Nereikia per ryškios saulės

Rašė: Tautė Bernotaitė

Nuotraukos: Ugnės Henriko

24-erių fotografė Ugnė Henriko šių metų liepą iš Anglijos grįžo gyventi į Lietuvą. O rugpjūtį garsas apie ją nuaidėjo tarptautinėje žiniasklaidoje. Kaip taip išėjo?

 Emocijų rezervuaras

Jeigu Ugnė taptų Stendalio romano veikėja, jos portrete rašytojas veikiausiai nemažai dėmesio skirtų veidui. Ypač – nosiai. Stendalis buvo susipažinęs su jo laikais tyrinėta fiziognomikos, arba veidotyros, teorija ir ją vertino. Šioji teigia, kad žmogaus charakterį galima paaiškinti remiantis veido ir kitais fiziniais bruožais. Charakterizuodamas personažus Stendalis tuo naudojosi.

O Ugnės veidas iškalbingesnis už ją pačią. Per pokalbį šokantys nosies sparneliai net be teorijų atrodo jausmingai ir lyg skelbia: aš kolekcionuoju emocijas, ne faktus. Remiantis veidotyra, tokia nosis ir yra kūrybingo, jautrios sielos žmogaus bruožas. Ugnės modeliams tai turbūt maloni žinia, o žurnalistei, kuri priruošė intelektualizuojančių klausimų, – aukštas slenkstis.

Nes teoriniams svarstymams apie fotografiją, skaitytų knygų, matytų filmų pavadinimams ar įtaką padariusių menininkų vardams Ugnės atmintyje daug vietos nepalikta. Erdvė ten rezervuota įspūdžiams ir vidinėms patirtims.

Lemtingas pasiūlymas

Į Vilnių Ugnė gyventi atsikraustė šią vasarą. Ji grįžo į Lietuvą po metų, praleistų Londone. Ten, kaip jaunystės dėsnis daug kam lemia, ji buvo nuvykusi ieškoti darbo. Tik į Londoną ji važiavo po studijų Kembridže. Tad Londone kelis mėnesius Ugnė dirbo bare, kol pavasarį gavo pasiūlymą prisijungti prie organizacijos „Secret Cinema“ („Slaptas kinas“). Tai interaktyvūs renginiai, kurių dalyviai atvyksta į sutartą vietą ir ten būna atkuriamas koks nors filmas su jo aplinka, veikėjais. Dalyviai persirengia, nusigrimuoja ir kartu su keletu profesionalių aktorių iš „Secret cinemos“ komandos pradeda veiksmą. Tarkim, patekęs į atkuriamą „Shawshank Redemption“ („Pabėgimas  iš Šoušenko“), taptum kaliniu, improvizuojant „Kasablankos“ tema, turėtum atsinešti kokių nors meilės reliktų, iš tavęs atimtų pasą ir panašiai.

Kinkos drebėjo

Pavasarį „Secret Cinema“ organizavo savo pirmą „Secret Music“ („Slapta muzika“) renginį, kurio herojė buvo dainininkė Laura Marling. Dalyviai, atvykę į renginio vietą, patekdavo į 1927-ųjų stiliaus viešbutį, visi jo kambariai buvo virtę atlikėjos albumo pasauliu. Ugnei buvo pasiūlyta kiekvieną vakarą fotografuoti renginį. „Pati didžiausia atsakomybė buvo prieš L.Marling užlipant į sceną nufotografuoti visą minią. Priekyje atsistodavo neva viešbučio savininkas su žmona, o man reikėdavo spėti visus nufotografuoti, kad po koncerto žmonės jau pirktų nuotraukas. Buvo labai baisu. Sutikdama net nepagalvojau, ar sugebėsiu“, – prisimena Ugnė. Bet per tris renginio savaites buvo tik vienas apmaudesnis kartas, kai nuotrauka išėjo neryški.

Kas atrado Ugnę?

