Rašė: Lina Žukauskaitė
Nuotraukos: asmeninio archyvo
Viename neslegiančio turinio filme pagrindinė veikėja farmakologė savo vaistinės lankytojus gydė kino juostomis. Žmonės sveiko. Apie šalutinį poveikį kalbama nebuvo. Koks jis galėjo būti klausiu kuriančio filosofo Kristupo Saboliaus.
– Kokius matymo prietaisus kino žiūrovui ir vertintojui suteikia antikiniai tekstai ir filosofinė praktika?
– Geras klausimas. Sunku pasakyti, ar antika padeda suvokti šiuolaikinę kultūrą, ar šiuolaikinė kultūra padeda suvokti antiką. Nepaisant to, antika ir filosofija, be abejo, leidžia atrakinti tokius fenomenus kaip kinas. Čia norėčiau prisiminti graikišką sąvoką pharmakon, reiškiančią ir nuodą, ir vaistą. Platonas šiuo žodžiu pavadino raštą, sakydamas, kad jis yra ne tik prisiminimo, bet ir užmaršties šaltinis. Naujosios technologijos ir tokie naujieji menai kaip kinas yra farmakoniškos prigimties. Filosofija šiuo atveju apčiuopia jų dvilypumą ir daugiareikšmiškumą.
Sąvoka pharmakon, anot tokių mąstytojų kaip neseniai Lietuvoje viešėjęs Bernardas Stiegleris, gerai perteikia mūsų gyvenimą šiuolaikinių technologijų apsuptyje. Pharmakonai yra viskas: pradedant mobiliaisiais telefonais ir kino filmais, baigiant televizija ir ausinukais. Žinia, vaistas dažnai turi narkotizuojančių savybių, dėl kurių galima įgyti priklausomybę. Pavyzdžiui, aš jaučiu priklausomybę nuo kino – būna laikotarpių, kai per savaitę peržiūriu dvidešimt filmų. Nors manau, kad renkuosi tik vertingus kūrinius, jie ima užvaldyti mano gyvenimą, grobti mano laiką, organizuoti mano kasdienybę.
Šiuolaikinės technologijos veikia kaip protezai – jos kuria tam tikras schemas, automatiškai tampančias mūsų savastimi. Filosofija padeda tai suvokti ir įvertinti. Tarkime, kine aš visada ieškau ne priklausomybės, o atsivėrimo ir išsilaisvinimo. Žinoma, ši riba labai slidi.
– Savo knygoje „Įnirtingas miegas. Vaizduotė ir fenomenologija“ siūlote išeitį: jungti tikrovę ir vaizduotę. Ar kinas galėtų padėti tai padaryti?
– Kinas pirmiausia yra iliuzija. Nereikia turėti vilčių, kad tai, ką matome ekrane, yra tikra. Mažų mažiausiai tai nėra tikra iki galo. Net dokumentika yra padaryta. Tačiau Roland’as Barthes’as knygoje „Camera Lucida“ pastebi, kad fotografijoje, kuri yra netikra, esama tikrumo dimensijos. Nuo pat savo atsiradimo fotografija liudijo būtąjį laiką. Kai ekrane matome aktorių, atliekantį savo vaidmenį, ta scena jau taip pat yra įvykusi. Taip, mes atpažįstame sąlyginį tikrumą – atpažįstame Bradą Pittą, Tomą Cruise’ą ar Angeliną Jolie.
Dalis tikrumo visada yra, tačiau kodėl žinodami, kad tai nėra tikra iki galo, tikime šia iliuzija? Ir tikime labiau nei, tarkime, stebėdami paveikslą? Turbūt todėl, kad kinas kaip jokia kita meno rūšis atspindi žmogaus sąmonės struktūrą. Mes montuojame savo patirtis, grupuojame jas įtraukdami prisiminimus, lūkesčius ir fantazijas. Mąstome ne linijine seka, bet prasminiais junginiais. O kinas, tai parodydamas, padeda mums iš naujo perorganizuoti sąmonę, atpažinti ir įsisąmoninti pačius save. Jis gali klaidinti ir manipuliuoti, tačiau gali tapti ir puikia treniruote, padedančia kitaip pažvelgti į mus supančią kasdienybę.
