlto man tie metai labiau susiję su „Hamleto“ kelionėmis, kurios šiais metais baigsis. Su šiuo spektakliu per 16 metų apvažiavome per 40 šalių. Nesumeluosiu sakydamas, kad tai daugiausia apkeliavęs lietuviškas spektaklis per visą istoriją.

2000 m. dalyvavome ture po JAV, kur surengėme nemažai koncertų išeiviams iš Lietuvos. Niujorkas, Bostonas, Detroitas, Klivlandas, Čikaga – visų miestų jau ir nebeprisimenu… Žmonės, kuriuos matote nuotraukoje, yra iš pirmosios mano (kaip solo atlikėjo) grupės sudėties: (už manęs iš kairės) Meinardas Brazaitis (mušamieji), Seržas Grėjus (boso gitara) ir Romas Rainys (gitara). Klavišininko, kaip matote, nebuvo, tad naudojome dalinę fonogramą.

Nusifotografavome dabar jau nebesančiame pastate – Pasaulio prekybos centre – likus kiek daugiau nei pusei metų iki tragedijos. Buvome pakilę į pastato viršų, apžiūrėjome Niujorko panoramą.

2001 m. Ši nuotrauka glaudžiai susijusi su ta, kurią ką tik aptarėme. Ji daryta2001 m. rugsėjo 12 d. Buenos Airėse. Į Argentinos sostinę su teatro trupe keliavome per Frankfurtą, ten mums reikėjo laukti lėktuvo kone visą dieną. Prie vieno baro oro uoste pastebėjau krūvą žmonių, kurie susidomėję žiūrėjo TV. Vieni verkė, kiti stebėjo ekraną netekę žado. Pažiūrėjęs į ekraną ir pats netekau amo… Griūvantys dangoraižiai atrodė kažkas siurrealaus, juolab kad viename jų pats ne taip seniai buvau lankęsis… Pamenu, daugelis trupės aktorių labai išgyveno, kad reikės skristi per vandenyną po šitų visų įvykių. Kai kurios moterys netgi siūlė imti autobusą ir važiuoti atgal į Vilnių… Maždaug, pasaulio pabaiga, iš Argentinos gyvi negrįšime… Aš tuomet pasakiau, kad niekada negalime nuspėti tokių dalykų, tad jeigu niekas nesipriešina mūsų skrydžiui, tai ir turime skristi.

Ir mums nieko nenutiko. Nuskridome į Buenos Aires, kur tuo metu buvo ankstyvas pavasaris, palmių lapai buvo apsitraukę šerkšnu. Visiška ramybė, jokios panikos. Žinoma, visi apie tai kalbėjo, užjautė amerikiečius. Tai buvo baisi ataka, bet tai nebuvo pasaulio pabaiga. Mūsų baimė kartais didesnė už tai, kas iš tiesų vyksta.

2002 m. Ši nuotrauka daryta kovo mėnesį Romoje, prie garsiojo Trevio fontano. Roma yra vienas mėgstamiausių miestų, tačiau tą kartą atvažiavau čia ne ilsėtis, o dirbti. Čia pradėjau savo garso takelių kompozitoriaus karjerą. Rašiau muziką Eimunto Nekrošiaus spektakliui „Ivanovas“ pagal Antono Čechovo pjesę. Šį spektaklį E.Nekrošius statė didžiausiame Romos teatre „Teatro Argentina“ (šį kartą netyčia išėjo praėjusios nuotraukos tęsinys) su garsiais italų aktoriais. Man režisierius patikėjo parašyti visą garso takelį, užtrukau jį įrašinėdamas kelis mėnesius. Tai buvo pirmas mano darbas šioje srityje, vėliau teko ir filmo garso takelį kurti. Maloniausia to darbo dalis buvo išvykos į Romą, kur stebėjau repeticijas, koregavau įrašus, atrinkau, kas kurioje vietoje turi skambėti. Su E.Nekrošiumi eidavome gerti kavos – jis jau buvo išsiaiškinęs, kur verdama pati skaniausia kava pasaulyje. Dabar nuvykęs į Romą jaučiuosi taip, lyg tas darbas dar tęstųsi.

