Vasaros muzikos festivalių kiekiui Lietuvoje augant kaip ant mielių, tradicinės mūsų šalies žiniasklaidos priemonės jau įprato vieno ar kito iš jų „nuvilnijimą“ nebelaikyti įvykiu, šventą pareigą aprašyti ir daugiau ar mažiau subjektyviai nušviesti, kiekvieną ar bent jau daugumą iš jų pavesdamos nišiniams arba specializuotiems portalams. Tačiau „Satta Outside“ – nors ir jaunas, tik septintus metus bevykstantis, nors ir tiek alternatyvus, kad net dauguma į jį važiuojančių sunkiai sugeba išvardyti bent penkias pagrindines čia grojančias užsienio žvaigždes, kiekvienąsyk „nuvilnijęs“ jis palieka po savęs tiek įspūdžių, kad vargu ar apsiverčia liežuvis talpinti jį į tradicinės mūsiškos vasaros festivalio sąvokos rėmus.
Nors prieš metus jau galėjo pradėti rodytis, kad laikui bėgant, „Satta Outside“ iš reiškinio išties pradeda virsti festivaliu, ištikimai besiviliantys jį atpažinti būtent iš pirmojo, o ne iš antrojo termino, galėjo lengviau atsipūsti dar prieš šiam prasidedant. Vienas kitas plakatas lauko stenduose, „siūlomas puslapis“ bene vieninteliame tinkle, kuris lietuvių kuo plačiausiai ir teisingiausiai atvirai vadinamas „socialiniu“ – kertu lažybų, kad dažnas scrolinantis pro savo sieną net nesupratu, kad šis postas atsirado čia ne dėl to, kad „Satta Outside“ kažkada jis buvo palaikinęs – ir dar nebent visiškai neįkyri kitų fone reklama „Spotify“… Būtent tiek komercijos iki įsibėgėjant rugpjūčiui skleidė legendinis (o taip, šiame kontekste nesibodėju vartoti tokio žodžio) „Satta Outside“. Šiuo kampu – puikus pasiekimas, palyginus su 2012-aisias, kai į Sattą nebylių kvietimų sulaukdavai iš kiekvieno miesto kampelio o televizijoje tokio neišvydau, įtariu, tik todėl, kad televizijos nevartoju.
NUOTRAUKOS KAROLIO VALIAUGOS
Nors iš kitos pusės – turiu prisipažinti, kad keli reiškinį (o gal jau beveik ir festivalį, kaip tuo metu atrodė) anonsavę vaizdeliai youtube man visai patiko, ypač tas, kuriame žavus diedukas kvietė į Repo senių pasirodymą – deja, vėliau įvardytu toli gražu ne pačiu geriausiu kolektyvo karjeroje. Na, o kitos „žudančios ir viską žlugdančios“ komercializacijos apraiškos, kurias išvydome praėjusiame „Satta Outside“ – kaip antai raudonasis bulius, jojantis raudonuoju buliumi, jojančiu raudonuoju buliumi, jojančiu raudonuoju buliumi arba raudonai baltas „Marlboro“ bokštas, tapęs aukščiausiu statiniu visoje festivalio teritorijoje – per dvylika mėnesių spėjo tapti visiškai neveiksmingais dirgikliais, prie kurių jau spėjome priprasti tiek, kad jų paprasčiausiai nebepastebime – iš vienos pusės ir lyg ir būtinaisiais kiekvieno tokio tipo renginio atributais, be kurių joks formaliųjų festivalių padermei priklausantis nebegali būti įsivaizduojamas – iš kitos.
Ir teisybės dėlei reikia priminti faktą, kad būtent „Satta Outside 2012“ anonsuojantys commercialai susižėrė vieną padoriausių reklamos apdovanojimų kraičių per praėjusių metų sezoną – kas žino, ar be jų festivalininkų masė augtų tokiais sparčiais šuoliais, kokį stebėjome Šventojoje lygiai prieš metus.
