ŽIŪRĖKITE GRUODŽIO 17 D.
TEATRO ARENOJE (Olimpiečių g. 3, Vilniuje)
Vido Bareikio pernai inscenizuotas vyriškasis Chucko Palahniuko „Kovos klubas“ šį sezoną sulaukė papildymo – dabar jau moteriškajai „No Theatre“ trupės daliai skirtų to paties autoriaus „Nematomų monstrų“ (kaip rekomenduoja „No Theatre“, šiuos spektaklius nemačiusiems verta žiūrėti vieną po kito, juk vis dėlto tai – diptichas).
„Nematomų monstrų“ scena – filmavimo aikštelė, kurioje realiuoju laiku kuriamas ne tik spektaklis, bet ir filmas (vaizdo režisierius Jonas Tertelis). Kaip dera bet kuriai filmavimo aikštelei, čia matyti visa pasiruošimo scenoms virtuvė (grimo kambariai, techninė įranga, automobilis, aktorių perėjimai į veiksmo „lokacijas“ ir pan.), bet kuri scena čia gali būti sustabdyta V.Bareikio balso ir paprašyta pakartoti dar ir dar kartą. Žiūrovams suteikiamas pasirinkimas: žiūrėti spektaklį, filmą ar juos abu vienu metu.
Tviskančio balto podiumo, kamerų bei atvaizdų ir jų nuotrupų pasaulyje veikiantys „Nematomų monstrų“ herojai – modeliai, transvestitai, tolerancijos perdozavę tėvai, pedofilai policininkai – siekia nei daug, nei mažai: būti mylimi, tik, deja, jie jau nebepamena, kaip mylima. Tad siekia kuo daugiau dėmesio, dėl kurio gali paaukoti, regis, viską, ir mėgaujasi nuolat aplink besisukiojančios kameros „glamonėmis“.
Pagrindinės spektaklio herojės – paslaptingo šūvio sužalotos ir pusės veido netekusios manekenės vaidmenį besidalijančios Elzė Gudavičiūtė ir Jurga Šeduikytė – sudaro puikų duetą, kuriantį dvilypį „prieš ir po“ portretą. Maloniai nustebino Emilijos Latėnaitės-Beliauskienės tiksliai kuriamas transvestito Brendi vaidmuo (tiesa, aktorei labai norėtųsi palinkėti daugiau drąsos). O štai Dovydo Stončiaus ir Eglės Špokaitės vaidmenims pritrūksta saiko bei artikuliacijos (visomis prasmėmis).
Detektyvo principu sumontuotuose „Nematomuose monstruose“ šiandienos pasaulio citatos pateikiamos kaip nuorodos, atveriančios platesnius horizontus gebantiems susivokti hyperlinkų sistemoje. Tačiau tenka pripažinti, kad spektaklio dramaturginės linijos vis dėlto dar ne iki galo išgvildentos, joms trūksta vystymo nuoseklumo, o tai iššūkis ne tik režisieriui bei šį kartą jam talkinusiai dramaturgei Gabrielei Labanauskaitei, bet ir aktoriams.
Nors Ch.Palahniuko romano siužetas ganėtinai ekstremalus, norėtųsi pabrėžti, kad V.Bareikio spektakliai nesiekia nei šokiruoti, nei baksnoti į visuomenės piktžaizdes; pasirinktoje medžiagoje grakščiai dėliodamas akcentus, režisierius kuria kas kartą kitokį, tačiau kas kartą gana aštrų esamojo laiko atvaizdą.
Rekomenduojama gyvenantiems šiandien.
Nerekomenduojama gyvenantiems vakar.
ŽIŪRĖKITE PO NAUJŲJŲ METŲ
MENŲ SPAUSTUVĖJE (Šiltadaržio g. 6, Vilniuje)
Šiuolaikinis šokis Lietuvoje vis dar gana mistinė scenos menų sritis, dominanti ne itin plačią auditoriją. Džiugu, kad tai po truputį keičiasi, tačiau šią meno rūšį vis dar gaubia gausybė prietarų. Vienas jų – bus tamsu ir baisiai nuobodu.
Dėl to visiškai neverta nerimauti nusprendusiems surizikuoti ir apsilankyti naujausioje Menų spaustuvės jaunųjų menininkų programos „Atvira erdvė“ premjeroje. Vieni geriausių lietuvių šiuolaikinio šokio šokėjų Agnė Ramanauskaitė bei Mantas Stabačinskas ir dažniau dramos nei šokio scenoje matomas Paulius Tamolė, padedami spektaklio dramaturgės Sigitos Ivaškaitės, nusprendė praverti spektaklių kūrimo užkulisius bei kritiškai pažvelgti į šiuolaikinį šokį Lietuvoje.