2003 m. beveik susiformavo dabartinė grupės sudėtis, nes prisijungė Eimantas Belickas ir Arnoldas Lukošius. Su Arnu beveik dviese įrašėme albumą „Beribiame danguje“, o paskui jį pristatydami surengėme nemažą koncertų seriją per gana trumpą laiką – per porą mėnesių sugrojome apie 30 koncertų. Nemažai koncertų buvo už Lietuvos ribų: grojome Vokietijoje, Prancūzijoje ir Olandijoje. Autobusiuku nuvažiavome į Paryžių ir atgal. Būnant Paryžiuje būtina nusifotografuoti prie šito baisaus daikto. (Juokiasi.) Jei neklystu, tai kaip tik rašytojas Honoré de Balzacas, paklaustas, kodėl nuolat geria kavą Eifelio bokšto kavinėje, atsakė, kad tai vienintelė Paryžiaus vieta, kur nematyti šito baisaus daikto.

2004 m. gegužės pirmoji. Tą dieną, kai Lietuva įstojo į ES, Berlyne, prie Brandenburgo vartų, vyko didžiulis koncertas, kuriame pasirodė naujųjų ES šalių narių populiariausi atlikėjai. Mums teko garbė groti patiems paskutiniams. Pamenu, prie scenos susirinkęs būrelis lietuvių rėkė „Laužą, laužą“. Mes jį, beje, ir pagrojome bisui. Tą vakarą jaučiausi pakylėtas, nes supratau, kokį sunkų kelią mes nuėjome. Berlyne teko būti ir 1989-aisiais, kai siena dar buvo nenugriauta. Vienoje jos pusėje buvo viliojantis Vakarų pasaulis, kitoje – mes, sovietinės erdvės gyventojai. O tą 2004 m. dieną mes tarsi vėl grįžome į Europą – ir tai buvo nuostabus jausmas. Tad labai simboliška, kad grojome toje vietoje, kur kažkada stovėjo garsioji Berlyno siena… Po koncerto susipažinau su garsiu Vokietijos rokeriu Udo Lindenbergu, jis mane pasikvietė į naktinį klubą. Apie tą vakarėlį būtų galima papasakoti atskirą istoriją, nes pamačiau, ko nebuvau matęs. Jaučiausi lyg būčiau patekęs į Davido Lyncho filmą. (Juokiasi.)

2005 m. Šis kadras pagautas akmenuotame Didžiosios Britanijos paplūdimyje. Tuo metu mūsų vadybininku dirbo Vaidas Stackevičius (nuotraukoje antras iš kairės, šiuo metu jis dirba su „Biplan“, „Rasabasa“ ir kt. – red. past.), taip pat nuotraukoje, be kitų narių, matote ir ką tik prie kolektyvo prisijungusį bosistą Tomą Andrijauską (dėvi firminius marškinėlius „Popsas užkniso juodai“ – red. past.). Bosisto ėmėme ieškoti supratę, kad kai kurias dainas keturiese kartais yra sudėtinga pagroti gyvai. Iki tol naudojome programuotas boso partijas, kai kuriose dainose tas partijas atlikdavo Eimantas. Padarėme atranką. Tomas pirmasis pasirodė tame konkurse, bet jis mums labiausiai ir tiko. Beje, prieš išvykdamas į pirmąsias gastroles užsienyje jis buvo ką tik baigęs vidurinę! Mes kartais juokaujame, kad jis yra metais jaunesnis už „Laužo šviesą“. Taigi, būtent šiais metais galutinai susiformavo kolektyvas, su kuriuo groju iki šiol.

2006 m. Apie šiuos metus būtų galima parašyti atskirą straipsnį, nes jie buvo labai intensyvūs. Pradedant „Eurovizijos“ konkursu Atėnuose, kur kaip projektas „LT United“ dalyvavome su dviem grupės nariais (E.Belicku ir A.Lukošiumi), Marijonu, Samu ir Viktoru Diawara, baigiant mano grupės gastrolėmis JAV. Noriu, kad įdėtumėt būtent šią nuotrauką iš Niujorko, nes ji daryta tų metų pabaigoje ir todėl geriausiai juos atspindi. Tas apskritas stalas tarsi simbolizuoja, kad tais metais aš apskridau aplink pasaulį. Iš „Hamleto“ gastrolių Pietų Korėjos sostinėje Seule skridau tiesiai į Los Andželą, o po gastrolių su grupe po JAV grįžau į Lietuvą.

