Praėjusiame numeryje pristačiau penkis filmus, kuriuos, mano nuomone, verta pažiūrėti, jei to dar nepadarėte. Lietingiems rugsėjo vakarams (nežinau, ar verta tikėti sinoptikų pranešimais, kad pirmas rudens mėnuo bus rekordiškai šiltas) rekomenduoju dar penkis filmus, kurie tikrai praturtins jūsų laisvalaikį.
(„Tishe!“)
Rusija,2003 m., rež. Viktoras Kosakovskis
Rusų dokumentinio kino režisierius V.Kosakovskis pro savo namų Sankt Peterburge langą filmuoja gatvę. Gatvė nuolat remontuojama. O joje gyvena žmonės ir, regis, vyksta visokiausi stebuklai. Atrodo, šioje gatvėje realybė tarsi prasiveria ir prasiveržia jos poetiškai abstrakti, net kiek siurrealistinė pusė. O gal paprasčiausiai nežiūrime į tai, kas tiesiai prieš mus… Pasak režisieriaus, jis neketino sukurti šio filmo, kol nenufilmavo paskutinio kadro.
Filmas patiks tiems, kurie mėgsta žiūrėti pro langą ir nori išmokti tai daryti dar geriau.
(„You, The Living“)
Švedija, 2007 m., rež. Roy Anderssonas
Depresyvi alkoholikė, vis siūlanti savo vaikinui nuo jos atsiknisti ir ją palikti, nes esą niekas jos šiame pasaulyje nesupranta bei nemyli. Tačiau po eilinio tokio protrūkio jos vaikinui su šuneliu tyliai iškiūtinant, ji pamini, kad tuojau grįš namo. Tūbininkas, repetuojantis namuose ir dėl to nekenčiamas kaimynų. Jauna mergina, svajojanti apie vestuves su roko grupės vokalistu. Mokytoja, apsiverkianti prieš savo mokinius pradinukus, nes vyras ją pavadino ragana. Darbininkas, sapnuojantis, kad dėl nepavykusio magiško triuko buvo pasodintas į elektros kėdę. Bene kelios dešimtys tokių tragikomiškų veikėjų apgyvendinami R.Anderssono filmo „Tu gyvendamas džiaukis“ mieste, stotyse ir baruose, kur suskambus varpui visi rikiuojasi į eilę, – juk tai paskutinis šansas prisigerti. Kiek siurrealus ar netgi makabriškas juodojo humoro pripildytas R.Anderssono pasaulis su dėmesiu smulkiausioms detalėms, kartu šlovinantis kiną ir gyvenimą.
Tiems, kurie išgirdę apie režisierių Anderssoną, pirmiausia nepagalvoja apie Roy.
(„The Band’s Visit“, „Bikur Ha-Tizmoret“)
Izraelis, 2007 m., rež. Eranas Kolirinas
Aleksandrijos policijos orkestras, sudarytas iš aštuonių vyrų, kurie vilki vienodas uniformas, tačiau kiekvienas turi savo charakterį, atvyksta iš Egipto į Izraelį koncertuoti. Tačiau per klaidą jie atsiduria ne tame mieste, kuriame turėtų, o išgalvotame Bet Hatikos miestelyje kažkur Negevo dykumoje. Tądien nebėra galimybių išvykti iš miestelio, o jame nėra viešbučių. Bet žavinga nedidelio restorano, kuriame apsilanko pasiklydęs orkestras, savininkė padeda jiems susirasti nakvynę. Kiekvienas orkestro narys tą naktį išgyvena savaip. Kinematografinė ironija susimaišiusi su kiek sentimentaliu jautrumu bei „vidurio niekur“ tuštuma.
Patiks tiems, ką žavi netikėto atsidūrimo „vidury niekur“ idėja.
(„Movie Days“, „Bíódagar“)
Islandija,1994 m., rež. Friðrikas Þór Friðrikssonas
Woody Allenas savo filme ilgisi „Radijo dienų“, o islandų kino klasikas F.Þór Friðrikssonas žaismingame ilgesiu dvelkiančiame filme „Kino dienos“ atsimena savo vaikystę septintajame dešimtmetyje, kai Islandijos visuomenė išgyveno didelių permainų laikotarpį. Tuo metu kultūroje didelį vaidmenį vaidino amerikietiški filmai ir vis labiau populiarėjanti televizija, kurie atitolino žmonės nuo jų pačių kasdienės tikrovės. „Kino dienos“ – šiltai, paprastai ir kiek sapniškai papasakota istorija apie berniuką Tomą, kuris sužavėtas išgalvoto kino pasaulio susiduria su savo paties realybe bei kultūra.
Patiks tiems, kuriems patinka Islandija, „Radijo dienos“ ir „Cinema Paradiso“.
(„Oslo, August 31st“, „Oslo, 31. August“)
Norvegija, 2011 m., rež. Joachimas Trieras
Kišenėmis, pilnomis akmenų, Andersas lipa į vandenį. Jam 34-eri. Jis protingas vyras, tačiau jau ilgai kovoja su priklausomybe nuo narkotikų. Jo laikas narkomanų reabilitacijos centre netrukus baigsis. Jis išleidžiamas 24 valandoms į darbo pokalbį žurnale, tačiau šią galimybę išnaudoja be tikslo slankiodamas po miestą ir susitikdamas su senais draugais. Osle jam viskas pažįstama, jis jį myli, tačiau miestas primena gyvenimą, kurį vyras gyveno, o po to pražiopsojo, kuriame tarsi liko už borto ir kurio nauja pradžia jam pačiam atrodo sunkiai įmanoma.
Paskutinę vasaros dieną jis vaikščioja plonu ledu tarp naujo gyvenimo ir jo neįmanomybės.
Filmo „Repriza“ režisierius J.Trieras pateikia Anderso psichologinį portretą, tačiau to nedaro atvirai, jis veikiau perskaitomas iš veikėjo veiksmų ar atvirkščiai – pasyvumo. Kartu režisierius poetiškai portretuoja ir savo paties prisiminimų pilną Oslą.
Rekomenduojame tiems, kam patiko „Repriza“, „Gėda“ ir… Oslas.