Sleeper
2013-08-20
Drag City
Per septynerius metus šis 25 metų jaunuolis išleido 8 solinius albumus, taip pat tuzinus albumų su savo sugalvotomis grupėmis (išties tai daugiausia jo paties pseudonimai) „Fuzz“, „The Traditional Fools“, „Epsilons“, „Sic Alps“, „The Perverts“ ir t. t. Plius daugybė EP, singlų. Pavyzdžiui, pernai Ty Segallas savarankiškai įrašė ir išleido tris studijinius albumus! Peršasi išvada: arba idiotas grafomanas, arba perlas muzikos pasaulyje. Atrodo, tai bus antrasis variantas. T.Segallas tiesiog sprogsta kūryba. Tai patvirtina ne tik geri pernai metų darbai, bet ir pritrenkiantis šių metų albumas „Sleeper“, pasirašytas savo vardu. Šio kompozitoriaus, tekstų autoriaus, gitaristo ir būgnininko muzikinę stilistiką ne taip lengva apibūdinti, nors iš pirmo žvilgsnio viskas rodosi paprasta. Vis prisimenu tėvo žodžius apie Johną Lennoną (vėliau ir apie George’ą Harrisoną): „Jis turi galingus kiaušus.“ Būtent. Tą patį galima pasakyti ir apie T.Segallą. Na, ne apie patį, suprantama, apie jo dainas. Jis net kažkuo primena J.Lennono bekompromisį pasitikėjimą savo dainomis, yra šiokių tokių manieros panašumų. Na, o tokios dainos kaip „She Don’t Care“ apskritai primena J.Lennono harmonijas. Tačiau kartu šis įstabus kūrėjas yra ir visiškai savitas. Jis turi kažką garažinio, kažką psichodeliškai pankiško. Toks ir albumo suvedimas – lyg iš 1968-aisiais psichodelinę muziką bandančios grupės repeticijos namų studijoje. Beje, albumas pasirodė CD, vinilinės plokštelės ir… kasetės (?) pavidalu.
80/100
Late Night Tales
2013-06-14
Late Night Tales
„Late Night Tales“ yra ir albumo pavadinimas, ir nepriklausoma įrašų bendrovė, kviečianti skirtingus muzikantus sukurti savo naktinių pasakaičių versijas. Taigi, tai visas ciklas. Kiekvienas albumas yra lyg radijo laida, per kurią groja vieno konkretaus kūrėjo sukurta arba sumiksuota muzika. „Late Night Tales“ jau yra sukūrę „Jamiroquai“, Kidas Loco, „Belle & Sebastian“, „The Cinematic Orchestra“, MGMT ir kiti garsūs atlikėjai. Dabar atėjo eilė norvegų duetui „Röyksopp“. Be savo kūrinių, jie pasirinko perdaryti Vangelio, XTC, „This Mortal Coil“, „Popol Vuh“ ir kelių kitų autorių kompozicijas. Reikia pasakyti, pavyko išties naktinis albumas. Ne tamsus, tačiau geriausiai skambantis naktį. Kaip naktinis ežero vanduo, lygus ir ramus, tačiau mirguliuojantis mėnulio atspindžiais (atleiskite už perspaustą poetiškumą). Antras malonus dalykas, kad tai vis dėlto ne paskirų dainų rinkinys, o visuma, kurią galima vadinti nauju „Röyksopp“ albumu. Juoba kad pačios grupės autoriniai kūriniai yra puikūs. „Late Night Tales“ galima pagirti dar ir už tai, kas šiais laikais taip reta: negirdėti jokios pretenzijos į aukštąjį meną, vien malonus žaidimas garsais, kuriuos šie norvegai dėlioja puikiai. Na, gerai, dar vienas malonus dalykas: albumas galėjo būti išleistas kokiais 76-aisiais, galėjo 95-aisiais, galėjo būti dabar. Iš garso to nepasakysi. Dėl to kalti oldskūliniai ir nesenstantys sintezatoriai – tarsi jungiamoji kūrinių grandis.
75/100
Where You Stand
2013-08-19
Red Telephone Box
Vieni savo žanro pradininkų. Ir ne tik savo žanro. Kažkada „Coldplay“ vokalistas Chrisas Martinas apie „Travis“ pasakė taip: „Grupė, kuri išrado mano grupę.“ Išties visi vokaliniai perėjimai į falcetą frazių pabaigose, ypač primityvios, retkarčiais banalokos, bet kabinančios melodijos – prie šių mados tendencijų formavimosi „Travis“ prikišo nagus. Kai kurie kritikai yra dar kategoriškesni. Jei ne „Travis“, nebūtų ir jokių ten „Keane“, „Snow Patrol“ ir pan. O jei dar prisiminsime, kad ši grupė prieš gerą dešimtmetį ir anksčiau dainose panaudodavo bandžą… Štai jums ir „Mumford & Sons“. Naujasis grupės „Travis“ albumas mane nustebino gerąja prasme. Niekada nebuvau tokio šilto, mielo ir jaukaus britrokelio gerbėjas. Dažniausiai man tai dvelkdavo ypatingomis banalybėmis, infantilumu ir mergaičių ašaromis. Šiek tiek to kvapo liko ir dabar. Bet… Po penkerių metų „Travis“ sugrįžo be hitų ir noro konkuruoti su „Coldplay“, be žaidimų su Brianu Eno. Galima sakyti, grįžo prie šaknų, tačiau jau brandesni. Taip, tai nuobodoka muzika. Taip, tekstai įkyriai nuspėjami, tačiau juose nėra poetinės pretenzijos. Nuoširdi banalybė. Ir ta nuoširdi, šilta, rami banalybė pačiu keisčiausiu būdu ima ir užkabina. Tiesiog nesinori išjungti. O svarbiausia, be abejo, Frano Healy vokalas. Jis tiesiog ištraukia mano gailestį, kaip kad gailestį ištraukia prie bažnyčios sėdintis alkanas berniukas. Na, taip, mums tai nepatinka. Bet sunku praeiti.
