V.Tinteris. Geismo anatomija

Rašė:  Lina Žukauskaitė

Nuotraukos: Andrejaus Kalašnikovo ir Laimos Stasiulionytės

 „Geriau pakalbėkim apie mirtį“, – pasiūlo „Seksualumo dekalogo“ režisierius Vytautas Tinteris prisėdus gerti kavos Gėlių gatvėje. Vietoj jurginų ir astrų čia žydi Rožytė, pirmyn atgal minantis Evaldas Jansas, priestočio merginos, tauriųjų metalų ekspozicijas ant savo kaklų sukabinę vyrukai, garbaus amžiaus damos, įkvėpimo šukuosenoms ieškančios Liudviko XIV perukų atlase. Tiršta personažų įvairovė.

  Kuris mirties aspektas tau atrodo įdomus?

 – Mirtis man atrodo labai susijusi su geismu. Ji padeda tašką, bet ir patvirtina viską, kas buvo praeityje, įprasmina tavo praeitį ir buvusį geismą. Geismą gyvenimui ir mirties geismą pasiglemžti tave. Mirtis ir geismas – šių dviejų dalykų žmogus niekada neturėtų pamiršti. Ir jei jis pasiduoda valdžios, religinių institucijų kontrolei, siekia atrodyti tobulas, sterilus, slopina bet kokius geidulius, jo gyvenimas tampa bergždžias.

Mąstydamas apie tai visada prisimenu danų režisieriaus Jørgeno Letho filmą „The Perfect Human“, akcentuojantį, kad ne visada suvokiame, kaip iš tiesų funkcionuojame ir ko siekiame, kas yra tas tobulas žmogus, kuriuo kiekvienas norėtų ar turėtų būti.

Mirtis leidžia pažvelgti į save iš kardinaliai priešingos perspektyvos – žmogus iš prigimties yra linkęs kurti stabus, ikonizuoti aplinką, bandyti paaiškinti ją, suteikti prasmę, kurios nėra. Duok mažam vaikui lego – dažniausiai jis norės veržtis į viršų, statyti kuo aukštesnį pastatą. Tad yra žmonės, kurie stato, ir yra žmonės, kurie griauna. Aš turbūt iš tų, kurie griauna. Pozityviai ir su polėkiu, žinoma.

Apie seksualumą viešojoje erdvėje kalbama daug, tačiau dažniausiai manipuliatyviai verčiant jį preke. Vitališkoji, kuriančioji jo prigimtis paprastai pamirštama arba nutylima.

 – Taip, seksualumas yra labai subtiliai užmaskuota prekė, neretai dar ir demonizuojama kaip kas nors vulgaraus ar nepadoraus. Kai viskas matuojama nauda, nebelieka jausmo, dialogo, santykio, o juk seksualumas pirmiausia yra tai. Pamirštama meilė – juk ji taip pat prasideda nuo traukos. Man seksualumas yra būdas pasitikrinti save, pasitikrinti, kiek esi gyvas, nuoširdus, atviras ir geidulingas.

Ar rinkdamasis temas pirmiausia taip pat nori pasitikrinti savo ir visuomenės atvirumą iš pirmo žvilgsnio „neteisingiems“ santykių scenarijams?

 – Man atrodo svarbu apie tai kalbėti, svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad ne viskas glūdi paviršiuje. Pirmajame filme „Prievarta“ („Violence“) kalbama apie turtingo vyro žmoną (akt. Severija Janušauskaitė – aut. past.), gyvenančią tvarkingą, sterilų ir nuobodų gyvenimą. Lūžis jos gyvenime įvyksta patyrus bendradarbio prievartą (akt. Juhanas Ulfsakas – aut. past.). Kad geriau suvoktų save, žmogui kartais prireikia sukrečiančio, iš įprastų vėžių išmušančio stimulo, šiuo atveju – prievartos. Žmogus yra gyvūnas, kuriam būdingi patys brutaliausi instinktai.

Vienas dekalogo filmų vadinsis „Pažinimas“ ir nagrinės klasikinę mokytojo bei mokinio santykių temą. Remiantis visuomenėje priimtinomis moralės normomis, tokia santykių schema atrodytų nepriimtina, tačiau šiuo atveju formalus pažinimas, įgyjamas paskaitose, įgauna kitą prasmę – žmogišką pažinimą, kupiną geismo, simpatijos, o gal ir meilės.

– Sociologas Artūras Tereškinas pabrėžia, kad seksualumas neišsitenka vien fiziniame kūne – tai erdvė fantazijai ir vaizduotei, per ją mes suvokiame ir save, ir savo santykį su kitu. Tu žiūrovo vaizduotę įdarbini ne tik keliamais klausimais, bet ir suteikdamas jam galimybę pasirinkti filmo pabaigą: susilaikyti arba pasiduoti aistrai. Beje, pats mini, kad iš pirmo žvilgsnio moralus susilaikymo pasirinkimas tau atrodo įdomesnis ir labiau intriguojantis.

