Raidžių dėlionės (Nr.43)

Pedro Lenzas

„ČIA AŠ VARATARIUS“

IŠ ŠNEKAMOSIOS BERNO VOKIEČIŲ KALBOS VERTĖ MARKUS RODUNERIS IR RIMANTAS KMITA. ŠVEICARIJA, „BALTARTGMBH“, 2013 M.

Knyga – eksperimentas. Nežinia tik, ar vykęs. Tai nuspręs tikriausiai skaitytojas. Rašytojas P.Lenzas – vienas populiariausių šiuolaikinių šveicarų autorių. Pagal šį jo romaną – bestselerį „Čia aš varatarius“ – Berno miesto teatre pastatytas spektaklis sulaukė didžiulio publikos dėmesio, greit pagal romaną pasirodys ir filmas. Romanas pelnė vokietakalbės Šveicarijos Schillerio premiją, buvo nominuotas Šveicarijos knygų premijai.

Kuo jis ypatingas? Autorius pasakoja apie trisdešimtmetį perkopusį smulkų mažo Šveicarijos miestelio banditėlį ir narkomaną, pravarde Varatarius, t. y. Vartininkas. Banditėlis gauna metus kalėjimo, atsėdi, grįžta į gimtąjį miestelį ir, žinoma, nori būti švarus – susirasti darbą, moterį ir gyventi kaip visi žmonės. Norai kuklūs, bet įgyvendinti juos nėra taip lengva.

Atrodytų, kuo jau čia tas banditėlis mums gali būti įdomus, bet romaną skaitai su lengva šypsena, jis nejučiomis įtraukia, o personažas tampa mielas ir artimas. Leidėjai teigia, kad jis kažkuo primena Jurgio Kunčino (anti)herojus ir galėtų gyventi tarp mūsų. Na, gal ir galėtų. Pažiūrėkim kodėl.

Romanas parašytas Berno vokiečių kalba, tad jo vertėjas R.Kmita taip pat pasielgė nestandartiškai – išvertė šį romaną į šiauliečių bazarą. Atrodo visa tai, sakykim, iš pradžių egzotiškai. Tačiau jau po keleto puslapių pripranti prie veikėjo šnektos ir ji nebeerzina. Šnekamoji kalba išversta puikiai, tai pagirtina, nes šiaip verstinėje literatūroje su šnekamąja kalba – didelė bėda.

Tiesa, po kurio laiko skaitydamas pamiršti, kad veiksmas vyksta ne Šiauliuose, o Šveicarijoje, – išduoda tik detalės.  O skamba visa tai taip: „Maladiec, Budi, sveikinu, viską tu čia valdai, kontroliuoji, mašiną, mergą, Budi, i pričioskę sava kontroliuoji, krauja spaudima, tu čia viršininks, Budi, stopudovai, čempinjons, ji yr tava, ji pod kontrolem, maladiec, maladiec, Budi, pizduks, blemba, i nusispjaunu ant žemes.“

Johnas Maxwellas Coetzee

„BARBARŲ BELAUKIANT“

IŠ ANGLŲ KALBOS VERTĖ VIOLETA TAURAGIENĖ. VILNIUS, „BALTOS LANKOS“, 2013 M.

Sulaukėme naujo vieno geriausių pasaulio rašytojų kūrinio vertimo. 1982 m. išleistas romanas jau laikomas XX a. literatūros klasika. Nobelio premijos komitetas šį kūrinį pavadino „politiniu trileriu, parašytu sekant Josepho Conrado tradicija, kuriame idealisto naivumas atveria vartus siaubui“. Ir iš tikrųjų ši knyga – kelionė į žmogaus „tamsos širdį“.

Romano „Barbarų belaukiant“ pasakotojas, lojalus neįvardytos Imperijos pareigūnas, tarnaujantis mažame pasienio mieste, gyvena ramų gyvenimą, kolekcionuoja akmenis, kasinėja griuvėsius dykumoje ir šifruoja paslaptingus rašmenis ant tuopos skalų. Bet kartą mieste pasirodo pulkininkas Džolas ir stoja į žūtbūtinę kovą su barbarais, kurie laikomi pavojingais Imperijai. Suvokęs, kaip žiauriai ir neteisingai elgiamasi su belaisviais, miestelio teisėjas pajunta užuojautą aukoms ir įvykdęs protesto aktą pats tampa Imperijos priešu.

Romano pavadinimas paimtas iš vieno garsiausių graikų poeto Constantino Cavafy eilėraščių „Barbarų belaukiant“. Romaną galima perskaityti kaip paprasčiausią istorinį tekstą, o galima atverti gilesnį sluoksnį – perskaityti tai kaip „universalios“, apibendrintos Imperijos ir „laukinių“, valstybės mašinos ir žmogaus susidūrimą. J.M.Coetzee savo knygose meistriškai išryškina ir parodo žvėrį, slypintį kiekviename iš mūsų. Čia jam beveik niekas neprilygsta.

Galima, žinoma, romane įžvelgti ir politinių analogijų – jis rašytas tada, kai Sovietų Sąjunga dar nebuvo subyrėjusi, bet kažin ar verta. Geriau žvelgti universaliau.

J.M.Coetzee proza – skaidri, aiški, negailestinga. Jei tikitės lengvo ir patogaus skaitymo – nė neatsiverskite. Bet tiems, kas nori gilintis į žmogaus tamsiąsias puses, į jo prigimtį, perskaityti vieną geriausių ir meistriškiausiai parašytų romanų – būtina.