Žinoma, eilinio (oficialiai – jau antrojo per savo istoriją) „Satta Outside“ kraustymosi (deja, ne atgal į Smiltynės kopas o šiek tiek šiauriau nuo pačio Šventosios miestelio) priežastimi vien augantį (potencialių?) svečių ir lankytojų skaičių įvardyti būtų sunku – per daug per pastaruosius trejetą metų mus pasiekė informacijos apie tai, kad festivalį iškraustyti kuo toliau nuo nacionalinės reikšmės pasyvaus šeimų ir pensininkų poilsio oazės vis aktyviau bandė patys Šventosios gyventojai. Bent jau padori dalis tų, kuriems duonai likusiems devyniems nesezono mėnesiams pakankamai sukraudavo būtent šių sociodemografinių grupių atstovai o ne vos kartkartėmis (tiesa, arčiau rugpjūčio vidurio – išties neregėtais mąstais) čia sugūžantis alternatyvus jaunimas.
Dar šiek tiek apie lokaciją
„Beveik Latvijoje“ (kaip, alternatyva „Positivuso“ allmost oficialiam „Beveik Estijoje)“ nuo šių metų galėtų laisvai tapti dar vienu neoficialiu „Satta Outside“ šūkiu – besiieškantiems nakvynės ne palapinėje ir ne kemperyje organizatorių buvo nurodoma matuoti atstumą iki pagrindinių apgyvendinimą Šventojoje siūlančių įstaigų nuo Kuršių tako pabaigos – tos vietos, kur ties vos ne simboliniu pasienio stulpu pasibaigia Lietuva. Faktiškai, nugrūsti reiškinio-festivalio rengimo vietos labiau į šiaurę jau nebebūtų įmanoma – vakariau nuo kempingo, kažkur ties Būtingės gatve, tamsiuoju paros metu žaviai raibuliavo garsiojo terminalo šviesos, organiškai papildydamos atsivežtines „Sattos“ dekoracijas, o brolių latvių rezidavimo vietas vaikštinėdamas pajūriu galėdavai nurodyti ištiesęs pirštą…ir tai padaręs, nurodytum jas pakankamai tiksliai.
Skirtingų zonų išsidėstymas pagrindinės „Sattos“ teritorijos viduje, o tiksliau, faktinio organizacinio komiteto sprendimas šias zonas išdėstyti būtent taip, kaip jos buvo „išmėtytos“ šiemet, antrąjį rugpjūčio savaitgalį Lietuvos pajūrį aplankiusių alternatyvaus jaunimo atstovų širdyse ir protuose sukėlė nemažai pasipiktinimo, ir tiesa sakant, ne be pagrindo – organiškumo pastarosios „Sattos“ festivalio žemėlapyje akivaizdžiai trūko. Sąlyginai mažiukė – nors vos ne į visas puses anapus tvoros vietos buvo apstu – kempingo teritorija, sausakimšai prigrūsta palapinių jau ankstyvą penktadienio popietę ryškiai kontrastavo su pagrindine renginio erdve, kur neišnaudoti plotai badė akis tiek, kad bet kuriuo metu galėjai tikėtis, jog jau tuoj kas nors pririš čia pasiganyti kokią vietinę žalmargę – arba net kelias.
Vadovaujantis principu „pakalbink savanorį – tikrąsias ir neklystančias festivalio akis, ausis ir nosį“, pavyko išsiaiškinti, kad apytiksliai nakčia (iš penktadienio į šeštadienį) faktinis organizacinis komitetas buvo priverstas susiklosčiusią situaciją kažkaip spręsti ir galiausiai buvo priimtas sprendimas kempingą praplėsti… brėžiant naujas jo ribas išilgai pagrindinės scenos „galo“.
Bet kuriuo atveju, su tokiais „trūkumais“ kiekvienas festivalininkas galėjo nesunkiai susitaikyti – juolab, kad „partizaniniai“ kempingai faktinio spaudimo iš tvarkdarių pusės praktiškai nepatyrė, o jų gyventojai persekiojami nebuvo. Tad turėdamas pakankamai ryžto išvengti „visos nakties/visos paros“ pagundų ir tvarkingai nueiti miegoti pirmą, antrą arba trečią valandą po vidurnakčio tikrai atrado tam tinkamą vietą – kaip ir tinkamą vietą mažiausiai parai jų namais tapsiančiai palapinei pasistatyti. O pagrindinė erdvė, kad ir kokia „negyvenamų salų“ pilna – vis dėlto nebuvo tokia didžiulė, kad galėtum čia pat imti ir pasiklysti.
