Greitakalbe šnekanti Jolita viską daro greitai – per valandą gali nupiešti Andrių Mamontovą ar Konstantiną Mikalojų Čiurlionį, kelionėje Joniškis-Jurbarkas gauti darbą, per šeštadienį atvykusi į Vilnių susitikti su žurnalistais, potencialiais darbdaviais, mūzu.
Studijuoti neketinanti dvyliktokė jau susikūrė namus, kurie ją priims po mokyklos, – žinomas asmenybes savitai ant drabužių piešiančios kūrybinės dirbtuvės „Double V House“ vieną dieną ketina išaugti į didelę studiją.
Dvi V – dviguba pergalė
„Nusipirkau vienąkart kelnes Jonišky, – triskart sukikenusi akivaizdžiai jai malonią istoriją pradeda septyniolikmetė Jolita ir įsitaisiusi šalia draugo Luko tęsia: – Ir reikėjo jas susiaurinti. Niekaip neradau siuvėjos, tai paskambinau tėčiui, gal jis žino kokią. Jis žinojo ir pasiūlė nuvežti. Nuvažiavom pas tą siuvėją, pradėjom kalbėtis. Pasakiau, kad piešiu ant drabužių, o ji sako: „O, geras, o aš – siuvu.“ Taip išsišnekėjom ir susitikom tą pačią savaitę. Ir nusprendėm – kuriam kartu! Nors mūsų amžiaus skirtumas ir dvigubas.“
Jolita tąsyk su siuvėja išsikalbėjo, kad šios mergautinė pavardė taip pat Vaitkutė. „Pagalvojom, kaip tas Vaitkutes apipavidalinti, ir išėjo „Double V House“!“ – prisimena vis populiarėjančio vardo kilmę Jolita. Dabar, spontaniškai pasikeitus kūrybos namų krypčiai, ji laikinai yra viena šių namų šeimininkė. Tačiau planuoja vėl suremti galvas su buvusia partnere ir atnaujinti pirminę idėją – restauruoti senus drabužius, kurti savo modelius. Tuo iš pat pradžių ir užsiėmė „Double V House“ – pavyzdžiui, imdavo senus džinsinius šortus, siaurindavo ar platindavo, jei reikia, ir spalvingai, beveik taip spalvingai kaip Rio de Žaneiro karnavalas, apipiešdavo tekstilės dažais. Spalvas „Double V House“ mėgsta. Išskyrus violetinę, kaip sako Jolita. Beje, kaštonplaukė.
Tai kokia problema?
Aktyvi menininkė, bet ne pati aktyviausia pamokų lankytoja. „Šiaip mokytojai gerai reaguoja. Nueinu pas socialinę (darbuotoją – red. past.) dėl nelankomumo. Ji sako: „Na, ką, Jolita, tu nelankai pamokų – negerai.“ O aš jai sakau: „Bet žiūrėkit, aš mokausi, turiu darbą, vystau pomėgius. Ar ne mokykla tam ruošia, kad išlaikęs egzaminus susikurtum nuostabų gyvenimą?“ – „Na, taip, – sako, – tam ruošia.“ „Tai kokia problema?!“ – nusijuokia Jolita, šiuo metu dvyliktokė.
Ji laukia, kada ją išlaisvins paskutinis skambutis, ir džiaugiasi, kad kaip kūrėja jau išėjo už mokyklos ribų. Kad nebebūna pristatoma kaip „Jolita Vaitkutė, Joniškio „Aušros“ gimnazijos mokinė“. Nors pripažįsta, kad mokytojai gal ir ne iki galo supranta, ką ši „lankomumą ignoruojanti“ mokinė veikia po pamokų. Ar greičiau – vietoj pamokų. O Jolita ir nebando sėkmingos veiklos naudoti kaip ginklo siekdama pelnyti mokytojų atlaidumo taškų.
Nors į Vilnių Joniškyje gyvenanti Jolita po mokyklos atvažiuoti ketina, studijuoti ji nesiruošia. Sako, kad dabartinė mokyklos formulė – susikoncentruok į egzaminus, tik tada galėsi eiti į gyvenimą – ugdo ydingą mąstymą. „Tie žmonės, kurie mokykloje tik mokosi, neturi nieko susikūrę. Todėl pabaigę išeina visi su vienodu bagažu ir atsiduria tuščioje vietoje. Aš anksti supratau, kad reikia bagažą kurti anksčiau. Kaupiau eidama į įvairias organizacijas, kad išmokčiau bendrauti, nes jei turi socialinių įgūdžių – tu esi visur. Ugdžiau save, nes iš tikrųjų juk sėkmę lemia 99 proc. darbo ir 1 proc. talento“, – samprotauja jauna menininkė.
