Vilniuje įsibėgėja teatro sezonas. Tačiau ne visiems lietuvių kūrėjams jis prasideda savam krašte. Prieš porą metų spektakliais „Te ateina visi pas mane“ („Grupė 36“) ir „Ribos“ („Menų spaustuvė“) debiutavęs jaunas režisierius Tadas Montrimas šiemet pirmą teatro sezoną sutiko Maskvoje. Kaip ir šį sezoną vieną po kitos Vilniuje premjeras pristatantis Vidas Bareikis bei Menų spaustuvės „Atviroje erdvėje“ ką tik debiutavusi Loreta Vaskova, T.Montrimas į režisūrą gilinasi Vsevolodo Meyerholdo centre prie Maskvos dailės teatro. Su trumpai Vilniuje viešinčiu Tadu susitikome pasikalbėti apie režisieriaus profesiją ir tai, ką reiškia būti lietuviu ten, kur vis taip šaukė Antono Čechovo trys seserys, – Maskvoje.
– Esi pristatomas kaip režisierius, bet Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) šiemet tau buvo įteiktas aktoriaus diplomas.
– Galbūt esu taip pristatomas, nes pats taip prisistatau. Aktoriaus profesija man nesvetima ir miela. Esu linkęs sieti su ja savo planus, juo labiau kad mane labai traukia kinas. Be to, kaip kadaise teigė gruzinų režisierius Michailas Tumanišvilis, kad režisieriui reikia kuo daugiau vaidinti, o kurti spektaklius visada suspės.
– O kas, mokantis aktorinio meistriškumo, pastūmėjo imtis režisūros?
– Kai sužinojau, kas Konstantiną Stanislavskį traukė į teatrą, man tapo ramu. Jis teigė, kad kuria teatrą, nes nėra kitos srities, kuriai galėtų visiškai atsiduoti. Taip ir man. Nėra profesijos, kuri man atrodytų atstumianti. Esu mokęsis vadybos, ir iki šiol man tai įdomu. Mane labai žavėjo rinkodara, atlikdamas praktiką reklamos agentūroje su šiuo darbu rimtai siejau savo ateitį. Tačiau vėliau kiek išsigandau. Į LMTA mane nustūmė baimė. Suvokiau, kad liko paskutinis egzaminas ir tuomet laukia visų pradedančių vadybininkų ateitis: pradžia nuo labai žemo laiptelio ir ilgas kelias aukštyn. Kartu suvokiau, jog esu pakankamai tvirtas, kad galėčiau nugyventi sudėtingesnį gyvenimą. Bet kada galiu pabaigti nutrauktas vadybos studijas ir atsisėsti biure prie stalo. Tačiau noriu sudėtingo gyvenimo, ir teatras tam suteikia puikias galimybes.
O jei grįžtume prie aktorystės, stodamas į LMTA, nežinojau, kas yra Jonas Vaitkus. Žinojau, kad jis režisierius, o koks, pasiskaičiau tik jau įstojęs. Man daug svarbiau buvo tai, kad aš noriu į sceną. Studijų metais J.Vaitkus leido pabandyti save režisūroje, ir mane tai sudomino. Aktorius turi mokėti ne tik vaidinti, bet ir laukti. Taigi, ir vėl tas pats: laukti prie kompiuterio stalo, laukti skambučio dėl vaidmens. Supratau, kad laukti nenoriu, noriu daryti pats. Taigi, kaip K.Stanislavskis rinkosi teatrą, nes tai buvo sritis, kuriai galėjo atiduoti visas jėgas, taip aš renkuosi režisūrą, nes myliu teatrą ir nenoriu laukti.
– Ta proga, kad nemėgsti laukti, LMTA magistro diplomas tau buvo įteiktas už akių.
– Taip. Girdėjau, kad dekanė skelbdama mano pavardę per diplomų įteikimo ceremoniją minėjo, jog „Tadas mintimis tikriausiai su mumis“.
– O tuo metu tu… tęsei režisūros studijas Maskvoje. Kodėl Maskva, o ne Berlynas, Londonas, Amsterdamas, Paryžius ar dar kuris kitas miestas?
– Paprastas atsakymas į sudėtingą klausimą: laimingas atsitiktinumas. Čia norėčiau padėkoti V.Bareikiui už šį „atsitiktinumą“. Be to, yra ir finansinė pusė – kitur studijuoti šiuo metu negalėčiau sau leisti. Studijuoju režisūros magistrantūrą V.Meyerholdo centre prie Maskvos dailės teatro, kuris suteikia nemokamas studijas ir gyvenamąją vietą. Nežinau, kur dar galėčiau tikėtis tokių sąlygų.
– Kaip jautiesi Maskvoje?
– Ten gera būti lietuviu, ypač teatro aplinkoje. Mūsų režisieriai ten labai žinomi ir mylimi. Rimas Tuminas, Mindaugas Karbauskis, Eimuntas Nekrošius ten nuolat linksniuojami. R.Tuminas ir M.Karbauskis yra laikomi herojais, išgelbėjusiais šiuo metu savo vadovaujamus teatrus. Manęs net yra klausę, ar esu gyvai matęs E.Nekrošių. Vien tai, kad į akis žvelgiau E.Nekrošiui, jiems atrodo kažkas nerealaus.
– Esi pranašesnis už studijų draugus?
– Manęs nereikia varyti su pagaliu, veikiu, kai man suteikiamos sąlygos. Iš dalies pavydžiu kolegoms iš šalių, kuriose nėra tokios stiprios režisūros. Maskvoje jie nuolat atranda ką nors nauja, ką gali parsivežti į savo kraštą. Man šiek tiek kitaip: kai kas panašu į O.Koršunovą, kai kas primena J.Vaitkaus metodus… Suprantu, kad turėčiau atrasti ką nors visiškai nauja, kad savam krašte palikčiau pėdsaką.