65/100
Right Thoughts, Right Words, Right Action
2013-08-26
Domino
Ir dar vieni populiarūs indie britai. Nepykite, taip jau susiklostė. Visai nesinorėjo rašyti apie dar vieną tokį patį nusibodusių „Gogol Bordello“ albumą ar infantilios banalybės esenciją „Edward Sharpe & the Magnetic Zeros“. Norėjosi kuo nors pasidžiaugti nesiplūstant. O pasidžiaugti galima garsiaisiais „Franz Ferdinand“, kurie po ketverių metų vėl smogia. Šįkart išties galingai. Visų pirma pavadinimu. „Right Thoughts, Right Words, Right Action“ yra tiesioginė aliuzija į vieną svarbiausių budizmo kategorijų – Taurųjį aštuonialinkį kelią, susidedantį iš teisingo požiūrio, teisingų intencijų, teisingos kalbos ir taip toliau. Taigi „Franz Ferdinand“ nuėjo „vidurio keliu“. Ir išties šis albumas nebalansuoja ant jokių kraštų, ramiai sau eina tiesiai jau seniai kitų, o ir savo pačių pramintu keliu. Jokio dviračio išradinėjimo, jokio draskymosi. Atrodo, kompanija perėjo į tą lygį, kai gera tiesiog smagintis kuriant ir atliekant tokią muziką, kokios patiems norisi. Dar vienas netradicinis bruožas indie-rock scenai – mažoras ir jokių ilgesingų svajingų vinguriavimų. Nekenčiu žodžio „pozityvas“, tad pasakysiu tik kad albumas paprasčiausiai kelia nuotaiką, norom nenorom imi linksėti į taktą. Lyg klausydamas ankstyvųjų „The Beatles“, dvasinio peno nepasisemsi, bet laikas bus praleistas ypač smagiai. Ir šis mažoras nėra kvailas išsišiepimas. Aplanko teisingos mintys, ateina teisingi žodžiai, laikas teisingam veiksmui.
77/100
Enormous Door
2013-07-29
Ex Records
Jei iki šiol negirdėjote olandų alternatyviojo punk grupės „The Ex“, pasidomėkite. Šie muzikantai to verti. Tiesa, per ilgą savo gyvavimo istoriją tų muzikantų buvo daug. Vienintelis nuolatinis grupės narys yra gitaristas Terrie Hesselsas. „The Ex“ susibūrė dar 1979-aisiais, punk stiliui išgyvenant aukso amžių. Nuo to laiko grupė išleido daugiau nei 20 studijinių albumų, bendradarbiavo su begale įvairaus plauko muzikantų, išmaišė daugybę žanrų nuo folk iki free jazz (kurio elementų neatsikrato ir iki šiol). Dabar apie „Brass Unbound“. Jie verti bent kelių žodžių. Kaip sako pavadinimas – tai varinių pučiamųjų grupė, puošianti (?) „The Ex“ kūrinius. „Brass Unbound“ sudaro vienas garsiausių Europos džiazo saksofonininkų Matsas Gustafssonas, garsus klarnetininkas, saksofonininkas Kenas Vandermarkas, italų trimitininkas Roy Paci ir olandų džiazo trombono žvaigždė Wolteris Wierbosas. Ką dar pridėti? Nejau nesugundė pasiklausyti? Mane sugundė iškart. Ir šiek tiek nuvylė. Galbūt lūkesčiai buvo per dideli. Albumas geras, šiek tiek primenantis „Einstürzende Neubauten“, šiek tiek ankstyvuosius „The Stranglers“, šį tą iš krautrock. Turi latino, balkaniškų prieskonių. Tačiau „Brass Unbound“ vaidmens norėjosi didesnio, mažiau surepetuoto ir sustatyto. Vis dėlto tai free jazz muzikantai. Išimtys yra kūriniai „Red Crow“, „Bycicle Illusion“. Jie tarsi kalba, koks galėjo būti visas albumas… Bet kokiu atveju, tai grupė verta dėmesio ir kritikuoju ją su didžia pagarba.
70/100