Prisitranzavo
„Vienąkart su draugu tranzavom į Vilnių. Sustojo inteligentiška, faina moteris. Kelyje ji pradėjo klausinėti, kaip aš jaučiuosi mokykloje, kas gerai, kas blogai. Aš ten išdėjau viską, nes mane ne viskas tenkina. Paklausė, kurioj aš mokykloj, pasikalbėjom, ką reikėtų keisti ir panašiai. Ir ji sako: „Tai, žiūrėkit, kadangi aš jus paleidžiu prie Jurbarko, duosiu savo vizitinę – parašykit man, kaip jums toliau sekėsi kelionė.“ Pažiūriu į tą vizitinę: Nacionalinė mokyklų vertinimo agentūra, direktoriaus pavaduotoja. „Gerai, galvoju“, – nusijuokia Jolita. Po kelių mėnesių jos mokyklą aplankė auditas. „Tikiuosi, daug prie to neprisidėjau“, – šypsosi.
Visai įmanoma, kad vieną dieną ta auditorė bus vardu Jolita. Nes atsitiktinė pažintis mokinę nuvedė prie darbo galimybės. „Man niekad nebuvo gerai mokykloje, bet niekada nebuvau abejinga švietimui, nes man tai skauda. Pamokose kartais jaučiu, kad švaistau laiką. Piešti man niekas neleidžia, nes mano, kad tada nieko negirdžiu, bet kad aš ir taip nieko negirdžiu, – vėl kvatoja. – Tai jau geriau tuo metu kurčiau kokį įvaizdį festivaliui.“
Sugalvojusi, kad nori pakeisti esamą padėtį, Jolita tapo Mokinių parlamento nare, inicijavo Ateities mokyklos grupelę, kuri buvo susitikusi net su švietimo ministru. Ji buvo ir viena iš keturių moksleivių projekte „Ideal Lithunia“, kuriame mąstyta apie Lietuvos švietimo strategiją 2030-iesiems. Šių veiksmų virtinė lėmė, kad dvyliktokė netrukus tikriausiai (interviu dieną kaip tik dalyvavo darbo pokalbyje) pradės dirbti vienoje agentūroje su reklama ir Lietuvos mokyklos brendingu.
Jeigu ne Beyoncé
Iš dalies brendingu, pavyzdžiui, Lietuvos, Jolita užsiima jau dabar. „Double V House“ prasidėjo nuo abstrakčių kompozicijų, spalvotų aborigenų, bet Jolita vėliau nusprendė, kad nori piešti ką nors, kas labiau charakteringa. Kas charakteringiau nei asmenybės?! Iš pradžių ant marškinėlių užlipo Dalí, Čiurlionis, Jurgis Mačiūnas. Vėliau prie kompanijos prisidėjo Jimas Morrisonas, Einsteinas, Antanas Škėma, Mamontovas. „Ar nupieštum man ant bliuzono asmenybę, kurios paprašyčiau?“ – klausiu. „Taip. Jeigu tai bus ne Beyoncé“, – kūrėja sako, kad renkasi tokias asmenybes, kurios jai pačiai patinka.
Individualių užsakymų 2012 m. gruodį atsiradę „Double V House“ gauna vis daugiau. Neseniai Jolita į pagalbą pasikvietė du žmones, kurie sutiko iš idėjos bendrauti su klientais, rūpintis medžiagomis, spausdinimu. Rankomis tapyti kiekvieno drabužio ji jau nebespėja: „Aš ne robotukas, aš menininkė“, – sako. Bet tiražuoti kūrybos irgi per daug nenori. Kartą galerijos Šiauliuose ji buvo paprašyta sukurti seriją marškinėlių su Čiurlionio atvaizdu, kurie knygyne būtų parduodami kaip suvenyrai. Bet Jolita sako nelikusi patenkinta šia patirtimi: „Kurti masiškai man dar per anksti. „Double V House“ siekia ne tik estetinio grožio, bet ir unikalumo. Meno nereikia tramdyti ir uždaryti į muziejus, jis gali tapti, kaip šiuo atveju, gyva galerija ir ne tik puošti, bet ir pažindinti su asmenybe, kurią nešioju, perduoti vilkinčio asmeninę žinutę pasauliui.“
Jaučia spalvomis
Jolita piešia nuo ketvirtos klasės. Sako, kad jos stiprioji pusė visada buvo žmonės. Ėmėsi portretų net kai mokytoja sakė, kad ketvirtokė nesugebės. Vėliau įdomūs jai tapo kūrybiniai portretai – pajuntant žmogaus spalvas, nesiribojant oda, nosimi, antakiais, plaukais. „Tai kaip mandala, bandymas nupiešti žmogaus biolauką“, – sako kūrėja. Štai todėl jos Čiurlionio plaukų sruogos trykšta spalvomis, o Mamontovo barzdaplaukiai žaliuoja.
Be „Double V House“, Jolita dar yra festivalio „Saulėtosios naktys“ bei „TEDxYouth@Laisvėsalėja“ meno koordinatorė, „Brazdesių“ įvaizdžio kūrėja. Ji juokauja, kad viskas jai pradėjo sektis, kai „Saulėtosiose naktyse“ susipažino su Luku, todėl ir vadina jį mūzu.
Baigus pokalbį ir einant Trakų gatve, Jolita staiga šauna į kitą kelio pusę. „O, privalau nusipirkti šį žurnalą“, – sublyksi ir įsigyja gatvėje parduodamo „Žmogus. Dėžė“ numerį. Nesitverdama varto jį, kol suranda savo iliustraciją. Lukas, aišku, gauna ją pamatyti pirmas.