– Kad taptum pranašu savam krašte?
– Tas mūsų kiemas Lietuvoje labai turtingas. Viena vertus, labai gerai, kad kartelė užkelta labai aukštai, nes tai skatina atsirinkti ir nesigriebti bet ko. Tačiau, kita vertus, yra šioks toks šešėlis, kuriame ne taip lengva augti. Bet, kaip sako, ąžuolai šiltnamyje neauga.
– Tad ko ieškai sau?
– Po pusmečio studijų galiu pasakyti, kad apie režisūrą nieko nežinau, nors išvykdamas maniau, jog jau šį tą suprantu. Šiuo metu vis dar nežinau, kuris kelias mano. Yra tiek daug kelių ir variantų. Klausausi naujo dėstytojo ir, regis, visiškai jam pritariu, tačiau jo minties pabaiga man jau nebeatrodo tokia priimtina. Tuomet kalba kitas dėstytojas, jo išeities taškas man lyg ir nėra artimas, bet išvadoms visiškai pritariu. Taigi, po truputį imu šį tą suprasti ir vėl pasimetu, tada atrandu ką nors nauja. Studijų programoje mums pateikiama tokia režisūrinių mokyklų ir metodų įvairovė, kad net jaučiuosi šiek tiek mėtomas. Džiaugiuosi, kad galiu išklausyti įvairių nuomonių ir pasirinkti savaip. Nebūsiu nei antras R.Tuminas, nei antras J.Vaitkus, būsiu pirmas T.Montrimas.
– Lietuvoje kartu su kurso draugais sukūrei du spektaklius. Ar jau spėjai pajusti, kokie aktoriai Maskvoje?
– Mane Maskvoje jau spėjo išpaikinti aktoriai. Milžiniška konkurencija verčia rusų aktorius be galo daug ir kruopščiai dirbti. Pajutau, kad aktoriai ten turi tokį pasiutusį norą ir veržimąsi dirbti, kaip kokie pasibaidę arkliai. Kaip režisieriui man lieka tik mėginti juos suvaldyti, arba atvirkščiai – paleisti pasilakstyti, nes jie tokie nenuoramos… Manau, prie tokio variklio nemažai prisideda ir rusiškas temperamentas, vadinamoji ruskaja duša. Jiems akys dega kitaip. Visai kas kita, nei dirbant su jaunaisiais mūsų aktoriais, kurie atrodo pernelyg atsipalaidavę. Dirbdamas su savo kartos aktoriais pastebėjau, jog, regis, pagrindinė jų užduotis – atnešti kūną į repeticiją, kad režisierius juos minkytų ir jie gerai atrodytų.
Mūsų kurso vadovas Viktoras Ryžakovas nuolat kartoja, kad spektaklio kūrimas – komandinis darbas. Vadinasi, vienas režisierius nieko negali. Man labai patiko spektaklio „Ribos“ kūrybinis procesas. Tai iš tiesų buvo komandinis darbas, toks darbas, kurį ir toliau norėčiau tęsti. Režisierius turi taip įsilieti į procesą, kad aktorius manytų, jog pats viską sugalvojo.
– Kokie tavo tolesni planai?
– Noriu pats sau suprasti, kas ta režisūra ir ko iš jos noriu. Noriu pamėginti tapti režisieriumi-treneriu, išmokti kalbėtis su aktoriais, autoriais ir kitais spektaklių bendraautoriais. Noriu ieškoti naujų, neatrastų autorių. Mane domina ne klasika, o tai, kaip žmonės kalba dabar. Mano siekiamybė – kiekvienu savo spektakliu pasakyti šį tą naujo apie žmones, apie pasaulį. Temas sufleruoja pats gyvenimas.
Man atrodo, kad teatrui būtinas pasipriešinimas, kova. O tam, kad atsirastų kova, būtinas priešas. Žvelgiant į praeitį, į tą laiką, kai iškilo mūsų didieji režisieriai, priešas buvo labai konkretus – sovietinė valdžia. Man dabar sunku rasti, ant ko galėčiau supykti. Kai apie tai papasakojau vienam gruzinų režisieriui, jis man labai taikliai patarė: priešo reikia ieškoti ne išorėje, o savyje.
– Kaip manai, ar grįši?
– Jei klausi, ar turiu planą sugrįžti, – neturiu. Jei klausi, ar planuoju likti, – neplanuoju. Kur gyventi ir kurti šiuo metu nesu apsisprendęs, nes dar nesu iki galo supratęs savęs kaip režisieriaus ir atsirinkęs, kas man svarbiausia. Šiuo metu jaučiuosi laisvas. Noriu ne planuoti, o pamėginti pasistatyti laivą ir pažiūrėti, kur jį nuneš. Viskas priklausys nuo to, kokia valtis pavyks: jei pavyks Nojaus arka – keliausiu aplink pasaulį, o jei tik plaustas – pabaigsiu vadybos studijas. Myliu teatrą, tačiau esu realistas ir suprantu, kad geriau nedaryti nieko, negu daryti blogai. Galbūt noras dirbti – taip pat talentas, tačiau tokių norinčių labai daug. Į aktorystės ir režisūros stojamuosius ateina masės norinčių, bet žibėti scenoje gali toli gražu ne visi. Tam reikia chemijos, magijos ir sėkmės. Man gyvenime sekasi.
– Tai kitą kartą kavą gersime Maskvoje?
– O gal ir Berlyne.
Tado Montrimo spektaklis „Ribos“ Menų spaustuvėje lapkričio 17 d. 19 val.