Raidžių dėlionės (Nr.42)

Julianas Barnesas

„PABAIGOS JAUSMAS”

 Iš anglų kalbos vertė Nijolė Regina Chijenienė. Vilnius, „Baltos lankos“, 2013 m.

Tai keturioliktoji autoriaus prozos knyga ir trečioji lietuviškai (dar išleista „10 ½ pasaulio istorijos skyrių“ (2006 m.) ir „Flobero papūga“ (2011m.). Šis nedidukas romanas2011 m. pelnė J.Barnesui Bookerio apdovanojimą.

Romanas apgaulingas ir apgaulingai paprastas. Jis tikrai skiriasi nuo žaidybiškų ankstesnių lietuvių skaitytojui prieinamų knygų. Čia J.Barnesas nekonstruoja pasaulių, nesišaipo iš sustabarėjusių naratyvų, neperkonstruoja ir nedekonstruoja pagarsėjusių pasakojimų.

„Pabaigos jausme“ jis chirurgo tikslumu, tačiau švelniai ir net su šiokia tokia užuojauta kapstosi po paprastų žmonių jausmus, mintis, poelgius. Labiausiai rašytojui rūpima tema – kaip mes suvokiame save, kaip prisimename ir kuriame arba perkuriame savo praeitį, kaip pateikiame save kitiems, kaip patys matome kitus ir kokie (dažnai skaudūs arba nebepataisomi) būna šio matymo padariniai.

Romano siužetas paprastas: Tonis Vebsteris ir du jo draugai Adrianą Finą sutinka dar mokydamiesi mokykloje. Ištroškę sekso ir knygų, išsiskiriantys pretenzingumu, tik jiems suprantamais akibrokštais bei sąmoju, vaikinai drauge baigia mokslus. Adrianas gal kiek rimtesnis nei kiti, gal protingesnis, bet visi keturi prisiekia amžiną draugystę. Dabar Tonis sulaukęs garbaus amžiaus. Praeityje liko karjera, iširusi santuoka, taikios skyrybos. Jis tikras, kad niekada nenorėjo nieko įskaudinti. Tačiau atmintis netobula. Ji visada pasirengusi pateikti staigmenų. Jos prasideda Toniui gavus laišką iš advokatų kontoros.

Tai atminties krečiamų pokštų knyga. Knyga, aprašanti, kaip žmogaus gyvenimą veikia praleistos progos. Autorius meistriškai ir elegantiškai išryškina šias temas. Tiesa, skaityti ją reikėtų turbūt bent jau įpusėjus ketvirtą dešimtį, turint sukaupus praleistų progų, iškraipytų ir cenzūruotų prisiminimų, paliktų moterų ar vyrų virtinę.

„Pabaigos jausmą“ skaityti liūdna ir, nepaisant nedidelės apimties, sunku. Lyg kamuojamas neaiškios gėlos žiūrėtum į rudenio lietų už lango.

Michelis Houellebecqas

 „ŽEMĖLAPIS IR TERITORIJA“

Iš prancūzų kalbos vertė Dainius Gintalas. Kaunas, „Kitos knygos“, 2013 m.

Šis autorius jau seniai pelnė atkakliai klijuojamą Europos literatūros chuligano etiketę ir ne mažiau atkakliai bei demonstratyviai bando ją nusiplėšti. Jis dar įvardijamas ir ciniku, moralistu, žlugusios bei išsigimusios Europos kronikininku ir t. t.

Tiksliausia turbūt būtų pavadinti poną Michelį satyriku plačiąja prasme (kaip kokį Swiftą). Jis spjauna į bet kokius žanro sąlyginumus, žaidžia tik pagal savo taisykles, mausto skaitytoją. Šiame romane kandžiai vaizduojamas sterilus ir menkai suprantamus žaidimus žaidžiantis šiuolaikinio meno pasaulis. Pagrindinis veikėjas – menininkas Džedas Martinas – visai netikėtai sulaukia pripažinimo už „konceptualius“ kūrinius – turistinių žemėlapių fotografijas. Vėliau jis visą dešimtmetį paaukoja hiperrealistine maniera tapomai serijai paveikslų apie profesijas. Paveikslų pavadinimai pasako viską: „Bilas Geitsas ir Styvas Džobsas kalbasi apie informacinių technologijų ateitį“, „Architektas Žanas Pjeras Martenas palieka įmonės vadovo postą“ ir t. t.

Džedo parodą surengti sumaniusiam galerijos savininkui kyla išganinga mintis – paprašyti, kad tekstą apie paveikslus parašytų garsus autorius M.Houellebecqas. Taip autorius į pasakojimą įveda patį save. Tai turbūt žaviausia knygos dalis – autorius konstruoja save iš žiniasklaidoje pateikiamų stereotipų, iš rašytojo stereotipų, šaiposi iš savęs ir iš juo tikinčių skaitytojų. Tas knygos Michelis visai simpatiškas, gali rėžti monologus bet kokia tema – postringauti apie prancūzų kaimo pokyčius, meno ir tikrovės santykį, netgi paskubomis sukurpti kvapą gniaužiančio trilerio apie radiatorius siužetą.

Knyga tokia įvairialypė, kad apie ją pasakoti –  keblus reikalas. Ji nėra lengvas pasiskaitymas. Ji trikdo, išmuša iš vėžių, priverčia pritariamai linkčioti galva ir dėl to vėliau gėdytis. Negana to, ji daug brandesnė ir nuoseklesnė nei ankstesni autoriaus romanai.

