Negandų kamuojamo rašytojo būtis, persmelkia ir patį kūrinį. Romanas, pastebėtas tik po A. Škėmos mirties, prieš tai nuplaktas kritikų tylos rykštėmis ir palydėtas kelių purkštelėjimų kaip nevertas dėmesio. Dabar gi, dažniausiai dievinamas moksleivių (jau ko vien verta galantiška nuotrauka). Keista, kuomet pagalvoji, jog tai tas pats liftininkas, kurį kiekvienas gali/galėjo pašaukti numeriu.
O nuotraukoje – impozantiškas vyras su cigarete, tokiam ir kepurę nukeltum). O taip pat režisierius, kurio kūrybinis kelias irgi nužymėtas buvusios sistemos nuospaudomis, skausmingo ir vis dar Lietuvoje nepamirštamo pasipriešinimo, būtinosios emigracijos. Bei šį tendemą vienyjančios moterys: Garšvos Elena – tarp fikcijos ir realybės tarpstanti mylimoji bei reali, tačiau taip pat neatsiejama nuo kūrybinio vaizdinių pasaulio – Aušra Marija.
Atrodytų paradoksalu kaip kartais gyvenimas užstringa cikliškumo rate. Emigracijos kartėlis, egzistencionjalistinė būtis, nuolatinis stresas, kava, cigaretės, red bullis, tabletės, joga, vėl raminamieji, alkocholis. Mėginimai kovoti su kasdieniu būties svoriu. Nors, Škėma/Garšva turbūt tik gūžteltų pėčiais: „Mano kišenėje tabletės. Tvarkoj. Daugelis genijų sirgo.“ („Balta drobulė“)
Visgi, rodos nutinka taip, kad tam tikrų kurėjų auros negali sunaikinti net pats Chronas, taip intensyviai ryjantis savo vaikus. „Baltos drobulės“ kiekvienas atlikimas scenoje gali būti paskutinis. Kūrinį nugulę dulkės JAV, nenorima leisti šias nubraukti ir Lietuvos teatriniame pasaulyje. Lydėję skandalai nerimsta, tačiau Vilniuje vėl prisiimama riziką. Lietuvos Nacionaliniame dramos teatre dar kartą kaip feniskas iš pelenų kelisis „Baltoji drobulė“ ir Garšvos liftas nepaliaujamai judės „up and down“ ritmu. Susilaukęs ne vienos nominacijos „Auksiniuose scenos kryžiuose“, apdovanotas „Fortūnų“ – atitinkamai įvertinta kritikos ir teatro mylėtojų, tai kūrinys, kuris rodos turėtų gyvuoti ir gyvuoti teatro scenoje. Bet, kaip kadaise „Barbora Radvilaitė“ cenzūruota vienos santvarkos, taip ir šįkart, J. Jurašas papuola į kitos sitemos gniaužtus. Vis dėlto, „Baltąja drobule“ tarsi akmeniu įrašoma tiesa, apie kūrybą, kuri turi deginti ir privalai judėti į priekį, nepaklusti, aukotis, nes nekurti negali. Tai tinka tiek Antano Škėmos, tiek Aušros Marijos Sluckaitės, tiek Jono Jurašo atvejui. Kaip pastebi Rasa Vasinauskaitė: „Nesušiuolaikintas ir nesuaktualintas Škėma sugrįžta visai kitu būdu – teatro, kuris priešinasi patogiam ir greitam žiūrėjimui ir kuris įprasmina kūrybą, kaip nenutrūkstantį, iki pamišimo kankinantį mąstymą bei savianalizę.“
Bet matyt, A. Škėma vėl su absurdo literatūrai būdinga šypsena, nusipurtydamas egzistencializmo dulkes, burbtelėtų: „Kas uždraudė siurrealizmą lietuvių literatūroje? Gal Mažvydas?“
Bet kol „Balta drobulė“ neuždrausta, skubėkite, gal paskutinį kartą scenoje. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre rugsėjo 24 – 25d. „Gal aš mirsiu, gerbiamoji ponia, jei žūsiu – paskutinieji mano žodžiai bus – aš jus myliu, atleiskite už drąsą, aš myliu tave…“ („Balta drobulė“)
Kur? Lietuvos nacionalinis dramos teatras.
Kada? Rugsėjo 24 – 25d. 18.00val.
Bilietus platina www.tiketa.lt Moksleiviams taikoma 30proc. nuolaida. Dėl bilietų rezervacijos kreiptis tel. 837324205 darbo dienomis nuo 9 – 17val.