Spektaklis „Contemporary?“ kupinas (savi)ironijos, taiklių lietuvių choreografų spektaklių citatų ir humoro. Spektaklio kūrėjams pavyko pasiekti pusiausvyrą tarp vien šokio bendruomenei suprantamų pokštų ir to, kas prajuokintų per daug su šiuolaikiniu šokiu nesusipažinusią publiką. Scenoje puikūs šokėjai sumaniai žongliruoja klišėmis ir prietarais, žaidžia erdvės bei sceninio laiko sąvokomis ir kartu nepamiršta, kad šaiposi ne tik iš kolegų, bet ir iš savęs pačių. Šis spektaklis labai paprastas ir nuoširdus. Matyt, būtent nuoširdumas labiausiai atperka šiokius tokius spektaklio trūkumus: dar stringantis ritmas vis grasina išbalansuoti spektaklio struktūrą, o kulminacija lyg ir turintiems tapti atlikėjų monologams pristingo drąsos, aštrumo ir svorio. Nepaisant to, „Contemporary?“ – išskirtinis šokio spektaklis mūsų scenoje, įrodantis jaunosios kartos kūrybiškumo potencialą.
Rekomenduojama bijantiems ar tiesiog nemėgstantiems šiuolaikinio šokio, o dar labiau – šios meno šakos gerbėjams.
Nerekomenduojama neturintiems humoro jausmo ir nesuprantantiems ironijos.
ŽIŪRĖKITE GRUODŽIO 19 D.
LIETUVOS NACIONALINIAME DRAMOS TEATRE (Gedimino pr. 4, Vilniuje)
Tarpukario lietuvių poeto, dramaturgo ir publicisto Kazio Binkio pjesė „Atžalynas“ daugeliui pažįstama dar nuo mokyklos suolo kaip „privalomoji literatūra“. Savo laiku labai populiarią, o dabar jau gerokai primirštą pjesę prikelti ėmėsi produktyvusis režisierius Jonas Vaitkus.
Tai jau antrasis Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklis mokyklos tema. Tik lenkų dramaturgo Tadeuszo Słobodzianeko „Mūsų klasė“ aštriai nagrinėja skaudžias istorijos problemas, o K.Binkio „Atžalynas“ kupinas itin naivaus idealizmo. Yanos Ross režisūrinis sprendimas leido apmąstyti ir suvokti „Mūsų klasės“ žmogiškumo pamokas, o J.Vaitkaus „Atžalyne“ tarpukario Lietuvos vertybės ir idealai ima atrodyti stačiai juokingi.
K.Binkio pjesės, pasakojančios dviejų moksleivių draugystės istoriją ir idealizuotai piešiančios pasiaukojimą dėl kitų, scenas įrėmina autoriaus sūnaus, Gerardo Binkio pasisakymų garso įrašai. Spektaklyje tarsi kuriamas pražuvusios tarpukario kartos įvaizdis. Tačiau dėl tiesioginio pjesės turinio perteikimo, itin silpnos jaunųjų aktorių vaidybos ir vyresniųjų pažeriamų sceninių klišių spektaklis labiau primena muziejinį eksponatą, nuobodžią istorijos iliustraciją su sovietinio teatro prieskoniais, nei mėginimą kalbėti šiandieniam „atžalynui“, kuris, apsikarstęs išmaniaisiais, salėje lūžta iš juoko tikrai ne tada, kada vertėtų. Ir, tiesą sakant, negali jų kaltinti, nes daugelis spektaklio scenų, žvelgiant šiuolaikinėmis akimis, – apgailėtinai juokingos, ir ne todėl, kad pasiaukojimas, draugystė ar tikėjimas savaime būtų netekę vertės, o todėl, jog šiandien jau kalbame kiek kitaip. Tad teatras, pasirinkęs prikelti beveik prieš šimtą metų sukurtą ne pačią stipriausią pjesę, skirtą jaunimui, turėtų bent pamėginti kalbėti jiems suprantama (nereiškia, kad primityvia ar vulgaria) kalba.
Rekomenduojama, jei liepė mokytoja.
Nerekomenduojama, jei niekas neliepė.