VNO vs NYC, arba Maža braškė prieš didįjį obuolį

Rašė: Rasa Karaliūtė

Pridėjo: Jurgita Kviliūnaitė

R.: Lyginti Vilnių ir Niujorką nėra protingas laiko leidimas. Ypač jei gimei ir augai Vilniuje, o Niujorke gyveni laikinai. Vilnius man lyg tėtė, mama, brolis, sesuo ir mylimas šuo kartu sudėjus. O Niujorkas… Toks prabangus meilužis, kuriam meilė truks trejus metus, o po to atsisveikinsime.

Lyginti Vilnių ir Niujorką – lyg ginčytis, kas geriau: kelnės ar sijonas, džiazas ar rokas, slidinėjimas Šveicarijoje ar gulėjimas prie baseino Havajuose. Jei man reikėtų pasakyti, kas gero yra Niujorke, ko nėra Vilniuje, galėčiau vardyti pusvalandį ir visi paslapčia keiktųsi, kad esu sušikta niujorkietė, kuri mano, kad apsistojusi pasaulio bamboje akimirksniu tapo tikra amerikone ir ėmė liaupsinti svajonių šalį su galimybių miestu priešaky. Todėl šįkart nusprendžiau pabūti subtilesnė ir apibrėžti tai, ko Niujorkas Vilniui galėtų juodai pavydėti.

Pirmiausia – tylos. Tas, kas sako, kad pavargo nuo Vilniaus triukšmo, tegul ausis pasigydo. Kai grįžti iš Niujorko, pirmas dvi dienas tą tylą net girdi. O miesto tyla yra vertybė (aišku, tik iki tol, kol jos pradeda reikalauti koks nors senamiesčio senukas, nepatenkintas apačioje atsidariusiu baru). Kalbėdama apie tylą, turiu omeny bendrą miesto garsinį foną. Niujorke tai bjauri neišvengiamybė. Jei Manhatane atidarai langą, turi mažiausiai trimis padalomis padidinti garsą kompiuteryje (ir visai nesvarbu, kad jį įsijungi antrą nakties), o eidamas 42-ąja gatve piko valandą nesusikalbi ir turi staugti kaip beprotis, taip įnešdamas savo menką indėlį į bendrą begalinį triukšmą.

Aišku, gali ilgai postringautii apie tai, kad Vilniuje viskas ranka pasiekiama, kad po centrą galima (sakyčiau, net būtina) vaikščioti pėsčiomis. Jei būtum neužmušamas romantikas, turėtum paminėti, kad Vilniuje naktį gali žiūrėti į žvaigždes, o mieste, kuris niekada nemiega, dėl šviesų jų natūraliai nesimato. Apie tai, koks pigus ir geras lietuviškas maistas, paliksiu svaigti supermamoms. Bet kai Niujorke už neva organinį obuolį sumoki pusantro dolerio, mintyse tikrai pasakai tą žodį, kurio supermamos nevartoja.

Tuos, kurie keikia Zuoką, kad nuėmė mikriukus, turiu irgi nuliūdinti. Joks nebeegzistuojantis autobusiukas nepridarė vilniečiui tiek nepatogumų, kiek kiekvieną savaitgalį niujorkiečiams pridaro nuolat remontuojamas Niujorko metro. Na ir kas, kad Zuokas neatsiprašė, o Niujorko metropolitenas nuolat atsiprašo. „Mes dirbame jūsų labui“, – niujorkiečiams kala į galvas metro savireklamos skyrius. Bet ant „labo“ toli nevažiuosi, ypač kai tavo linija neveikia arba traukinys tavo stotelėje nestoja, arba tiesiog ima ir važiuoja ne ten, kur esi įpratęs. Nori skųstis? Prašau, demokratija. Ir skundžiasi visi, bet traukiniai nuo to geriau nevažiuoja.