Ir kaipgi be muzikos?
Neverta pamiršti to, kad „Satta Outside“ išgarsėjo kaip festivalis, kuris ne pataikauja muzikiniams lankytojų skoniams o pats juos formuoja – tai aiškiai suvokdami jau eilę metų jaunuoliai plūdo į Šventosios apylinkes ne tam, kad išgirstų savo mėgstamus atlikėjus, o tam, kad pamatytų tuos, kurie aukščiausią savo žinomumo tašką pasieks arba visai netrukus, arba tiesiog praėjus nepastebimam laiko tarpui. Tam, kad išgirdę juos per radiją arba vakarėlio metu pagavę vienos ar kitos madingesnės stoties streaminą galėtų džiaugsmingai pasakyti – „mačiau jį gyvai!“
Iš kitos pusės – vienokie ar kitokie line up‘o elementai turi savybę tradiciškai keliauti iš vienų metų „Satta Outside“ programos į kitų. Į tokią tam tikrą natūraliai susiformavusią tradiciją įpaišo netgi headlineriai – 2011-ųjų metų žvaigždė The Gaslamp Killer kartu su „Low End Theory“ komanda turėjo pasirodyti ir šiemet, tačiau pakliuvęs į eismo įvykį ir rimtai susižalojęs, sveikatą buvo priverstas taisytis namie – dėl to buvo atšauktas ne tik atlikėjo turas po Europa, tačiau ir begalė jo pasirodymų JAV. Vis dėlto, informavę apie „praradimą“ iš anksto, organizatoriai pasirūpino, kad Daddy Kiev, D-Styles, Nobody ir Nocando iš amerikietiškosios „Low End Theory“ pasirodymo visiškai neslėgtų gražių dviejų metų senumo prisiminimų iš The Gaslamp Killer šūvio „Satta Outside 2011“ šešėlis.
Paprastai pagrindinę sceną valandai-kitai okupuojančios „mūsiškos“ žvaigždės taip pat tęsė kažką, toli gražu ne šiemet pradėtą. Prieš metus į paskutinįsyk žėrėjusio „Sattos“ simbolio – Šventosios estrados sceną užlipusius ir – nevyniojant makaronų – nepamirštamą pasirodymą surengusius iš naujo superaktualius „Empti“ pakeitė „solinė“ Giedrė su savo šviežia naująja programa. Pradžiugino į šventę susirinkusiuosius ir kituose – formaliuose festivaliuose matomi veidai kaip antai „Avaspo“, „Without Letters“, Napo ir Brolio kolektyvų dalyviai, aktyviai šildę pirmuosius, atvykusius į renginį, naktį iš ketvirtadienio į penktadienį, o kitą vakarą – tų pačių tradicijų nepamiršę ir vėl į didžiąją sceną įžengę Tie Geresni ar Despotin Fam.
Antroji pagal dydį (ar verčiau, svarbą) – palapinės scena buvo bene vieninteliu atributu, apie visiems gerai žinomą ir pažįstamą „Satta Outside“ primenančiu vizualiai. Atsidūręs tente, galėjai pasijausti vos ne kurioje nori „Sattoje“ – tikrai nebūtinai toje, 2013-ųjų, kurioje buvai faktiškai. Užlipusių ant palapinės pakylos ir garsą čia leidusių pasirodymai taip pat neleido nė sekundei suabejoti, kuriame iš lietuviškųjų festivalių esi, nesvarbu, ar tuo metu pakėlęs galvą matei „Icicle“ ar „French Fries“. Bent jau čia „Satta Outside“ savo brand‘ą išlaikė ir šiemet – visu šimtu procentų.
Vizualaus renginio įvaizdžio problemos
Po truputį judėdamas link apibendrinimo, negaliu nepabrėžti to, apie ką šiemet kalbėjo visi, tyliai ir garsiai aptarinėjantys festivalį – vaizdiškai „Satta Outside“ pasikeitė neatpažįstamai ir tuo įsitikinti galima buvo vos išlindus iš metų patirties ir džiaugsmo aurą visomis prasmėmis saugančios palapinės.