Užtat ryškiai išėjo kai kas kita. L.Marling, kurią Ugnė fotografavo asmeniškai, pasidalijo fotosesijos nuotraukomis savo feisbuko profilyje. Taip Ugnės darbus pamatė įvairūs žmonės ir atrado jos metų senumo projektą „Mama ir dukra“. Tai atvaizdų dubletai, kuriuose pati Ugnė kopijuoja savo mamą beveik keturių dešimtmečių senumo nuotraukose. „Tas projektas man jau buvo praeitis, todėl staiga atsiradęs dėmesys buvo staigmena. Aš net nesupratau, kas vyksta, – ruošiausi važiuoti į festivalį, man paskambino draugas ir pasakė, kad kažkoks žiauriai geras blogas paskelbė mano nuotraukas“, – prisimena Ugnė.

Pirmieji projekto nuotraukomis pasidalijo dizaino tinklaraštis „It’s Nice That“, o tada  nuotraukos pradėjo keliauti po įvairių šalių žinių portalus, pavyzdžiui, amerikiečių „The Huffington Post“. „Aš gavau iš jų laišką, bet nepažiūrėjau, kas čia tokie, pagalvojau, ai, atrašysiu po festivalio. Tada grįžom, pasakiau draugui, o jis man: „Tu ką? Tu išprotėjai? Čia yra eik tu!“ Tada pažiūrėjau jų feisbuką – ten milijonai laikų, programėlių“, – sako nieko panašaus nesitikėjusi Ugnė. Projektas dar nuvilnijo per Italijos žiniasklaidą, o lapkritį serija bus išspausdinta vokiečių žurnale „Mothers“. Vokiečiai Ugnei netgi sumokėjo.

Dėstytojai nesuprasdavo

Prieš Londoną Ugnė trejus metus studijavo fotografiją Kembridže. Kad nori fotografuoti, jau žinojo mokykloje, bet Kaune, kur anksčiau gyveno, nebuvo tinkamų studijų. Fotografė sako, kad studijuoti Kembridžo meno mokykloje beveik vien su britais buvo ne visai lengva. „Dėstytojai buvo racionalūs, norėdavo konkrečiai žinoti, kokia mano idėja, ką aš darysiu. O aš žiūrėdavau kūrybiškai, labiau iš jausminio taško. Jie mane dažnai nuvertindavo. Net ir už projektą „Mama ir dukra“ negavau aukščiausio balo. Buvo šiek tiek pikta“, – neslepia Ugnė, prie projekto kruopščiai dirbusi tris mėnesius. Tiesa, projektui pagarsėjus internete, jau ir dėstytojai dalijosi žinia bei didžiavosi Ugne.

Be triukšmo

Daugiausia Ugnė fotografuoja moteris. Sako, kad geriau pažįsta jų vidinį pasaulį. Tam tikras egzistencinis nerimas, vidinės būsenos – Ugnės nuotraukų dėmesio centre. Tačiau kartu jose tvyro ir ramybė. Ugnės mėgstamiausios aplinkybės fotografuojant patvirtina šiuos polinkius: jai priimtiniausias laikas – auksinė valanda prieš saulėlydį, erdvė – parkai, pamiškės, krūmynai, o šviesa – kai ne per daug saulėta. Nuotaika, kurios Ugnė siekia nuotraukose, – melancholija, kurią būtų galima iškart pajusti. Pačios Ugnės būsena, su ja šiek tiek pakalbėjus, man asocijuojasi su Jamie Woono daina „Nakties oras“: „Nakties oras turi savitą skonį, / Tada yra erdvės jį įkvėpti ir laiko jį paskanauti…“

Ar ramybės ji ir grįžo į Lietuvą? „Londone man nelabai patiko. Ten nėra gyvenimo kokybės. Tik dirbi ir perki. Dar eini į barus. Bet niekad nenutiks taip, kad sugalvosi važiuoti prie ežeriuko, sėsi į mašiną ir nuvažiuosi“, – sako Ugnė. Sugrįžusi ji dirbo prie Alantės Kavaitės filmo „Sangailė“, fotografavo vestuves, o dabar dairosi darbo. Ramiai. Rinkdama emocijas ir kvėpuodama.

 

Apie autorių

Atsakomybė rašyti smalsiam skaitytojui – ir pavojingiausias žarsteklis, ir saldžiausias zefyras

Straipsniai : 43

2017 © 370 - Žurnalas smalsiems protams. Visos teisės saugomos.

Scroll to top