Mėnesio klausykla (Nr.40)

Yeezus

Roc-A-Fella, Def Jam

2013-06-18

Čia tiems, kurie man švelniai priekaištavo, kad savo recenzijose aplenkiu žanrą, plačiausia prasme vadinamą hiphopu. Galėčiau pasiginčyti argumentuodamas keliais kadaise apžvelgtais albumais, bet jei norite tikrai garsaus vardo, prašom. Kanye Westas. Pristatyti nereikia. Pagal populiarumą tai vienas garsiausių reperių visame pasaulyje. Ir, mano galva, vienas išradingiausių. Tikrai nesu šio žanro žinovas. Mano hiphopo skonis formavosi klausant senukų „House of Pain“, ankstyvųjų „Cypress Hill“, vėliau – pasakiškai smagių „Outkast“. Tad hiphopas visada buvo labiau linksmybė ir smagumas nei rimtas klausymas, bandymas perprasti. Ko gero, taip buvo iki „Death Grips“. Šiai grupei sunkiai galėjau rasti analogą. Iki naujo K.Westo albumo „Yeezus“. Tai ypač provokuojantis, impulsyvus, kartu konceptualus, vientisas albumas. Mano manymu, tai pats stipriausias K.Westo darbas, nors kai kurių kritikų pakrikštytas komercine savižudybe. Gal dėl to ir stipriausias. Tamsus, liūdnas, purvinas, pilnas keiksmų ir ypač aštrių nešvankybių, tačiau nekeliantis šleikštulio, kaip gašlios ar kruvinos scenos neatrodo šlykščiai išties gerame filme. Keletas faktų: prie albumo dirbo „Daft Punk“, albume dainavo Justinas Vernonas („Bon Iver“), keletas chorų, grojo orkestras. Įrašas buvo daromas studijoje, kurią įkūrė Bobas Dylanas. Prie albumo be poilsio plušo garsusis Rickas Rubinas. Rezultatas – vienas stipriausių šio žanro darbų. Skirta klausyti ir perprasti, toli gražu ne tūsintis.

80/100

Davidas Lynchas

The Big Dream

Sunday Best

2013-07-15
Didysis sapnas ar didžioji svajonė? D.Lyncho atveju – tai greičiau sapnas, nors pirma daina sako atvirkščiai. Reikalas tas, kad „Trintukagalvio“, „Žmogaus dramblio“, „Tvin Pykso“ ir kitų šedevrų kūrėjo D.Lyncho atveju viskas atvirkščia. Ar bent jau išvirkščia. Atrodo, pastaruoju metu šis kino genijus (ir beprotis) filmavimo aikštelę iškeitė į roko žvaigždės karjerą. 2011 m. pasirodė „Crazy Clown Time“. Dabar turime reikalą su „modernaus bliuzo“ albumu „The Big Dream“. Būtent „moderniu bliuzu“ kūrėjas krikštija šias savo dainas. Kaip visada, vienam iki virvės ir muilo liūdnas, kitam greičiau melancholiškas, nors pats trancendentinės meditacijos propaguotojas D.Lynchas sako, kad nesupranta, kodėl tos dainos kitiems rodosi liūdnos. Jis teisus. Tiek jo filmai, tiek dainos yra kažkur kitapus mums įprastų nuotaikų. Kažkokiame kitame lygyje, kitame išmatavime. Albumą sudaro 11 originalių kompozicijų ir Bobo Dylano koveris. Tiesą sakant, klausant šio albumo susidaro įspūdis, kad D.Lynchas niekur per daug nenutolo nuo genialios Angelo Badalamenti sukurtos muzikos serialui „Tvin Pyksas“. Tik režisieriaus vokalas ne toks gražus kaip damų, dainavusių jo filmuose. Todėl jis paslėptas po efektais. Vienintelis dalykas, kuris išties erzina šiame albume, yra kartais įkyriai primityvūs elektroniniai ritmai. Jie tarsi grąžina šį meditacinį bliuzą į mūsų nykų ir nuobodų trimatį pasaulį.