– Pavyzdžiui?
– Tarkime, neseniai atradau, kad važiavimas dviračiu klausantis muzikos gali būti kinematografiška patirtis – vienalaikis judesys ir garsas leidžia atsidurti „judančios kameros“ vietoje, savotiškai montuoti išgyvenamą momentą. Taip nesijausčiau, jei nebūčiau šio triuko matęs daugybėje filmų. Šiuo požiūriu kinas išmoko tam tikru būdu išgyventi mus supančią aplinką, pastebėti kasdienybės fragmentus, o kartais rasti atsakymus į sudėtingus egzistencinius klausimus.
Aš tikiu, kad geruose filmuose turi būti palikta vietos vaizduotei. Pavyzdžiui, Carloso Reygadaso juosta „Po tamsos – šviesa“. Tai, kas neparodyta, sudaro šio filmo tikrąją jėgą. O specialiųjų efektų filmai žudo vaizduotę. Juose gausu tiršto, neaprėpiamo vaizdo. Jo nebėra kuo papildyti.
Filosofas Jacque’as Rancière’as mini simbolinio ir dialektinio montažo sąvokas. Pasak jo, vaizdas gali tapti situacija, kuri sukuria įtampą, susikirtimą, neatitikimą. Tuomet svarbūs dalykai pasakomi kaip tik todėl, kad nepateiktas visas vaizdas. Žiūrovas kaskart priverčiamas pasitelkti savo vaizduotę. Tai būdinga ne tik autoriniam kinui. Prisiminkim kad ir aštuntojo dešimtmečio žanrinius filmus arba film noir stilių. Juose paliekama daug vietos vaizduotei ir jos išsiplėtimui.
– „Įnirtingame miege“ primenate platoniškąją geismo sampratą: geidžiame tada, kai stokojame, nestokodami geismo nejaučiame. Ar kiną galėtume vadinti didžiausia šiandienių geismų kūrimo mašina?
– Taip. Dažnai populiarusis kinas įvaizdina tai, ko žmonės trokšta. Tobulą vyrą, tobulą moterį, tobulą gyvenimą. Jis formuoja tam tikrą standartą, apeliuodamas į žmonių geismus. Dirbtinė idealybė veikia jau ne kaip grožėjimosi objektas, ji pradeda daryti įtaką, primesti savo geismo tvarką. Gilles’is Deleuze’as ir Félixas Guattari mini libidinės ekonomijos terminą. Tai reiškia, kad geismas yra ne tik individualus, bet ir nustato socialinės tikrovės veikimo būdą bei iš esmės sukuria pačią visuomeninę plotmę.
Žmogus ima norėti to, ką pamatė ekrane. Čia atsiranda ir seksualumo tema. Kodėl populiarieji filmai ir reklamos turi būti bent šiek tiek erotizuoti? Todėl, kad tai artikuliuoja žmogaus libidinę energiją. Iš tiesų, būtent ja ir yra prekiaujama.
Kinas pačiu tiesiausiu keliu užvaldo žmonių geismus, o šie neatsiejami nuo vaizduotės. „Iškrypėlio kino gide“ Slavojus Žižekas klausia, ne kodėl vaizduotei reikia energijos, o kodėl energijai reikia vaizduotės. Mūsų libidinė energija negali veikti būdama neįvaizdinta. Vaizduotėje susikerta trys pagrindinės žmogaus būsenos – geismas, baimė ir tikėjimas. Tikėdamas žmogus įsivaizduoja, bijodamas įsivaizduoja, geisdamas taip pat įsivaizduoja. Radęs bendrą vardiklį ir pavergęs žmogaus vaizduotę, turėsi viską: jo tikėjimą, baimes ir geismus. Galėsi jį visapusiškai valdyti. Lieka racionalus protas, kuris turėtų viską koreguoti, tačiau žmogus, žinia, yra labiau racionalizuojanti nei racionali būtybė. Kinas tai puikiai išnaudoja kurdamas iliuzijas.
