Debiutantės teatre: dizainerė Ramunė Piekautaitė ir aksesuarų kūrėja Laura Tulaitė

Literatūrinių etiudų vakaras pagal rašytojo S. Cveigo noveles „24 valandos iš moters gyvenimo“ Vilniaus mažajame teatre subūrė penkias moteris kūrėjas: aktores Virginiją Kochanskytę, Valdą Bičkutę ir Daivą Rudytę, bei dizainerę Ramunę Piekautaitę ir grafikos dizainerę, aksesuarų kūrėją Laurą Tulaitę. Mažoji teatro forma išskirtinė tuo, kad žiūrovų nuo aktorių neskiria scena, viskas vyksta iš arti, nedidelėje erdvėje, todėl aktorių kostiumai ir pati erdvė atiduoti į teatre tradiciškai nedirbančių kūrėjų rankas: netipiškai formai reikėjo netipiškų sprendimų, šviežio žvilgsnio.

Nesuskaičiuojami sluoksniai šifono suknutei atvirais pečiais ir vilnos paltas – žaviai koketei. Lengvai krintančios šilko kelnės ir juosmenį išryškinantis diržas – fatališkai damai. Griežta, tačiau tik iš pirmo žvilgsnio, suknia – šaltai, o gal atvirkščiai, itin jausmingai advokatei. Kaip papasakoti apie moterį, nekalbant apie jos rūbą?

Gavusios pasiūlymą prisidėti prie spektaklio kūrimo, Ramunė Piekautaitė ir Laura Tulaitė – abi sutartinai tvirtina – šiek tiek išsigando: teatre jos – debiutantės. Drabužių dizainerė pasakoja, kad jos rūbais neretai puošiasi aktorės filmavimo aikštelėje, tačiau ji pati personažų nekuria: „Kurdama savo pret-a-porter kolekcijas pirmiausia galvoju apie spalvą, audinį, formą, naujas konstrukcijas ir beveik nesigilinu į įvaizdį, kuris, atrodo, susiformuoja savaime. Mėgstu gilintis į detales, kurios teatro scenoje būtų nepastebimos. Apie galimybę kostiumus kurti teatrui net negalvodavau, tačiau esu laiminga, kad Valda Bičkutė pakvietė katu dirbti“.

Spalvas dizainerės derino kartu – fonas ir rūbai turėjo būti vienodos spalvos tam, kad netrukdytų, neužgožtų aktorių. Svarbiausias akcentas – veidas, akys, rankos. Kuriant kostiumus, apie novelių personažus buvo galvojama ne tiek daug, svarbiau buvo atskleisti pasakotojas: lengvai atspindėti jų nuotaikas, o skirtingomis medžiagų faktūromis vos paryškinti skirtumus. Kostiumai, erdvė, plakatas – viskas yra novelių interpretacija. Būtent todėl rūbai netapo pririšti prie personažų ar laikmečio. Juos gali vilkėti kiekviena: ir mokslininkė, ir menininkė, ir namų ponia arba darbininkė, valiūkiška koketė ir santūri dama, vakar ir rytoj – nesvarbu. Galiausia, tai ne trijų moterų istorijos, tai visų moterų istorijos.

Laura Tulaitė šypsosi: jeigu iš pradžių būtų žinojusi, kad turės daryti scenografiją – tikrai nebūtų sutikusi. „Gavusi pasiūlymą daryti aktorėms papuošalus iškart sutikau, bet planai keitėsi ir galiausiai nebebuvo kur trauktis, teko galvoti, kaip sukurti visą erdvę – laimė, kad mėgstu iššūkius“, – sako grafikos dizainerė. – Teatre patiko komandinis darbas – nauja patirtis man, nes gamindama papuošalus dirbu viena. Kita vertus, tai, ką teko kurti, nėra tipinė scenografija: ji turėjo būti nebrangi, lengvai pervežama iš vieno taško į kitą, tačiau tuo pat metu graži ir stilinga. Tai greičiau yra dizaino, o ne scenografijos sprendimas. Staiga neatsirado ambicijų tapti scenografe, bet norėčiau toliau dirbti su mažų erdvių scenografijos sprendimais: šis procesas man įdomus.“

Literatūriniai etiudai „24 valandos iš moters gyvenimo“ – tai trys žymaus austrų rašytojo S. Cveigo novelės apie moteris: jautrioji, naivioji Irenė, paslaptinga elegantiškoji Misis K. ir niekieno nemylėta keistoji Leporelė. Dar vienas vyro bandymas įminti moteriškumo paslaptį.

Literatūriniai etiudai „24 valandos iš moters gyvenimo“ Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre sausio 9  d. ir vasario 22 d.

2017 © 370 - Žurnalas smalsiems protams. Visos teisės saugomos.

Scroll to top