Nuotraukos: Sauliaus Vasiliausko
Literatūrinis staugsmas – tai slapta grupuotė, eilėmis ir esėmis apsiginklavusių eruditų choras, pogrindinė masonų ložė, kalbininkų kankinimo kambarys, ritualinis susitikimas su žmonėmis ir jų tekstais… Turbūt suprantate, kad šiek tiek blefuoju. Kokią teisę tam turiu?
Taip elgiuosi paprasčiausiai dėl to, kad pirmasis „Literatūrinis staugsmas“ (toliau LS) įvyko dar 2011 m., ir nesvarbu, kaip garsiai tuomet ir vėliau buvo staugiama, nei šio, nei kitų kultūrinių žurnalų skaitytojai vis dar neturi žaliai mėlyno supratimo, kas tai per padaras ir kaip jis skaitomas. Nors renginyje kasmet pasirodo vidutiniškai dvidešimt dalyvių, feisbukas praneša apie 258 LS narius! Susidaro mįslinga ir intriguojanti situacija – viena vertus, atrodytų, kad LS – tai solidi grupuotė, vienijanti per porą šimtų narių, kitą vertus, būtent tų poros šimtų tikrojo LS suvokimas greičiausiai yra labai ribotas. Na, gerai gerai, šiek tiek praskleisiu storas užuolaidas, papurtysiu dulkėtus knygos puslapius, ir šį kartą be blefo.
LS – tai2011 m. vasarą pradėtas organizuoti raiškiojo skaitymo festivalis, vykstantis Daržininkų kaime, suburiantis čia pat esančio Antazavės miestelio bendruomenę. Ir vėl šiek tiek pro šalį… Bet dėl Daržininkų kaimo tai juk gryniausia tiesa, čia stovintis vienkiemis priklauso vienai LS steigėjų Vakarei Smaleckaitei. Vakarė tokio žmonių srauto savo ūkyje viena atlaikyti būtų nepajėgusi, todėl į pagalbą pasikvietė bičiulius rašytojus Maksimą Ivanovą ir Jurgą Tumasonytę (kuri, beje, mėgsta brūkštelti ir į tamstų skaitomą leidinį). Tais atšiauriais 2011-aisiais trijulė buvo tiesiog persisotinusi šviežiai išleisto Alleno Ginsbergo „Staugsmo“ („Howl“) ir patys staugė nesavais balsais, kurie prišaukė bendraminčius bei tuomečius kurso draugus net į Zarasų rajone esančią minėtą sodybą.
LS suburia neapsiplunksnavusius literatus, kritikos prisibijančius dailės kritikus, save įsimylėjusius kinotyrininkus ir labai retoriškus filosofus – trumpai tariant, jaunuosius akademikus, esančius savo intelektualinės karjeros pradžioje. Po truputį artėjame prie tiesos. Nors ir ne galutinės, nes kai kurie rašantys jau visai „plunksnuoti“, o vienas kinotyrininkas netgi pamiršo save ir visa širdimi pamilo kiną. Tačiau, tarus dar trumpiau, dalyvių amžius yra skiriamasis LS bruožas – jie jauni, žavūs, (ne)drąsūs ir skaito pranešimus.
LS yra trijų dienų pranešimas apie literatūrą, meną, kiną, kritiką ir viską, kas kirba sąmonės kertėse ir neduoda ramybės šiuolaikiniam universitetų jaunimėliui. Pranešimas yra staugsmo medžiaga ir formatas tuo pat metu. Pranešimui negali pasakyti ne, ir nesvarbu, esi jo skaitytojas ar klausytojas.
————————-
Hmm… užmetu akį į keturis viršuje išvardytus LS apibrėžimus ir svarstau, ar tai vis dar išsigalvojimai apie neegzistuojantį renginį, ar jau galima užčiuopti ką nors labiau fizinio. Jums, mieli skaitytojai, galiu ranką duoti nukirsti (tą, kuria rašau, žinoma), kad galima! Nes pats ne taip seniai buvau Daržininkuose ir galiu paliudyti, kad LS egzistuoja ir kad šiais, 2013-aisiais, įvyko jau trečias. Prarėkiau balsą, o ausyse dar iki šiol spengia – toks stiprus buvo. Taigi, kelios trumpos pastabos apie šiųmetį LS.
Maloniausiai nustebino naujų dalyvių gausa ir entuziasmas. Skaičiumi naujokai jau lenkia senius ir grasina kitais metais visiškai okupuoti šimtametę trobą. Labai ryžtingai apėję ūkį (tris sodybos pastatus) nedelsdami kibo į veiklą – maišė makaronus su tušonke, draugiškai skrebeno pridegusį puodą, tampė vandenį iš šulinio ir niekuo nesiskundė: nei į stogus be perstojo barbenančiu vasaros lietumi, nei suktais kolegų klausimais po perskaitytų pranešimų.
Du iš jų paminėsiu: Rimos Bertašavičiūtės „Herojai ir mes: Šerlokas Holmsas literatūroje ir gyvenime“ ir Karolinos Žernytės „Pojūčių teatras, arba Kas mums iš teatro?“. Pirmoji savo pranešime sugebėjo iš vaikystės spintos ištraukti kandžių sukapotą Šerloką ir įvilkti į naują konteksto apdarą. Po pranešimo vykusioje diskusijoje klausytojai galėjo paklausti pranešėjos (taip pat savęs), kuris Holmsas patrauklesnis – ar arbatėlę siurbčiojantis anglų džentelmenas, ar alkoholiu trenkiantis ir snukius daužantis londonietis? Niekas tuo nesidomėjo, juk visiems ir taip aišku.
Karolinos pranešimas buvo nematomas smūgis, tik ne į snukį, o į ką nors labiau vidinį ir taip pat nematomą. Aktorė ir teatro režisierė pasakojo apie savo pačios sumanytą teatro rūšį, skirtą (ne)regiams. Teatro dalyviams (ir akliesiems, ir regintiems), pasirodymo metu esantiems ant scenos, užrišamos akys – spektaklis kuriamas pasitelkiant klausą, uoslę, lytėjimą ir skonį. Tai naujų pojūčių teatras ne tik spektaklio dalyviams, bet ir žiūrovams – stebintys veiksmą ant scenos šiurpsta matydami kiekvieną aktorių prisilietimą ne mažiau nei tie, kurie yra liečiami. Karolinos spektakliai sulaukė didelės sėkmės Maskvoje, tačiau Lietuvoje, deja, kai kurie jos idėjos net nevadina teatru, verčiau socialine akcija ir į projektą žiūri pro pirštus. Galgi kada nors praregėsim…
————————-
Hmm… Vis pakeliu akis į keturis apibrėžimus ir suprantu, kad dar vieno tikrai trūksta, ne tik dėl to, kad būtų apvalesnis jų bendras skaičius, bet labiau kaip atsvaros literatūriniams išvedžiojimams. Tad pabaigoje trumpa uodegėlė.
LS – tai šulinio vanduo, basos kojos, gęstantis laužas, pusė penkių vasaros nakties, kava ir cigaretės, kaimo parduotuvė, tamsi klėtis, pripučiamas čiužinys, uodų įkandimai, pirtis, gitaros ir tekstai, tekstai, tekstai!