Šioje nuotraukoje, be manęs ir grupės narių, matote garsų Lietuvos ledo ritulininką Darių Kasparaitį (vilki baltus marškinėlius). Tuo metu jis žaidė Niujorke, kur mes kaip tik koncertavome, todėl pakvietėme jį pavakarieniauti drauge labai prabangiame rytietiško stiliaus restorane. Žinoma, už vakarienę sumokėjo jis. (Šypsosi.)

2007 m. Svarbiausias tų metų įvykis – Gatvės muzikos dienos atsiradimas. Tai vienas ryškiausių muzikinių renginių Lietuvoje, pritraukiantis daugybę svečių iš užsienio. Aš inicijavau šį renginį, bet iš tiesų jį sukuriame visi kartu, tą dieną išeidami į gatves groti arba klausytis muzikos. Tiesą sakant, nesitikėjau, kad jis bus toks sėkmingas. Jau pirmoje Gatvės muzikos dienoje Vilniuje grojo apie 500 muzikantų. Renginys sulaukė ir didžiulio užsienio žiniasklaidos dėmesio. Nuotraukoje, kurią matote, aš kaip tik duodu interviu Pietų Korėjos televizijai.

2008 m. Nuotraukoje – akimirka iš Šanchajaus nacionaliniame operos ir baleto teatre vykusių tarptautinio filmų festivalio apdovanojimų vakaro, kuriame man teko didelė garbė dalyvauti ir gauti bene didžiausią įvertinimą gyvenime. Į festivalį su režisieriumi Mariumi Martinsonu vykome pristatyti jo filmo „Nereikalingi žmonės“, kuriam aš sukūriau garso takelį ir atlikau kunigo rolę. Būtent garso takelio kategorijoje aš ir gavau apdovanojimą – Aukso taurę. Kitaip tariant, mano sukurtas garso takelis buvo pripažintas geriausiu iš visų festivalyje dalyvavusių apie pusantro tūkstančio filmų. Tiesą sakant, buvau priblokštas visos tos aplinkos, o ką jau kalbėti apie apdovanojimo momentą. Juk mane įvertino visiškai manęs nepažįstantys ir apie ankstesnius mano darbus nieko nežinantys žmonės, skirtingai, nei nutinka čia, Lietuvoje, kur pelnyti apdovanojimą kartais gali ir populiarumas bei ankstesni nuopelnai. Ta akimirka buvo tarsi kosmosas, grįžęs į savo vietą po to, kai buvo įteiktas apdovanojimas, kurį laiką nesupratau, kas vyksta. Aš nežinau, ar bus dar aukštesnis įvertinimo taškas mano karjeroje.

2009 m. Ši nuotrauka daryta pajūryje netoli Palangos per mano gimtadienį (rugpjūčio 23 d. – red. past.). Tą dieną baigėme pasirodymų seriją, kurią pavadinau „Tūkstančio koncertų turu“. Kodėl tūkstančio? Suskaičiavau, kad tais metais turi įvykti mano tūkstantasis koncertas. Žinoma, skaičiavimai buvo apytiksliai, bet pamaniau, kad tai gera proga surengti ką nors panašaus į geriausių dainų turą, taip pat pristatyti albumo „Geltona. Žalia. Raudona.“ dainas. Visą vasarą grojome atvirose erdvėse – stadionuose, parkuose. Visuose koncertuose buvo labai daug žiūrovų. Kai kuriuose miestuose tiek žmonių nesusirinkdavo net geriausiais „Foje“ laikais. Po šių pasirodymų supratau, kad nebekonkuruoju su grupe „Foje“ ir žmonės mane priima kaip solo atlikėją. O ir su mano grupės muzikantais pasiekėme labai gerą formą, puikiai susigrojome.