 – Nes jis palieka erdvės galimiems ir negalimiems scenarijams. Išlieka paslaptis, įtampa. Jei kada nors norėjai pabučiuoti merginą, bet to nepadarei, nors trūko galbūt vieno gesto, ta įtampa gali išlikti labai ilgą laiką. Tu ar ji susilaikė ir niekada nežengė to žingsnio. Jei būtų jį žengę, galbūt jis būtų tapęs dar vienu greitai pamirštu nuotykiu.

Jei paprašyčiau išvardyti panašias temas nagrinėjančius filmus, tavo favoritai būtų…

– Kaip ir daugelis Larso von Triero gerbėjų labai laukiu „Nimfomaniakės“ premjeros. Jo filmai labai giliai nagrinėja seksualumo temą. Pastebiu, kad Lietuvoje jis nėra labai mėgstamas, nes kai kam atrodo truputį „nesveikas“, turintys daugybę baimių. Bet juk sergantys žmonės apie sveikus gali pasakyti labai daug.

Labai mėgstu aktorių Dirką Bogarde’ą ir jo vaidmenį filme „Naktinis portjė“, puikiai perteikiantį, ką reiškia jausti nežabotą aistrą net ir sudėtingiausiomis sąlygomis. Taip pat jo vaidmenį Rainerio Wernerio Fassbinderio „Neviltyje“ pagal to paties pavadinimo Vladimiro Nabokovo romaną.

Puikiai seksualumo temą nagrinėja prancūzų režisierė Catherine Breillate ir jos filmai „Romance“ bei „Fat girl“. Taip pat Davido Cronenbergo „Dead Ringers“, „Videodrome“ ir „Crash“, Romano Polanskio „Kartus mėnuo“.

Pastaruoju metu kino režisūrą studijavai Taline. Kokių galimybių teikia jo akademinis, socialinis bei kūrybinis kraštovaizdis?

 – Iš tiesų nematau didelio skirtumo tarp Vilniaus ir Talino. Kompaktiškas, gana vienalytis turistinis miestas. Jei kalbi angliškai, esi laikomas arba senamiestį apžiūrinėjančiu suomių turistu, arba iš vakarėlių neišlendančiu ERASMUS studentu. Kartais tai erzina. Tiesa, pats gyvenau gana įdomioje miesto dalyje – aplink gamyklos, daug medinės architektūros. Labai kinematografiška erdvė. Žadame ten filmuoti vieną iš dekalogo dalių.

Savo svetainėje dėkoji žmonėms, manantiems, kad tavo kūryba nieko verta, nes būtent iš jų gauni daugiausia palaikymo. Atrodo, provokuoji, tačiau, regis, tau iš tiesų paprasta megzti pokalbį su labai skirtingais pašnekovais. Maža to, darai tai visiškai nuoširdžiai, be paslėptos ironijos ar arogancijos.

 – Mane žavi nesusikalbėjimo grožis. Gimtajame Panevėžyje sutinku daug žmonių, kurie gyvena visiškai kitokį gyvenimą. Kalbiesi su jais, aiškini, ką veiki Taline, Vilniuje. Jie gal ir nelabai supranta, bet vertina tave už grynai žmogiškus dalykus, nuoširdumą, pastangas.

Vasarą lankiausi kino stovykloje Žeimių dvare. Pranešimai, pakilios intonacijos, o lauke treninguoti kaimo vaikai spardo kamuolį. Išėjau, pradėjau su jais bendrauti, žaisti, jie – pasakoti apie savo mėgstamus filmus. Arba paprasta šeima, savaitgalį išsiruošianti poilsiauti prie ežero. Vyras galbūt dirba statybose, žmona „Maksimoje“, į gamtą jie važiuoja pasiėmę porą pakelių pieniškų dešrelių. Stebi juos ir matai, kad jiems tiesiog gera būti čia ir dabar, trumpam atitrūkti nuo kasdienių rūpesčių. Toks nesumeluotas tikrumas.

Man šiek tiek keistas žmonių noras priklausyti kokiai nors bendruomenei. Kino kūrėjų bendruomenei, akademikų bendruomenei, šunų augintojų bendruomenei. Aš to nejaučiu.

 

Apie autorių

Lietuviško kino mylėtoja ir puoselėtoja

Straipsniai : 9

2017 © 370 - Žurnalas smalsiems protams. Visos teisės saugomos.

Scroll to top