Man, pavyzdžiui, yra be galo žavu, kad kas antras Vilniaus baras žaidžia protų mūšį. Sakyčiau, tai – naudingiausia mada, kuri, be masinio noro bėgioti, šiuo metu ištikusi Vilnių. Niujorke, spėju, ši mada (protmūšis, ne bėgiojimas) jau praėjo (nors ką aš žinau, gal ten ji net ir nebuvo atėjusi). Bet kuriuo atveju intelektualiausia veikla, kuria gali užsiimti tradiciniame niujorkietiškame bare, yra spoksojimas į teliką. O jis dažniausiai rodo sportą ir tik labai kartais – žinias.

Neseniai Vilniuje koncertavo „Depeche Mode“. Deja, nebuvau, bet už 224 litus (maždaug 86 JAV dolerius) galėjau nusipirkti bilietą į gerbėjų zoną, kur tvyro iliuzija, kad depešai groja asmeniškai tau. Niujorke, Bruklino „Barclays“ arenoje, jie gros rugsėjo 6 d. Bilietų kainos – nuo 125 JAV dolerių (be mokesčių). Kol verčiate į litus, galiu pasakyti, kad už tą sumą gal ką ir girdėsite, bet sceną ne itin matysite.

Ir išvis, jei Niujorkas – didelis obuolys, tai Vilnius man – lyg maža braškė. O dabar galime pradėti ginčytis, kas geriau: braškės ar obuoliai…

J.: – Ar žinai, Rasa, kuo dar nuostabus Vilnius? Ogi tuo, kad čia galima suptis, net jei tu jau seniai išaugai iš vaikiškų drabužėlių. Buvau Niujorke porą sykių, bet nei Manhatane, nei Brukline nepastebėjau anei vienų sūpynių. Matyt, Niujorke nėra kas tuo pasirūpina. O Vilniuje yra. Tai savotiška savanorių brigada, kuri veikia anonimiškai, nors daro gerą darbą – kabina sūpynes. Mūsų smalsioji Tautė susirado šiuos geradarius ir pasidomėjo, kas juos paskatino imtis tokios keistos veiklos.

Niujorke ne kartą viešėjęs Andrius Mamontovas iš savo archyvų ištraukė nuotrauką, kurioje įsiamžino su grupės nariais vieno iš bokštų dvynių viduje. Iki nelaimės buvo likęs vos pusmetis. Kažkaip sunku įsivaizduoti, kad tokie dalykai galėtų nutikti mūsų mažame Vilniuje…

Sandra susidomėjo emigruojančia lietuviška mada (bet ne į Niujorką), o tiksliau, pamėgino suskaičiuoti jaunuosius mados kūrėjus, kurie baigė mokslus užsienio dizainerių kalvėse.

Taip pat šiame numeryje dar rasite interviu su įvairių veiklų nestokojančiu Kristupu Saboliumi, jaunuoju skulptoriumi Augustinu Kluoda, su kurio kūryba galėsite susipažinti per Kauno bienalę.

Na, ir dar visko po truputį kaip visada…

Geros likusios vasaros, puikių atostogų tiems, kas dar neatostogavo. Iki susitikimo rugsėjį!

Komentarai (3)

  • priekabos

    Na nepykite, bet kodėl nelyginate Vilniaus su Balbieriškiu? Kiekvienas turi savo gyvenimiškus tikslus ir pagal tai renkasi gyvenamaja vieta. Visi puikiai suprantame, kad Vilnius niekada nebus NY, bet cia daug kitu pliusu, bet jie net nepalyginami miestai

  • gintare

    taip jau neidomiai palyginti miestai lyg is turistines knygeles. keista kad autore pati gyvena niujorke.

    • admin

      Kiek žmonių, tiek nuomonių. Tik norėtumėme atkeipti jūsų dėmesį, kad čia buvo asmeninė trumputė įžvalga, o ne analitinis straipsnis “National geographic” žurnalui ar “Lonely Planet”. Please, gerbkite mūsų pastangas, ir pasikeikti eikite ten, kur tai daro visi. Jūsų nuomonė ten bus tikrai daugiau sykių perskaityta ir įvertinta.

2017 © 370 - Žurnalas smalsiems protams. Visos teisės saugomos.

Scroll to top