– Ar tai pačiai schemai pavaldūs ir žanriniai, ir autoriniai filmai?
– Nėra taip, kad autorinio kino žiūrovas negeistų, netikėtų ir nebijotų. Pavyzdžiui, Larsas von Trieras akivaizdžiai naudojasi komercinio kino klišėmis ir kuria kuo įtaigiausius vaizdinius, kad vėliau juos demaskuotų ir parodytų jų prigimtį. „Antikristas“ ir „Melancholija“ būtų puikiausi to pavyzdžiai. Tokie filmai gali išlaisvinti, tačiau gali nutikti ir visiškai priešingai. Pakanka pažiūrėti „Penkias kliūtis“, kad suprastum, jog režisierius nepriekaištingai išmano manipuliacijos techniką. Tai primena apsilankymą pas gydytoją: iš pradžių esi apsvaiginamas, o vėliau iš to svaigulio pažadinamas, juo apvalomas.
– Šiandienėje vaizdų visuomenėje kinas patenka į labai dviprasmišką situaciją. Viena vertus, tampa privilegijuota meno šaka, antra vertus, vis rečiau sulaukia tikrai atidaus ir jautraus žiūrovo.
– Jeigu tiesa, kad gyvename Jeano Baudrillard’o įvardytoje simuliakrų realybėje, nuolat ilgimės kitokios tikrovės. S.Žižekas kalba apie pjaustytojų fenomeną – matydami, kad viskas yra netikra, žmonės pradeda žalotis. Išvydę tekantį kraują, pajutę skausmą, jie tarsi tampa tikresni.
Pripratę prie vaizdų srauto, nebemokame sutelkti dėmesio. Todėl nebežiūrime kino taip, kaip tai darydavome anksčiau. Turime iš naujo išmokti pamatyti, įsižiūrėti, pajausti. Kaip žmogus, pripratęs prie nuolatinės euforijos būseną kuriančių specialiųjų efektų, gali žiūrėti Andrejų Tarkovskį, nesiūlantį panašių dirgiklių?
Man atrodo, svarbu išmokti savęs keitimo technikos. Kuo daugiau dirbu su tekstais, vaizdais ir šiuolaikinėmis technologijomis, tuo daugiau dėmesio skiriu savo minčių švarai ir tvarkai. Tam reikalinga kasdienė disciplina, sąmonės kontrolės pratimai. Priešingu atveju, technologinių pharmakonų nuodai mus paralyžiuos ir neilgai trukus susidursime su rimtomis atminties, koncentracijos ar net tapatumo problemomis.
– Rudenį turėtų pasirodyti Igno Jonyno filmas „Lošėjas“. Drauge su režisieriumi rašėte jo scenarijų. Ar metant kūrybos kauliukus krito palankūs skaičiai?
– Man tai buvo gyvenimo lošimas. Scenarijų rašėme ketverius metus. Galima tik įsivaizduoti, ką reiškia tiek laiko dirbti su vienu tekstu. Išbandėme visus žanrus, menines strategijas ir prieigas. Tai buvo panašu į vaikščiojimą po savo idėją – žingsniuoji ir ieškai, ką ji dar gali atverti. Labai norėjome kalbėti apie pasaulį, kuriame gyvename, sukurti socialiai jautrų filmą.
Lietuva yra specifinė vieta – ji turi unikalų hibridinį mentalitetą, jungiantį sovietinę ir naujojo kapitalizmo laikų patirtis. Sovietinis žmogus netiki niekuo, o naujojo kapitalizmo žmogus tiki amerikietiškąja sėkmės istorija. Toks bus ir pagrindinis veikėjas – ciniškas konformistas, norintis išlošti savo aukso puodą. Jau netrukus filmą pristatysime tarptautiniuose festivaliuose, o kitais metais jį pamatys ir Lietuvos publika.