Nuotraukos: Kristinos Bidočiūtės ir Sauliaus Vasiliausko
Rugsėjo 12–15 d. Nidoje antrąkart vyko Lietuvių kalbos instituto (LKI) organizuota mokslinė stovykla „Užuovėjos“. Renginyje narstytos kalbos, literatūros, tradicijos šiuolaikiškai, miesto ir juoko temos. Pranešimus skaitė jaunieji tyrėjai ir patyrę specialistai iš įvairių institucijų. Pamąsčius, ko gavau iš stovyklos, peršasi toks atsakymas – pasitikėjimo. Savo kalba, blaiviu mūsų mokslininkų protu ir, na, gal net šiek tiek politikais.
Nėra mirusių žodžių
Ar žinote, kaip pavadinti didelę duonos riekę, pjaunamą per visą kepalo ilgį? Tai abišalė – juk riekė eina per abi kepalo šalis. Žinoma, kam tai rūpi, kai parduotuvėje duoną dabar mums duoda supjaustytą. Artimiausiu laiku šis žodis taps nereikalingas, nes nebeliks reiškinio. Bet jeigu nukreiptume esamus žodžius į tai, kas vis dar aktualu, perspektyvu?
Stovykloje skaitytame pranešime LKI direktorė Jolanta Zabarskaitė sakė, kad mirusių žodžių nėra, – visus potencialiai galima įtraukti į vartoseną. Kartu su socialinių mokslų daktaru prof. Arūnu Augustinaičiu ji skaitė pranešimą „Kalba kaip konkuravimo įrankis postmodernizmo laikais“. Jame teigta, kad jei paveldas yra vienintelis atsakymas į klausimą, kas mums yra kalba, prarandamas sąlytis su ateitimi. Kad kalba gyvuotų, ji turi tapti ekonominiu veiksniu, sutapti su inovacine veikla, būti matoma kaip kuriamoji galia. Buvo gera atsakingųjų už kalbos sankcionavimą pusėje girdėti progresyvų požiūrį, girdėti rūpestį dėl kalbos santykio su takiuoju, kaip pavadino J.Zabarskaitė, pasauliu.
Kalbininkai be nosinių
Iš tikrųjų stovykloje teko patirti tam tikrą sumišimą – o kur kalbininkų panika? Dėl svetimų kalbų įtakos, mūsų kalbos išlikimo ir panašiai. Jau ne pirmą kartą gyvai sutikusi kalbos specialistą nematau tų ašarų, kurios kapsi žiniasklaidoje. Sakykim, viena pranešėja teigė, kad nelietuviški pavadinimai statistiškai nevyrauja viešumoje, tad virkauti neverta. Buvo duotas linksmas pavyzdys iš Buivydiškių: maisto prekių parduotuvė ten vadinasi „Aureolė“. Kodėl? Nes yra netoli šventoriaus. Kuo ne verslo ir kalbos sintezė? Neringos meras Darius Jasutis sveikinimo kalboje irgi šmaikštavo, kad lietuvių kalba dar ir kaip paplitusi, – juk Londone beveik visur rasi lietuviakalbį padavėją.
Abišalis protas
Užvis didžiausia staigmena man stovykloje tapo Europos Parlamento nario Algirdo Saudargo pranešimas. Rankose politikas atsinešė dvi knygas anglų kalba ir iš pradžių atrodė, kad trumpai pasakys, ką čia skaito, patars kitiems, ir tiek tebūta. Tačiau biofizikos mokslus baigęs politikas pristatė dviejų smegenų pusrutulių veiklos tyrimus ir parodė, kad kalbinis mąstymas irgi tarsi turi du pusrutulius. Didieji kalbos tyrėjai Ferdinandas de Saussure’as ir Naomas Chomsky, anot A.Saudargo, aprašė tik kairiąją kalbos pusę – skaidančią, sistemingą, tikslią. Bet tokia kalba nesuvokia dešiniajai įkandamo humoro, metaforų. Tad kalba, kurią vartojame, kaip ir smegenys, yra abišalė: ji derina kairiajam pusrutuliui pavaldų žinojimą ir dešiniajam prieinamą pažinimą. Čia politikas irgi pateikė lingvistinių įžvalgų. Lietuvių kalboje kadaise buvęs žodis „žinti“, kuris turėjęs dvi reikšmes – „pažinti“ ir „patirti“. Tad „žinoti“ ir „žinti“ kuo puikiausiai galėtų atitikti kitose kalbose gyvuojančias opozicijas, tokias kaip „wissen“ ir „kennen“ vokiečių kalboje, „sapere“ ir „cognoscere“ italų kalboje ir panašiai. Dar vienas pavyzdys, kad žodžių yra, tik reikia juos tinkamai parinkti ir nukreipti į naujus kontekstus. A.Saudargas žadėjo išversti vienos aptartų knygų skyrių, kuriame aptariama kalbos kilmė iš muzikos. Jau laukiu.
Pavadinimo vertė
Viešai pasirodant lauksiu ir kito dalyko, pristatyto stovykloje. Tai antrąkart „Užuovėjose“ dalyvavusio režisieriaus Jono Ohmano dokumentinės juostos „Žalieji muškietininkai“. Filmas pasakoja apie Kaune 1987-aisiais įkurtą ekologinį visuomeninį judėjimą „Atgaja“ ir jo pradininką Saulių Gricių. Veikla, kuria užsiėmė ši bendruomenė, akibrokštiški žygiai, kurių ėmėsi, ir sąmoningumo dvasia, kuria degė „Atgajos“ nariai, tapo medžiaga įelektrintiems, paveikiems kadrams. Filmo juodraštis pakrovė tokios jėgos, jog jam pasibaigus norėjosi bėgti išbučiuoti režisierių ir padėkoti, kad nepompastiškai parodė, jog Lietuva turi daug stiprių idealistų. Paveiku buvo ir tai, kad organizacijos lyderio S.Griciaus portretas, jo galinga charizma atskleista per „Atgajos“ narius. Beje, dar nebaigtoje juostoje vienas jų prasitaria, kad prie „Atgajos“ prisijungti jį patraukė būtent organizacijos vardas.
Epilogas
Tai ar viskas taip gerai? Pagal pavadinimą užuovėjoje ir yra saugu, tad bepigu gražiai kalbėti. Tačiau, kaip uždarant stovyklą pastebėjo Darius Kuolys, reikia nuspręsti, kieno čia užuovėja, kas tiksliai saugoma. Ar papūtus pokyčių vėjams visi žinos savo užduotis?
Postskriptumas: dešinėn, marš
Kažin kodėl vis daugiau žmonių, mokslo irgi, nebežiūri į akis pokalbio metu? Turbūt teisus buvo A.Saudargas sakydamas, kad Vakarų pasaulis įklimpęs į kairiojo pusrutulio mąstyseną. O ji nemoka atpažinti emocijų iš akių.