Taip, „Marlboro“ bokštas dingo ir, atrodo, visiems laikams, tačiau šiemet jo funkciją perėmė „L&M“ laipyklė – konstrukcija, kurią vien stebėdamas iš saugaus atstumo kažkada keikiamo bokšto pradėdavai atvirai pasiilgti. O ir šį inžinerinį stebuklą aptarnavęs „personalas“ beveik vien išimtinai tik stebino šventės lankytojus, mintyse (o kartais – ir garsu) kėlusius sau „kas juos čia įleido?“ tipo klausimus.
Food Court‘as šiemet užėmė žudančiai milžinišką festivalio teritorijos dalį ir nors pagrindinė renginio erdvė ir atrodė per didelė nuo intensyvaus restoranų miestelio skleidžiamo dešrų, vėdarų, šašlykų ir kitų mėsingų bei pseodomėsingų produktų kvapo pasislėpti joje buvo beveik neįmanoma. Ko jau ko, tačiau fakto, kad pusę „Sattos“ fiziškai sudarys šašlykinė, tikrai nebuvo įmanoma tikėtis.
Vienintelis „nemuzikinis“ festivalio elementas, ties kuriuo „Sattai“ deramas subtilumas buvo išlaikytas – papildomų veiklų palapinės. Be „šalutinio“ (ne infocentre veikusio) telefonų krovimo punkto ir vieno kito a le gražias menines unikalaus dizaino maikutes pardavinėjančio „kioskelio“ čia veikė tik vienas didelis jevrosajuzinio „Judaus jaunimo“ tentas. Visa festivaliui priklausanti papildoma veikla – nuo meninių užsiėmimų iki madingų šukuosenų gaminimo iš esmės vyko čia. Ir Europos Sąjungai, vykdančiai savo programų viešinimą tokiu būdu galima būtų padėkoti visų festivalininkų vardu – šeštadienį, iki pat vėlyvo vakaro pliaupiant lietui ji priglaudė ties savo skliautais tiek tuos, kurių palapinės nuplaukė besitraukiant rytiniam tvanui, tiek tuos, kurie savosiose – vis dar sausose – tūnoti nenorėjo o laukdami vakaro programos troško atsiduoti daugiau ar mažiau aktyviai veiklai.
Išgelbėjo trečiąją „festivalio“ dieną negailestingo oro iškankintuosius ir dar vienas didžiulis „wtf?“ tokio formato renginio kontekste – karšti [vandens] kubilai. Nors ir visos šventės metu tarp „Sattos“ senbuviams save priskiriančių svečių pagarsėję vienu labiausiai akis badančių elementų, keliems dešimtims nemokamai jais pasinaudojusiųjų šie atitolino ir taip akivaizdžiai neišvengiamas slogas ir peršalusios gerklės sindromus.
Ir, turbūt, dar vienas jokių kompromisų nepripažįstantis neišvengiamumas (tikrai ne veltui ir neatsitiktinai) prisivijo „Sattą“ šiemet – šventę užplūdo tikrų tikriausi marozai. Ir kas jau šiek tiek labiau keista – užplūdo masiškai. Jeigu viskas ir toliau vyks tokia pat linkme, paprastąjį alternatyvų jaunimą jie išstums į mažumos užribį jau kitąmet. Tokiu atveju, „Satta Outside“ pasikeis kartą ir negrįžtamai iš reiškinio tvirtai ir amžiams tapus tiesiog festivaliu. O gerai tai ar blogai – spręsti Jums patiems.
Visiškos naujovės ir naujienos – desertui
Pirma naujiena ir naujovė – pakankamai džiugi. Ji skelbia, kad bent jau šiųmetinei „Sattai“ pavyko susigrąžinti, atrodo, visiems laikams jau vos ne visoje Europoje pamirštą tradiciją – „susiveržk pats“ tipo apyrankės. Didesnių priekabių dėl išvaizdos (vėlgi – tradiciškai) iš karto eliminuojantis jų dizainas buvo papildytas daugelį itin džiugiai ir maloniai nustebinusiu elementu – vienpusiai „laidžiu“ apyrankės juostos bumbuliuku. Vienąsyk užveržęs skiriamąjį festivalininko ženklą tokiu būdu jo jau nebeatsiverži, tad savo funkciją šis daiktas netgi tokia modifikacija padabintas atlieka puikiai. O turbūt didžiausią džiaugsmą sukeliantis tokio „š… “ naudojimo aspektas – jokių baisiųjų paprastojo sverto mechanizmo principą mėgdžiojančių užveržimo prietaisų įkinkymo reikalingumo. Ir tie metaliukai apyrankių gale – jau nebe tie vienodi ir pabodę, tokie pat, kaip ir visuose festuose.