78/100

Gregory Alanas Isakovas

The Weatherman

Suitcase Town Music

2013-07-09

Gregory Alanas Isakovas yra dainius, gimęs Pietų Afrikoje, tačiau dar vaikystėje emigravęs į JAV. Jau šešiolikos metų jis pradėjo važinėti po turus su savo grupe. Tiesa, koncertai dažniausiai vykdavo butuose ir stotyse. Dabar tai – savo vardą tarp folk dainininkų vis drąsiau tariantis kūrėjas iš Kolorado. Visą gyvenimą G.A.Isakovas praleido keliaudamas. Toks jo būdas. Apie keliones bei klajones ir jo dainos. Labai panašios stilistikos ir gyvenimo būdo kūrėjų randasi ir Lietuvoje. Tai Martinas Wallas, ištisas judėjimas „Baltasis Kiras“. Ir kas sakė, kad folk ar, kaip dabar madinga sakyti, indie folk, yra mirštančių senių žanras, įdomus nebent amerikiečiams? Gal niekas ir nesakė… „The Weatherman“ – jau penktas G.A.Isakovo albumas. Vietomis jis padvelkia Paulu Simonu, vietomis Bruce’o Springsteeno baladėmis, vietomis Bobo Dylano poezija (to veikiausiai neįmanoma išvengti nė vienam tokio žanro kūrėjui). Kas paperka? Paperka paprastas įsijautimas ir pretenzijų į KĄ NORS nebuvimas. G.A.Isakovas yra tiesiog dainius, kuriam toli gražu net ne visada reikia publikos. Ir kas dar svarbiau, jis neinfantilus. O būtent infantilumas yra tas užribis, į kurį nukrenta daugybė dabartinių indie folk grupių (ala „Edward Sharpe and the Magnetic Zeros“), taip dažnai nuvalkiojamų infantilumui neatsparių jaunuolių. Ko gero, G.A.Isakovas dėl to niekada nebus toks populiarus, bet įdomesnis tiems, kurie mėgsta ieškoti.

80/100

Danielis Wohlas

Corps Exquis

New Amesterdam

2013-07-04

Estų kompozitorius Arvo Pärtas buvo genijus. O dabar įsivaizduokite A.Pärto kūrinius, sugrotus atbulai, apipintus sunkiai suvokiamais bei atskiriamais (greičiausiai elektroniniais) garsais, ir šį junginį patekusį į talentingo studijinio prodiuserio rankas. Ką ten prodiuserio, garsų meistro! Įsivaizduojate? Būtent tokia asociacijų grandinė susipynė galvoje klausant sunkiai aprašomo menkai žinomo kompozitoriaus Danielo Wohlo albumo „Corps Exquis“. Į ausis jis pateko visiškai atsitiktinai, perskaičius recenziją „The New York Times“ ir užtikus albumą padėtą perklausyti platformoje „Spotify“. Tačiau jau dabar aišku, kad ausyse jis užsiliks ilgam. Kad ir ką pasakočiau apie šį Prancūzijoje gimusį niujorkietį kompozitorių, „Corps Exquis“ esančios muzikos tai nenupasakos. Taip pat sunkiai įsivaizduoju šią muziką atliekamą gyvai. Iš pirmo žvilgsnio tai pabiri garsai, kažkokiu pasakišku būdu suaugantys į galingą ir sodrią visumą. Su elektronika jungiami vargonai, smuikas, violončelė, klarnetas, pianinas ir perkusija sukuria trimatį siurrealistinį įspūdį, lyg būtum sumažintas iki skruzdės ir patekęs į pievą, kurioje kažkuo groja, keisčiausius garsus leidžia žolė. Klasikinius instrumentus su elektronika jungia toli gražu ne vienintelis D.Wohlas, bet tokį įspūdį kol kas pavyko sukurti tik jam. Nefoninės muzikos albumas muzikos gurmanams.

85/100

Robertas Pollardas

Honey Locust Honky Tonk

GBV / Fire

2013-07-09

 

Kalbant apie naujausią, jau devynioliktąjį, R.Pollardo albumą, į galvą lenda keletas vardų: Pete’as Townshendas, „The Pixies“, bet labiausiai amžiną atilsį R.E.M. Būtent šią grupę, ypač ankstyvąjį jos periodą, man primena naujausių R.Pollardo dainų maniera, struktūra. Kartais net balsas. R.Pollardas – ilgametės grupės „Guided by Voices“ (beje, šiemet jau spėjusios taip pat išleisti naują albumą „English Little League“) lyderis, dainarašys, kurio sąskaitoje jau daugiau nei pusantro tūkstančio dainų. Tiesa, beveik visos tos dainos išsiskiria keista savybe – reta jų ilgesnė nei 2 minutės, o dažnai ir trumpesnė, pasibaigianti keisčiausiose vietose. Nepaisant to, R.Pollardui idėjų, ypač produktyvumo stokos neprikiši. Nors ne kartą jam buvo prikaišiota akla meilė P.Townshendo („The Who“) kūrybai, girdima įtaka ir panašiai. Tiesos šiuose priekaištuose yra, tik šalia jų reikėtų dėti ne minuso, o pliuso ženklą. R.Pollardas tiesiog vis dar gyvena seno gero roko dvasia. Jis tarsi kempinė sutraukia visa, kas geriausia iš to, ką sukūrė legendinės britų ir amerikiečių roko grupės. Ir visa tai telpa į mažiau nei porą minučių. Tačiau naujausias albumas sugėrė per daug R.E.M. Tad nors dauguma kritikų šį albumą giria kaip vieną geriausių R.Pollardo diskografijoje, klausydamas tikrai puikių kūrinių „Who Buries the Undertaker“, „I Killed a Man Who Looks Like You“ girdžiu R.E.M. Nors tu ką.

 

65/100

 

Apie autorių

Muzikalus poetas arba poetiškas muzikantas

Straipsniai : 23

2017 © 370 - Žurnalas smalsiems protams. Visos teisės saugomos.

Scroll to top