Apie darbo rinkoje seniai egzistuojančią ir vis smarkiau besidauginančią kūrybinę „kastą“ – freelancerius (arba kaip labiau mėgtų sakyti kalbininkai – laisvai samdomus kūrybinius darbuotojus) – jau galima būtų kurti legendas ir pasakas, bet mes norime rašyti receptus… KOSMINIUS receptus, beveik neturinčius realaus pagrindo, bet pagrįstus svajonėmis. Šie receptai šiuolaikinėmis namų sąlygomis neįgyvendinami, todėl įspėjame: nebandykite to daryti – nieko gero iš to neišeis, tik sugaišite marias laiko. Mūsų receptų tikslas yra kitoks ir vienintelis – pakelti jums nuotaiką. Tad įsivaizduokite, kaip atrodytų TOBULA freelancerių darbo vieta, jeigu jie būtų supermenai?
Reikės (1 freelanceriui):
1 kosminio kompiuterio;
2 iGarso kolonėlių;
1 išmaniojo darbo stalo (su restorano funkcija);
1 stalčiaus-bankomato (pagardinto daukantais, vydūnais, kudirkomis ir užsienio valiuta);
gūžės kabančių sodų pagal skonį;
n TB nešiojamojo išorinio sunkiojo „smegenų“ disko;
1 išmaniosios šiukšliadėžės (extra virgin roboto tarno);
1 kėdės-lovos hibrido;
1 šaukšto neribotų 5D grindų;
Jokių sienų.
Gaminimo procesas
Kosminis kompiuteris ne tik pats atliktų viską, ko jūs panorėtumėte, bet dar ir tai, ko panorėti jūs tiesiog pamirštumėte. Dirbtinis superkompiuterio intelektas toli gražu pralenktų visus naujausių versijų „obuolio“ kompiuterius, planšetes ir telefonus, net naujausią cilindrinį „Mac Pro“. Kas ten žino, gal net būtų galingesnis už NASA kompiuterius ir keltų pavydą patiems Bilui Gatesui ir Steve‘ui Wozniakui.
iGarso kolonėlės. Per jas nuolat girdėtume tik pritariančius kliento ar užsakovo garsus: „Taip“, „Gerai“, „Ačiū“, „Super“. Visokios kitokios klientų reakcijos būtų trinamos tiesiog savaime, o fone girdėtumėte savo mėgstamą muziką arba ryto gamtos garsus.
Protingas darbo stalas. Stalas veiktų išvien su superkompiuteriu ir aprūpintų superfreelancerį viskuo, ko tik jis užsimanytų realiuoju laiku. Tarkim, užsimanius pietų, daugiau niekada nebereikėtų pėdinti į kokį varganą greitojo maisto restoraną, pas kinus, valgyti atšalusios picos ar savo paties pervirtų (dėl darbdavio kaltės, žinoma) makaronų… Užtektų internete išsirinkti pageidaujamą receptą ir šviežias maistas jau garuotų ant išmaniojo stalo, nes būtų tiekiamas beveik oru (kaip internetas), na, gerai, per specialią tiekimo angą… Juk kadaise net tarnai savo ponams maistą tiekdavo per nišą sienoje…
Stalčius-bankomatas. Stalo dešinėje arba kairėje (kairiarankiams freelanceriams) pusėje būtų stalčius-bankomatas, kuriuo galėtumėte pasinaudoti vos tik atlikę darbą ir išsiuntę užsakovui finalinius failus, nes šis bankomatas, suvedus teisingą pin kodą, išmestų jums grynųjų kupiūrų tiek, kiek jums ir priklauso. NES JŪS TO VERTI.
Gėlės ant stalo, žinoma, pasilaistytų ir pasitręštų pačios. Stalą dar suptų kabantys žiemos sodai, o superfreelanceris savo reikmėms bet kada galėtų nusiskinti apelsiną, mandariną, pasiraškyti makadamijų riešutų ar braškių, tik čia nebūtų jokių kokoso palmių! Nes kas būtų, jei toks riešutas užkristų freelanceriui ant galvos?..
Papildoma atmintis. Kai pritrūktų idėjų (po rimtų švenčių ar riešutui pataikius į galvą), freelanceris galėtų įsijungti savo nešiojamąjį išorinį sunkųjį „smegenų“ diską, kuris aiškiai suformuluotų tai, ką freelancerio mintys nori pasakyti, pagroti, parašyti, nupiešti, nufotografuoti ar dar kitaip vizualizuoti bei įgarsinti. Disko talpa būtų n terabaitų, ir jis, savaime suprantama, niekada neužlūžtų.
Išmanioji šiukšliadėžė būtų montuojama po stalu kartu su robotu tarnu, kuris sutvarkytų, išrūšiuotų ir utilizuotų visas su darbu susijusias ir nesusijusias šiukšles, o užsisakius papildomą paslaugą (greičiausiai už papildomą mokestį) dar ir sutvarkytų jūsų darbo vietą bei atliktų kitus namų ruošos darbus: išsiurbtų grindis, išskalbtų drabužius, išlygintų marškinius, gal net išvestų jūsų šunį į lauką…
Kėdės-lovos hibridas. Paprastai freelanceriai neskiria dienos nuo nakties, o, priartėjus deadline būsenai, jie dirba NE nuo ryto iki vakaro, o nuo ryto iki ryto, kol užmiega ant klaviatūros… Todėl kėdė, besitransformuojanti į lovą, išgelbėtų freelancerį nuo stuburo skausmo…
5D grindų danga. Po kėde jūsų patogumui būtų įrengta speciali penkių dimensijų grindų danga – natūralus banguojantis Viduržemio ar Baltijos jūros vanduo (gali būti ir Indijos ar Ramiojo vandenyno, jei tik norite), kopų smėlis (Neringos ar Sacharos dykumų), rasota pievų žolė (tokio žalumo kaip iš „Milk“ reklamos), na, o jei esate linkęs būti „arčiau žemės“ ir pageidaujate SPA procedūrų – purvo vonia.
Sienos. Kokios dar sienos?! Superfreelancerių darbo vieta neturėtų jokių sienų! Idealiausia, jei ji būtų stiklinė ir stovėtų miške, tropikuose, ant jūros kranto ar bent jau būtų kelis šimtus metrų virš žemės iškilusiame dangoraižyje, pro kurio langus vienu metu matytųsi debesys ir Paryžiaus, Niujorko, Londono bei Vilniaus senamiesčio stogai… O balkone tikrai niekada nekakotų balandžiai… Juk jei svajoti, tai svajoti iki galo… Mirkt.