Žolės, kanapių, hašišo ir kitų natūraliųjų džiaugsmų priešininkų-aktyvistų džiaugsmui galiu pranešti, kad su „baisiaisiais narkotikais“ festivalyje šiemet buvo, palyginti, tikras galiakas. Jeigu kas ir prasinešdavo į teritoriją ką nors vartojamo, praktiškai visada – tik asmeniniais tikslais ir dažniausiai net be intencijos pasidalinti su draugais, nebent stuffas (potencialiai?) buvo toks geras, kad nepavyko jo nesusiorganizuoti nesusimetus. To pasekoje, padavimų ir legendų apie praėjusias „Sattas“ prisiklausę marozai dažnai buvo sutinkami „nieko čia nesuprantu“ rėkiančia veido išraiška, atkakliai bandantys išsiaiškinti kažką iš operos „Kurioje palapinėje čia taškas???“ Išvažiavo dauguma jų namo taip nieko, išskyrus didelius kiekius alaus (bene vienintelio, išskyrus sidrą, oficialaus narkotiko pagrindinėje teritorijoje) ir neišragavę.
Atsimenate legendinį ponį, vasaromis keliaujantį po visus masiškiausius Lietuvos festivalius – nuo Tamstos iki Karklės? Tą žavų geltoną, beveik visada besiiriantį šokio ritme visa galva aukščiau už visą prie scenos susirinkusiųjų minią? Būtent su juo susijusi paskutinė the most breaking „Satta Outside 2013“ naujiena.
Šeštadienį, lygiai trečią valandą popiet Lietuvos laiku „Sattos“ renginio puslapyje pasirodė intriguojantis o kartu ir itin neraminantis postas. Virš nuotraukos, kurioje ponis pavaizduotas, gulintis nenustatytos palapinės dugne užrištomis akimis ir surištomis kanopomis „puikavosi“ užrašas – „Reikalaujama ishpirka 1000 sattos zhetonu !!!“. „Sattos žetonai“ – oficiali ir vienintelė akceptuojama valiuta šiųmetiniame renginyje – išskyrus akcizais apmokestintų prekių „kioskelį“, kur kitaip nei litais vargu ar leistų atsiskaityti įstatymas.
Jeigu tikėtumėme plačiai festivalį apkeliavusiais gandais, turėtumėme patikėti ir pasakojimu apie tai, kad ponio globėjams pavyko tiksliai nustatyti palapinę, kurioje šis yra kalinamas ir išlaisvinti jį savarankiškai. Kaip ten bebūtų, šeštadienio vakare ponį vėl išdidžiai sukantį ratus po festivalio teritoriją matė aibė liudininkų.
Galų gale, sekmadienio ryte pakilus ryškiai šviečiančiai saulutei, pradėjo džiūti net labiausiai sušlapę išvakarėse – bent jau tie iš jų, kurie namo nepasiplovė anksčiau, o spalvingais (dažniausiai – įvairių laukinių gyvūnėlių) kostiumais pasipuošę festivalininkai priminė, kad „Satta“ nors ir keičiasi (iš dalies – jau net į nebeaiškią pusę), vis dar išlieka… spalvinga. Ir to spalvingumo tikriausiai nenumuštų net čia praktiškai nesutinkamos „saugų“ kastos atkeliavimas į kitų metų festivalį. O jų, stipriai įrėmusių sėdynes į žvejų kėdutes ir mažiausiai dvi paras nejudančių iš posto šalia palapinės, jau galima tikėtis 2014-aisias. Šiaip ar taip, kaip ten kas bus – pamatysime.