„Petruškos sindromas” – dvigubos realybės atspindys

Spalį knygynų lentynose pasirodžiusi Dinos Rubinos knyga „Petruškos sindromas“ – pirmasis lietuviškai išėjęs garsiosios rašytojos kūrinys.  Tai įstabus romanas, kuriame susipina trys žanrai: kvapą gniaužiantis ir tuo pat metu beveik gotikinis romanas apie lėles ir lėlininkus, šeimos detektyvas ir psichologinė drama.

 

Romane verda aistros, autorė įvairiais aspektais subtiliai analizuoja žmogaus kaip lėlės Kūrėjo rankose metaforą, asmenybės ir likimo santykį, žmogaus pastangas įveikti giminę persekiojantį prakeiksmą. Dėl originalios, sodrios, vaizdingos kalbos D. Rubiną kritikai dažnai tituluoja rašytoja-tapytoja.

D.Rubina yra parašiusi keliolika romanų, išleidusi per 20 apsakymų ir apysakų rinkinių, pagal jos kūrinius statomi kino filmai. Rašytoja yra pelniusi kelias literatūros premijas, jos kūriniai išversti į 18 kalbų, o jų tiražas jau perkopė 3 milijonus egzempliorių.

„Petruškos sindromas” – tai kritikų vadinamos dvigubos realybės arba susidvejinimo trilogijos knyga. (Kiti du romanai – „Leonardo braižas” ir „Baltoji Kordobos balandė”.)

Romane „Leonardo braižas” žaidžiama dviveidiškumo ir veidrodinio atspindžio tema, romaną „Baltoji Kordobos balandė” D.Rubina, dailininko Iljos Rubino dukra, skyrė meno kūrinio originalo ir kopijos nagrinėjimui. „Petruškos sindrome” rašytoja ieško metaforiškų paralelių tarp žmogaus ir lėlės.

Tai – istorija apie lėlininką Piotrą Uksusovą ir trapią it porcelianinė lėlė jo žmoną Lizą. Romano pavadinimas – savotiškas kodas. „Petruškos sindromą” galima suprasti keleriopai: tai – keistuolio Petios aistra lėlėms marionetėms. Tai ir jo meilė raudonplaukei Lizai. Tai ir Lizos motinos ligos istorija, kuri kaip piktas prakeiksmas tvyro virš visos giminės.

Melodraminį ir kartu mistinį siužetą D.Rubina meistriškai apvelka ryškais rūbais, nukeldama savo herojus į spalvingus miestus – Jeruzalę, Samarą, Lvovą. Juos pateikia taip vaizdžiai, kad skaitydamas gali pamanyti esąs ten ir net pajusti, kaip nuo kvapų ima kutenti nosį…

Kūrybos procesas, anot D.Rubinos, kuri keliasi ir dirba nuo 5 valandos ryto, kartais būna itin lėtas. „Vieną dieną parašau tik dvi pastraipas, kitą – puslapį”, – prisipažįsta rašytoja. Pasirodo, viskas priklauso nuo jos kuriamų herojų.

„Su kiekvienu herojumi vis kitaip. Tarkime, Zacharas Kordobinas („Baltoji Kordobos balandė”) lėkė pirma manęs, aš vos spėjau paskui jį ir jo pokštus, – prisimena D.Rubina. – Jis buvo įspūdinga asmenybė. Mes iškart įsimylėjome vienas kitą. O štai su Petia iš „Petruškos sindromo” nesusikalbėjau. Jis su manimi nenorėjo turėti nieko bendra. Kad galėčiau jį suprasti, įsijausti ir jį sukurti, teko ilgai ir sunkiai dirbti, labai stengtis“.

Autorė pripažįsta, kad „Petruškos sindromas” – pats sunkiausias jos romanas. Vien dėl jo ji važiavo į Prahą, kur nusipirko lėlę – marionetę Juokdarį Kašpareką. Romane, beje, jį ir aprašo. O marionetė taip ir kabo D.Rubinos namuose ant sienos: tvirti kumštukai sugniaužti, batukai, dviragė juokdario kepurė su varpeliais. Ir tuščios, bereikšmės žydros akys…

„Jos visada žiūri kažkur toli virš mano galvos, pro mane kiaurai – į niekur. Kai rašiau šį romaną ir nesisekdavo, prieidavau prie jo ir prašydavau padėti. Bet jis nereaguodavo… – pasakojo rašytoja. – Turiu draugę astrologę. Kartą parašiau jai, kad negaliu pasimatyti, nes sunkiai sekasi rašyti romaną. Ji man atsakė: „Dina, šiuo metu jūs kuriate labai sudėtingą herojų. Jo žalia aura. Pamaitinkite jį kuo nors žaliu…” Klausiu: „Kaip tai – žaliu?” O astrologė man atsako: „Na, pavyzdžiui, suvalgykite agurką.” Nusijuokiau. Suvalgiau… O vėliau kažkokiu keistu būdu reikalai susitvarkė ir pajudėjo pirmyn. Aš pajutau Petią. Tai – išties tragiška asmenybė.”

Kosmopoliškumas, įvairių pasaulio miestų dekoracijos lydi ne tik D.Rubinos romanų herojus. Rašytoja pati augo, gyveno ir kūrė keliose šalyse. Dina gimė 1953 m. Taškente dailininko ir istorijos mokytojos šeimoje. 1977 m. baigė Taškento konservatoriją, dėstė Taškento kultūros institute. Autorę išgarsino 1977 m. išspausdinta apysaka „Kada pagaliau snigs?..“ Pagal ją buvo sukurtas kino filmas, pastatytas televizijos ir radijo spektaklis, parašyta pjesė. Vėliau D.Rubina gyveno ir kūrė Maskvoje, o 1990-ųjų pabaigoje išvyko gyventi į Izraelį, kur gyvena ir kuria iki šiol.

Romaną išleidusi neseniai Vilniuje veiklą pradėjusi leidykla „Nordina” ketina kitąmet pristatyti skaitytojams ir dvi likusias trilogijos knygas. O jau labai greitai knygynų lentynose išvysime dar du taip pat „Nordinos” išleistus romanus: „Rusijos Bukerio“ ir „Nacionalinio bestselerio“ finalininko Sergejaus Nosovo „Fransuaza, arba Kelias ledyno link” ir populiaraus švedų detektyvų meistro Mons Kallentoft –  „Viduržiemio kraujas”.

 

2017 © 370 - Žurnalas smalsiems protams. Visos teisės saugomos.

Scroll to top