Tęsiame naujų lietuviškų kino premjerų peržiūrą. Šį kartą pamėginsime pasiaiškinti, su kuo valgomi filmai „Ekskursantė“ ir „Vardas tamsoje“. Tačiau atrodo, kad lietuviškų premjerų lietus tuo nesibaigs. Štai festivalis „Scanorama“ žada net keturių dokumentinių filmų premjeras, o žiemop nekantriai lauksime juostų „Santa“ ir „Redirected“ pristatymo Lietuvos publikai.
„Vardas Tamsoje“, rež. Agnė Marcinkevičiūtė, Lietuva, 2013 m., 90 min.
Lietuvos literatūros grandams skirtais filmais („Prie rugių ir prie ugnies“ apie Justiną Marcinkevičių, „Šokis dykumoje“ apie Jurgą Ivanauskaitę) mums žinoma dokumentinio kino režisierė Agnė Marcinkevičiūtė pristato publikai savo pirmąjį vaidybinį filmą „Vardas tamsoje“. Lietuviškame mistiniame detektyve (beje, tokio žanro filmas pastatytas po 25-erių metų pertraukos), sukurtame pagal Renatos Šerelytės romaną tuo pačiu pavadinimu, susipina paslaptinga praeitis, mirtis, meilė ir sapnai… Įvykiai susinarplioja į painų naratyvą, kuris kiekvienam užmena mįslę, kas gi iš tiesų čia vyksta.
Filmo centre – nedidelio miestelio tardytoja (ją vaidina Neringa Varnelytė). Sarkastiška vieniša moteris, nuolat gurgenanti vyną tiesiai iš butelio ar brendžiuką iš taurelės, o kartais dar ir rašanti eiles. Miestelyje, regis, nieko ypatinga nevyksta – veterinaras įvykdo kažkokį nusikaltimą tulpėms (taip iki galo ir sunku suprasti kokį), dar kartą dingsta senukas, buvusi prancūzų kalbos mokytoja Koko vis įtarinėja, kad ją norima nunuodyti, artėja rinkimai. Nuovadoje Jurgitos Jurkutės įkūnyta sekretorė tik valo dulkes, perdėlioja daiktus ir kraipo užpakalį prieš viršininką, kuris bergždžiai bando sužavėti tardytoją. Vieną vakarą pagrindinė veikėja miestelio bare sutinka savo buvusį muzikos mokytoją (jį vaidina Gediminas Storpirštis), jaunystėje ją suvedžiojusį ir laukinę mergaitę pavertusį matrona, visą gyvenimą kenčiančia dėl nelaimingos meilės. Mokytojas bare sėdi su jauna mergina. Kitą dieną netoli nuo miestelio įsikūrusio viešbučio vonioje randamos merginos kūnas. Spėkite, ką tardytojai įtaria. Čia prasideda visa mistika, realybė pinasi su sapnais, iš praeities lenda meilės skauduliai ir politinės paslaptys.
Režisierei pavyko sukurti mažo posovietinės erdvės miestelio atmosferą – miestelis iki koktumo nuobodus, bet režisierė ir scenaristė jį apgyvendina gana spalvingais personažais: nuolat dingstantis senukas (Viktoras Mitiajevas), tulpes dievinantis veterinaras (Algirdas Dainavičius), vis dar elegantiška, tačiau marazmatiška pagyvenusi prancūzų kalbos mokytoja Koko (Elvyra Žebertavičiūtė), pamaiva bufetininkė (Rimantė Valiukaitė), be abejo, pati tardytoja ir kiti. Matyt, įvedant daug šalutinių veikėjų norėta sukurti dinamišką aplinką. Prie to prisideda ir gana šmaikštūs bei sąmojingi dialogai. Vis dėlto veikėjų ir jų pasirodymų filme netrukus pasidaro tiesiog per daug: jų buvimas dažnai tuščias, nemotyvuotas, charakteriai neaiškūs, nebaigti, jie tarsi yra vien tam, kad būtų.
Pats filmas primena televizinį serialą – jaučiamas filmo kūrimo proceso skubotumas. Negelbėja ir itin „detektyvinis“ garso takelis, skirtas įtampai ar nuotaikai sukurti. Atrodo, šį filmą labiausiai tempia puikūs aktoriai, kuriuos pavyko surinkti režisierei.
Šiame filme susipina dabartis ir praeitis, naudojami flashbackai, grįžtama į tardytojos jaunystės laikus, kai ją sugundė gerokai vyresnis muzikos mokytojas. Ši filmo dalis kone labiausiai išmuša iš vėžių. Nors filmo dabarties – dešimtojo dešimtmečio – mažo miestelio pilka ir nūdna atmosfera įtikina, čia akis drasko švarūs raudoni kaspinai tardytoją paauglystėje vaidinančios susikausčiusios Deimenos Drąsutytės plaukuose. Čia per daug lengva ranka pasirenkami interjerai, personažų drabužiai, į jų lūpas įdedamos laikotarpio neatitinkančios dainos. Galiausiai jaunutės mokinės ir mokytojo romanas atrodo toks pat cheesy kaip pornofilme, kuriame nuo realybės pojūčio išlaisvina butaforiškumas.
