Justina Grumslytė – Brazdžionis: “Kinas – padidinamas stiklas, negali jame nė kiek meluoti

Lapkričio mėnesį Los Andžele vyko „Lietuviško kino nakties po angelų dangumi“ kino seansai, kurių metu buvo pristatyti devyni lietuvių trumpametražiai darbai ir vaidybinis filmas „Aurora“. Šis renginys užbaigė „Kino pavasario“ organizuojamą lietuviško kino turą per didžiuosius pasaulio miestus – Londoną, Vašingtoną ir Los Andželą.

„Šį kartą iššūkis išties buvo didelis, neįsivaizdavau, kaip Londono, Vašingtono ir Los Andželo kontekste, kur pasiūla yra milžiniška, kino salėse bus priimtas jaunasis lietuviškas kinas. Lūkesčiai buvo pateisinti su kaupu – daug emocijų, nuostabos, juoko, plojimų ir klausimų – „kada atvešite dar“? – apie projektą pasakoja „Kino pavasario“ lietuviškos programos sudarytoja Justė Zavišaitė.

Justinos Grumslytės – Brazdžionis „Just Millin’ Around“ teatras kartu su „Kino pavasariu“ pirmą kartą JAV kino žiūrovams pristatė lietuvišką programą.

„Plačiajame ekrane išvystu daug naujų filmų, kurie dar tik pasirodys kino teatruose, nes dirbu “Deluxe” studijose su filmų kalbos koregavimu. Pastaraisiais metais pastebiu, kad vis paprastesni ir neišieškoti scenarijai bei tie patys „holivudiniai“ veidai sukasi didžiojoje kino industrijoje. Tai uždaras ratas, – apie Los Andželo kino pramonę pasakoja J. Grumslytė- Brazdžionis. – Įsivaizduoti Holivudą su savo 20 amžiaus pradžios žavesiu jau seniai neverta.  Žvaigždutės kepamos kasdien, tai kas yra „ant bangos“, išsirinkti gerą kiną vakarui išties nelengva. Daug pompastikos, „fanfarinės“ muzikos garso takeliai, efektų, o kur žmogus, jo istorija? To vis pasigendu.“ Išsamiau apie renginį – pokalbyje su J. Grumslyte- Brazdžionis.

Ar “Lietuviško kino naktis po angelų dangumi” – tai pirmas tokio tipo renginys Los Andžele? “Just Millin’ around” teatras daugiau orientuojasi į spektaklius, poeziją, koncertus. Kaip užgimė idėja pristatyti lietuvišką kiną?

Mūsų “Just Millin’ Around” teatras visada orientavosi į įvairią kūrybą, atvirumą naujoms temoms, idėjoms. Viena tokia idėja užgimė vasarą, kai viešint Lietuvoje su manimi susisiekė Vilniaus tarptautinio kino festivalio “Kino pavasaris” lietuviškos programos koordinatorė Justė Zavišaitė. Viskas tarsi įvyko spontaniškai, paprastai. Pasikalbėję, subrandinom mintį, kad būtų nuostabu lietuvišką kiną pristatyti išeivijos publikai. Tai netrukus ir įgyvendinom. Tokio pobūdžio renginys Los Andželo lietuvių tarpe yra pirmas.

Kokią įtaką naujojo lietuviško kino pristatymas  Los Andžele daro lietuvių išeiviams bei vietos gyventojams?

Be galo džiaugiuosi, kad tokias įdomias temas išreiškė kiekvienas iš rodytų filmų. Žiūrovai buvo ir prajuokinti, ir priversti pamąstyti, o tai retas reiškinys šiandieniniame mūsų buitiškame gyvenime. Šis renginys subūrė lietuvius į vieną buvimą čia ir dabar, jie turėjo galimybę išgirsti “ne chrestomatinę“ lietuvių kalbą, išgyventi šių dienų lietuvių problemas, atradimus, džiaugsmus, susipažinti su naujais, talentingais Lietuvos kūrėjais.

Vieni buvo maloniai  nustebinti išvydę ne “holivudiško” tipo filmus, aktorius.  Kiti svarstė apie galimybę dažniau organizuoti tokius vakarus neformaliose erdvėse. Buvo smagu stebėti žmones besišnekučiuojančius ir diskutuojančius kino temomis. Los Andželo garbės konsulė Daiva Čekanauskaitė – Navarette išreiškė pasididžiavimą šiandieniniu Lietuvos kinu.  Ji paminėjo, kad tokie renginiai reikalingi ne tik lietuviams, bet ir plačiajai daugiasluoksnei publikai, kad primintume, jog ir mažoje šalyje yra ir gali būti didžių kūrėjų.

Kaip pati, būdama pasaulio kino industrijos lopšyje, galėtumei įvertini dabartinį jaunąjį lietuvišką kiną?

Po truputį nyksta užštampuota, teatrališka, padidinta vaidyba, atsiranda laisvumo, natūralumo. Kinas – padidinamas stiklas, negali jame nei kiek meluoti. Kalbėdama apie lietuvių jaunųjų kūrėjų išskirtinumą grįšiu prie anksčiau išsakytos minties, kad įdomus tavo identitetas, iš kur tu, o ne kopijavimas to, kas buvo ar kaip tas, ar anas režisierius jau yra sukūręs. Lietuvių kūrėjų stiprybė, manau, ir yra juose pačiuose.

Ar jaunieji lietuvių kino kūrėjai turėtų potencialo įsitvirtinti Kalifornijos ar apskritai JAV kino industrijoje?

O kodėl gi ne? Užteks būti kukliems. Tegu kuklesni būna tie, kurie yra piktai įžūlūs, o kuriantys nori kalbėti apie problemas, skaudulius, nebijo klysti, prisimena savo šaknis, jie visada bus įdomūs kitiems. Tai jau po truputį vyksta. Režisierius Marius Markevičius su filmu “Kita svajonių komanda” įrodė Holivudo industrijai, kad mažos šalies istorija gali būti įdomi.

Ką tokio tipo renginiai gali duoti jauniesiems lietuvių kino menininkams bei Lietuvai?

Toks renginio pavadinimas kaip “Lietuviško kino naktis po Angelų dangumi” galetų tapti daugiskaita “Naktys”. Kuo daugiau tokių renginių, kino peržiūrų, tuo naudingiau ne tik žiūrovams, bet ir patiems kūrėjams, neleidžiantiems užmigti ant laurų, tobulėti, mokytis iš klaidų, pasidalinti patirtimi ir turėti galimybę būti išgirstiems. Sau kurti meno niekas nenori.

2017 © 370 - Žurnalas smalsiems protams. Visos teisės saugomos.

Scroll to top