Marina Stepnova

„LAZARIO MOTERYS“

IŠ RUSŲ KALBOS VERTĖ SIGITAS PARULSKIS. VILNIUS, „TYTO ALBA“, 2013 M.

Visų pirma norėčiau pasakyti, kad įtartinai nežiūrėtumėte į ne itin adekvatų knygos viršelį.  Tai, kas tarp viršelių, – tikrai verta ir dėmesio, ir laiko. Autorė – žinoma žurnalistė ir vertėja iš rumunų kalbos. Šis romanas 2012 m. apdovanotas konkurso „Bolšaja kniga“ bronzine premija.

Tai realistinė šeimos saga. Knyga pasakoja XX a. istoriją iki mūsų dienų. Pagrindinis veikėjas – Lazaris Lindtas, našlaitis, turintis tvirtą charakterį, genialių gabumų fizikai ir chemijai, vėliau – sovietinio mokslo šviesulys. Jis tampa ir centrine trijų moterų likimų figūra – bevaikės Marusios, Lazario mokytojo ir globėjo žmonos, kurią pamilsta ankstyvoje jaunystėje beviltiška, deginančia meile, vėliau jaunutės Galinos, kurią sutinka po karo, įsimyli, jėga įsiveržia į jos gyvenimą ir sugriauna jį, ir trečios – anūkės Lidočkos, kuri paveldės senelio genialumą, sugebės išsiveržti iš kankinančio šeimos scenarijaus ir grąžins į Lazario Lindto gyvenimą ramybės bei meilės galimybę.

Tiems, kas mėgsta sodrius aprašymus, istorinį veiksmo foną, šeimos gyvenimo kroniką, nebanalius pasakojimus apie meilę, aistrą, mokslą ir karą, knyga patiks. Pasakojimo stilius tirštas, knygoje rasite ir su meile aprašytą pietų stalo gausą, ir tiksliai, keliais žodžiais apibūdintus karo baisumus, ir jautriai atskleistą moters vienatvę.

M.Stepnovos sukurti personažai – ryškūs ir labai įsimenami. Ko vertas vien genijaus Lazario Lindto paveikslas – jis akivaizdžiai ne šio pasaulio žmogus, besivadovaujantis paprastam mirtingajam nepasiekiamomis kategorijomis ir dėl to šiurpus. Neką mažiau šiurpi ir nelaiminga – Galina: šalta kaip ledas, išdegusiu vidumi.

Vienu žodžiu, „Lazario moterys“ – klasikinis rusų romanas, tiesa, nepretenduojantis į „Karo ir taikos“ ar „Nusikaltimo ir bausmės“ gelmes, bet pakankamai rimtas. O tokių šiais laikais į lietuvių kalbą verčiama nedaug.

Kęstutis Navakas

„LORELEI“

KAUNAS, „KITOS KNYGOS“, 2013 M.

Tenka pripažinti, kad K.Navakas tikrai išradingas. Nėra žanro, kurio jis nesugebėtų atgaivinti, permąstyti, perkurti ar, kaip šiuo atveju, prikelti iš mirusiųjų. Naujoji knyga, ar, tiksliau būtų sakyti, – laiškų rinkinys, priklausytų meilės epistolikos žanrui.

„Lorelei“ – tai penkiasdešimt trumpų esė, parašytų meilės laiškų forma. Kiekvieną laišką lydi meilės eilėraštis, savotiškas poetinis post scriptum. Tai pasaulinės poezijos klasikos (Waltherio von der Vogelweide’s, Stefano George’s, Gottfriedo Benno, Edgaro Allano Poe, Guillaume’o Apollinaire’o, André Bretono) vertimai.

„Ši knyga, išėjusi kaip atskirų laiškų rinkinys, grąžina mums kiek primirštą popierinio laiško pojūtį. Tai buvo ne turinių visuma, ne idėjos ar informacija, tai buvo daiktas, kurį galima pasidėti prie lovos, bet kada išsitraukti iš voko, išlankstyti ir paskaityti. Mielas, sielai labai reikalingas ritualas“, – viename interviu sako autorius.

Laiškai – polifoniški, kartu ir intymūs, ir begėdiškai vieši. Kartais jie ironiški, kuriantys distanciją, kartais švelniai pašaipūs ar kupini humoro. Kiti – kupini ilgesio ir vienatvės. Jų adresatas – pats įvairiausias: nuo gimnazisčių ir filologių iki, tikriausiai, dvasingų jaunuolių ir užkietėjusių semiotikų.

Tiesa, juos skaitant nederėtų pamiršti, kad tai vis dėlto literatūra ir įsimylėjėlis, nusprendęs pasirodyti iš gražiosios pusės bei perrašęs kokį autoriaus laiškelį savo merginai, gali likti, švelniai tariant, nesuprastas.

Kita vertus, knygos formatas (paskiri lakštai) – labai patogus (jei ne skaitai juos kaip knygą, o naudoji konkrečioms reikmėms). Laiškus galima pakišti po pagalve, laistyti ašaromis, dėti į juos džiovintų gėlyčių, naudoti kaip špargalkę asmeniniams jausmams reikšti, galima juos įsirėminti ir pasikabinti ant sienos, perrišti iškvėpintu kaspinu ir pasidėti buduare ar kitaip „išnaudoti“. Kiekvienam – savo…

 

2017 © 370 - Žurnalas smalsiems protams. Visos teisės saugomos.

Scroll to top