Tiesą sakant, M.Houellebecqą, kaip ir Viktorą Peleviną su Vladimiru Sorokinu (kuriems jis gan artimas), derėtų laikyti net ne prozininku, o sociologu-filosofu, futuristu ar antropologu.

Grigorijus Kanovičius

 „MIESTELIO ROMANSAS“

 Vilnius, „Tyto Alba“, 2013 m.

„Miestelio romansas“ – autentiškų prisiminimų romanas, kuriame pasakojama, kaip 1920–1941 m. istoriniai įvykiai keitė Lietuvos miestelių gyventojų – žydų, lietuvių, lenkų ir rusų – likimus. „Ši knyga – tarsi tų ikikarinių dienų atspindys, lyg paviršiun iškeltas lietuviškas „Titanikas“, iš nebūties sąnašų drauge su savo spalvingais keleiviais prikeliantis anų dienų problemas, kurios aktualios ir šiandien“, – pristato G.Kanovičius.

Šį romaną recenzentai jau spėjo pavadinti visaip – ir giesme, ir paminklu, ir memorialine lenta. Taip, čia slypi kraupi tiesa – šis gyvas, spalvingas, paprastas ir labai žmogiškas pasakojimas iš tikrųjų yra giesmė, pavožta po paminkline lenta.

„Miestelio romansą“ skaitai su ašaromis galugerklyje, žinodamas, kad netrukus viso to gyvenimo, tos tautos, tų žmonių nebeliks, todėl visi aprašytieji Jonavos žydai, autoriaus tėvai ir seneliai tampa dar gyvesni, ryškesni. Ta nujaučiama tragedija, tas mums nežinomas ar ignoruojamas gyvenimo klodas pakylėja romaną iš paprasto pasakojimo, iš atsiminimo į liudijimą – gražų, skaudų ir pilną meilės.

G.Kanovičiaus pasakojimo kalba skaidri, bet sodri – Jonavos žydų kasdieniai pokalbiai išmarginti patarlėmis, šventraščio citatomis. Skaitydamas jauti, kad tas aprašomas, o dar labiau numanomas, nujaučiamas, bet pradingęs gyvenimas sprogdina patį pasakojimą, kalbą iš vidaus.

Norėtųsi sakyti ir tikėti, kad ši knyga padės susivokti, kokiomis ir kieno gyventomis gatvėmis dauguma mūsų vaikšto, kas gi čia dabar nutiko, kad daugelyje miestelių nujaučiama spengianti tuštuma. O tai įsisąmoninus galbūt ir atsiversti dar vieną G.Kanovičiaus knygą.

Taip, „Miestelio romansą“ reikia įtraukti į mokyklos programą, ją reiktų perskaityti visiems – prisimenantiems, užmiršusiems, nežinantiems, ypač nenorintiems žinoti ir prisiminti. Nors šie, deja, dažniausiai nieko neskaito.

Algimantas Julijonas Stankevičus-Stankus

„ŽALIASIS SĄSIUVINIS“

Vilnius, Modernaus meno centras, 2013 m.

A.J.Stankevičius-Stankus (1933–2002 m.) – vienas iš tų talentingų, niekur nepritapusių marginalų, paraščių menininkų, kurie, dažniausiai tik jiems mirus, bandomi „įterpti“ į oficialųjį meno pasakojimą ir istoriją. Taip grįžta ir Stankus – su paroda ir „Žaliuoju sąsiuviniu“.

Dailininko Povilo Ričardo Vaitiekūno ir Modernaus meno centro sudarytos, dailininko Alfonso Žviliaus sukurtos knygos pagrindas – Stankaus „Žaliasis sąsiuvinis“.

1953 m. pradėtas kurti „Žaliasis sąsiuvinis“ amžininkų vadintas epochos dienoraščiais. Į jį dailininkas klijuodavo ar (į)siūdavo įvairiausias sovietmečio epochos etiketes (alkoholio, cigarečių, vaistų, degtukų, maisto produktų etc.), spaudos iškarpas, bilietus į renginius, net monetas ar geležinius konservų dėžučių dangtelius. Mūsų dailės istorijoje tai unikalus meninis objektas, kurį galime priskirti prie vieno pirmųjų Rytų Europos konceptualizmo pavyzdžių.

Tokia pirmoji knygos dalis – šio sąsiuvinio faksimilė. Antroji dalis – tekstai ir komentarai. Tai – šviesaus atminimo rašytojo Antano Ramono (1947–1993 m.) „Epochos dienoraščiai“ iš1997 m. „7 meno dienų“ išleistos rašytojo knygos „Ramybės kalva“ ir  menotyrininko, menininko, kuratorius, humanitarinių mokslų daktaro Kęstučio Šapokos pasakojimas apie dailininką.

Tų dviejų po vienu viršeliu sutalpintų knygų puslapius galima versti paraleliai. Gimę ir (ar) gyvenę sovietmečiu prisimins visas „Sąsiuvinyje“ suklijuotas marginalijas su siaubu ir tikriausiai su tam tikra nostalgija. Juk niekas nepadeda taip gerai pajusti epochos, kaip smulkūs, bet išraiškingi kasdieniai jos ženklai.

Tie, jaunieji, kurie į sovietmečio bilietėlį žvelgia nieko nesuprasdami, bet su sunkiai suvokiamu pasidygėjimu, – skaitykite komentarus. Vertinga, netradicinė knyga.

 

Apie autorių

Laisvai samdomas rašytojų skaitytojas

Straipsniai : 57

2017 © 370 - Žurnalas smalsiems protams. Visos teisės saugomos.

Scroll to top