2010 m. Šis autoportretas fotografuotas Honkonge.2009 m. pabaigoje ir2010 m. pradžioje ten praleidau apie pusantro mėnesio filmuodamasis M.Martinsono filme „Amaya“. Drąsiai galiu sakyti, kad Honkongas yra pats mylimiausias mano miestas pasaulyje, o esu aplankęs per 50 šalių. Pati pačiausia vieta, kur galiu būti ir būti… Esu buvęs šiame mieste jau ne kartą, tad kai filmuotis toje pačioje juostoje atvažiavo mano geras bičiulis Dexteris Fletcheris, jam aprodžiau miestą.

Tą kartą gyvenau prabangaus viešbučio apartamentuose dvidešimt kažkelintame aukšte su vaizdu į uostą. Patirtis, kurią įgijau filmuodamasis toje juostoje, tiesiog neįkainojama. Dirbome su kinų bendrove, jie visiškai kitaip bendrauja nei mes, europiečiai. Tiesą sakant, dar labai norėčiau Azijoje praleisti bent keletą panašių gyvenimo periodų.

2011 m. Tęsiame Azijos temą – ši nuotrauka daryta kitą dieną po didžiulio žemės drebėjimo Japonijoje. Nelaimės dieną aš dalyvavau Osakos filmų festivalyje, kur kaip tik publikai ir kritikams buvo pristatomas filmas „Amaya“. Žemės virpesius pajutau ir pats. Buvau ir šiek tiek sunerimęs. Žinoma, ta tragedija šiek tiek aptemdė premjerą, bet nepaisant visko ji įvyko, o į ją susirinkę žmonės buvo raginami paaukoti nukentėjusiems nuo drebėjimo. Būdamas ten negalėjau atsistebėti japonų organizuotumu ištikus nelaimei. Buvo matyti, kaip preciziškai jie pasiruošę tokiems momentams. Niekas nepuolė į paniką, niekas nekėlė panikos.

Vos prasidėjus drebėjimui visi televizijos kanalai persijungė į žinių studijas, iš kur žmonėms buvo teikiama informacija apie tai, ką daryti, kur eiti ir t. t. Atskiru kanalu buvo rodomos pavardės žmonių, kurių kas nors ieško. Įsijungęs CNN beveik iš karto ir išjungiau. Jie parodė viską taip, kad galėjai pamanyti, jog Japonijos neliko visai.

Tarptautinis mobiliųjų telefonų ryšys buvo padarytas nemokamas, kad visi šalies svečiai be problemų galėtų pasiskambinti namo. Paskambinęs namiškiams, kurie irgi turbūt jau manė, kad Japonijos neliko, nuraminau juos ir pasakiau, jog einu gerti kavos. (Šypsosi.)

2012 m. Ši nuotrauka daryta spalio mėnesį prie garsaus Hamburgo klubo „Logo“, kur pernai koncertavome vietos lietuviams. Tai vienas gražiausių Vokietijos miestų, tad buvo smagu jame daug kur pamatyti savo veidą. Praėjęs ruduo man buvo gana aktyvus – per mėnesį apsilankiau septyniose šalyse. Šešiose šalyse koncertavau, o tarp tų kelionių dar įsiterpė „Hamleto“ gastrolės Italijoje. Du kartus per mėnesį teko išgyventi situaciją, kai grįžti, pasikeiti drabužius ir kitądien vėl skrendi. Ir vis dėlto tai buvo puikus turas. Pasirodėme Anglijos, Airijos, Norvegijos, Švedijos, Danijos ir Vokietijos lietuviams.

2013 m. Šis vaizdelis yra atvira ir begėdiška reklama, bet šita formulė geriausiai apibūdina šiuos metus. (Juokiasi.) Spalį manęs laukia pagrindinis metų įvykis – jubiliejiniai koncertai. Ten ir susitiksime!

Apie autorių

Redaktorė arba tas žmogus, kurio žodis čia paskutinis.

Straipsniai : 80

2017 © 370 - Žurnalas smalsiems protams. Visos teisės saugomos.

Scroll to top