Dar viena didžiausių filmo problemų – jo finalas. Vargu ar kas nors – žiūrovai ir net pati režisierė – supranta, kas vis dėlto įvyko. Kas ką nužudė, kas kam prisisapnavo ir kokia čia išvis drama? Ir kodėl visi veikėjai laukia traukinio į miestą? Kitaip tariant, žiūrovui užmenama mįslė. Bet ar ji verta būti svarstoma?
„Nevertinkite pernelyg griežtai – juk tai režisierės debiutas“, – per premjerą neatsargiai savo nuomonę išdėstė G.Storpirštis. Į jo prašymą neatsižvelgti sunku.
„Ekskursantė“, rež. Andrius Juzėnas, Lietuva, 2013 m., 110 min.
1948-ieji. Vienuolikmetė Marija ir jos mama gyvuliniu vagonu vežamos į Sibirą. Lyg Grytutė trupinius, ji pro vagono grindyse esančią skylę beria iš namų spėtus pasiimti grūdus ant bėgių ir taip žymi kelią namo. Būtent čia nubrėžiami pirmieji pasakiški kontūrai, apgaubsiantys visą filmą.
Marijos mama kelyje persileidžia ir miršta. Marija lieka viena. Ji iššoka iš traukinio ir bėga tolyn į Sibiro taigą. Taip prasideda jos ilga kelionė.
Mergaitė pakeliui sutinka daugybę žmonių, kurie jai padeda arba sukelia pavojų ne tik jos kelionei, laisvei, bet ir gyvybei. Iš pradžių ją priglaudžia Sibiro miškuose gyvenanti senutė, paskui padeda kažkada kalėjime sėdėjęs vairuotojas, vėliau ją užpuola plėšikai, galiausiai ji atsiduria internate, kur susiduria su bendraamžių žiaurumu, ir t. t.
Vienas didžiausių filmo pranašumų – nuoširdi ir natūrali Mariją įkūnijančios jaunosios aktorės Anastasijos Marčenkaitės vaidyba. Filmo stiprybė yra ir kitų aktorių pasirinkimas: filme vaidina Sergejus Garmašas, Darius Meškauskas, Nelė Savičenko bei daugybė kitų gerų Lietuvos ir Rusijos aktorių.
„Ekskursantė“ – istorinis filmas ir su žanro keliamomis užduotimis jam pavyksta susitvarkyti puikiai. Priešingai nei praeitame numeryje apžvelgtuose „Laiškuose Sofijai“, kūrėjams aplinką pavyksta atkurti gana autentiškai ir įtikinamai. Itin padirbėta su kostiumais ir vietomis, nors kartais jų apipavidalinimas atrodo kiek per iliustratyvus, pavyzdžiui, Mariją taigoje priglaudusios babos Nadios trobos interjeras ar mergaitės sapnas apie namus su auksiniais rugiais ir plevėsuojančiomis užuolaidomis.
Režisieriui pavyko sukurti nuolatinės baimės, režimo represyvumo pojūtį, kad kas nors išduos, įskųs.
Vis dėlto kartais į akis lenda smulkios klaidos – mergaitė išsodinama iš ją prie namų turėjusio priartinti traukinio be ryšulėlio, o štai ji vėl su juo žygiuoja. Tas pats su paltuku – pabėga iš plėšikų stovyklos be jo, o štai ir vėl guli su juo. Gal grįžo pasiimti?
„Eksursantėje“ istorija pateikiama gana supasakintai, romantizuotai, neišvengiant patoso (ypač filmo pabaigoje), tarsi mažos mergaitės akimis. Istorija verčia šniurkščioti, tačiau ne pernelyg gausiai: nors veikėja ir susiduria su dideliais pavojais ar skriaudomis, žiūrovui paliekamas saugumo pojūtis, kad šiai veikėjai tarsi nieko negali nutikti.
Istorijai papasakoti pasirenkama žmogiška „mažo žmogaus“ istorija „didžiojo naratyvo“ fone. Tačiau „Ekskursantės“ atveju laviruojama ties riba, kai trėmimai telieka filmo pradžioje televizine maniera išsakomu faktu. Filme redukuojamas istorinių įvykių tragiškumas. Prie tokios redukcijos prisideda ir istorinę realybę estetizuojantys, o kartais netgi kiek epiški Ramūno Greičiaus kameros pasažai.
Kinas dėl savo pasaulį estetizuoti trokštančios prigimties gali būti pavojingas, tad nestebina, kad „Eksursantės“ kūrėjai netgi buvo apkaltinti tarnavimu rusų propagandai.
Filmo premjera įvyko lyg iš giedro dangaus, kai visi jau buvo tarsi pamiršę, kad jis turi pasirodyti. Į jo viešuosius ryšius ar reklamą buvo investuota siaubingai mažai pinigų ir dėmesio, o ir žiniasklaida pernelyg „neįsikando“ šio filmo. Aš filmą kino teatre žiūrėjau paprastos darbo dienos vakarą ir gerokai nustebau, kad salė buvo gana pilna. Tai įrodo, kad nebūtina persistengti rėkiant apie save, kaip darė praeitame numeryje aptarto „Streiko“ kūrėjai. Žiūrovai randa kelią į lietuviškus filmus ir patys.