J.J.Baier. Kitapus veidrodžio

Nuotraukos: Johannos Jackie Bar

Antrasis vokiečių režisierės Johannos Jackie Baier dokumentinis filmas „Julija“ apie jauną transseksualę iš Klaipėdos, dešimtmetį dirbančią Berlyno gatvėse, kelia prieštaringus jausmus – sunkumas būti kitokiam čia persipina su nuoseklia savinaika. J.J.Baier aštuonerius metus stebi Juliją – aistringą, maištingą, vis labiau blunkančią, vis labiau vienišą.

 Berlyno transseksualų pasaulį pradėjote dokumentuoti nuotraukomis. Kaip pati teigiate, pirmiausia tam, kad po lyties keitimo operacijos įgytumėte naują žiūros tašką, apčiuoptumėte pakitusį savo ir aplinkos santykį.

 – Taip. Iki lyties keitimo operacijos dirbau su įvairiais kino ir televizijos projektais. Fotografuoti pradėjau ieškodama. Mano perspektyva staiga tapo nulinė, atspindys veidrodyje ir savirefleksijos atspirties taškai subyrėjo į šipulius. Stebėjau save apibendrinimus kuriančiomis akimis tų, kurie patys saugiausiai jaučiasi įvilkti į apibendrinimus. Turėjau rasti naują fokusavimo būdą.

Vaizdas man tapo priemone bendrauti su žmonėmis. Iš prigimties esu gana uždara – retai lankausi vakarėliuose, man sunku prieiti prie nepažįstamo žmogaus ir jį užkalbinti. Tačiau kai dešimtojo dešimtmečio pabaigoje eidavau į viešumą, su savimi visada turėdavau fotoaparatą. Tai man padėdavo užmegzti kontaktą. Turiu galvoje ne vadinamuosius small talks apie tai, ką aš veikiu, – vykdavo natūralus neverbalinis bendravimas. Užfiksuotas atvaizdas žymi fotografo bei modelio bendrystę ir apie abu atskleidžia vienodai daug informacijos. Abiejų indėlis į nuotrauką yra vienodas.

– Ar panašių galimybių jums teikia ir dokumentika? Savo filmuose fiksuojate temas, su kuriomis jaučiate glaudų asmeninį santykį.

 – Kaip ir fotografija, dokumentika man yra galimybė tiesiogiai bendrauti su žmonėmis ir apčiuoti tikrovę. Vienu metu Julija buvo dingusi – nežinojome, ar ji mirė, ar išvyko gyventi kitur. Negalėdama jos rasti, pradėjau galvoti apie vaidybinį filmą. Dabar, kai filmas jau baigtas, žinau, kad tai būtų visiškai nepasiteisinę. Kiekvieną kartą, kai pagalvoju apie galimybę statyti vaidybinį filmą, suprantu, kad nesukurčiau tokio įtikinančio veikėjo, koks yra gyvas asmuo. Tai paprasčiausiai ne man.

 Savo pirmąjį ilgametražį filmą „Gėdos namai“ pavadinote pasakojimu apie beveik visą vienos kartos gyvenimą, beveik visą jo garso takelį, beveik visą aistrą ir prievartą. „Julijoje“ tęsiate ribinių patirčių temą, nuo reportažo apie naktinį gyvenimą pereidama prie konkretaus asmens psichologinio portreto.

 – Įdomu tai, kad niekada prieš tai neteko diskutuoti apie ryšį tarp šių filmų. Jis, be abejo, akivaizdus. Jų abiejų pagrindiniai veikėjai yra stiprios asmenybės. Jos neišsitenka savyje. Tai filmai apie perteklių, ekscesus, nepagražintus naktinio gyvenimo užkulisius. Kai pristatant „Gėdos namus“ žmonės klausdavo, apie ką bus kitas mano filmas, atsakydavau, kad iš esmės apie tą patį, tik be disko burbulų.

Vaizduodama Juliją nemaskuojate destruktyvios jos gyvenimo pusės ir sunkiai sugyvenamo charakterio. Svarbu atrodo tai, kad pati filmo veikėja taip pat nesijaučia auka ir prisiima atsakomybę už savo pasirinkimus.

 – Taip, ji niekada nesiskundžia, nors turėtų tam priežasčių, – jos gyvenimas reikalauja nemenkos ištvermės. Tai patraukė ir mano dėmesį. Daugelis merginų, kurias pažįstu arba stebiu mieste, pernelyg nekeikia savo likimo. Žinoma, visi išgyvename silpnumo akimirkų – kartais ir man viskas atrodo beviltiška, apgailėtina, neteisinga. Tačiau panašių žodžių niekada negirdėjau iš Julijos. Tai jos gyvenimas, jos atsakomybė. „Darau tai, ką noriu daryti, niekas manęs nevertė rinktis tokio kelio“, – nukerta ji.

Esate minėjusi, kad pakeitus lytį prostitucija neretai tampa vieninteliu būdu išgyventi nesiteisinant dėl savo tapatybės. Jūs taip pat turėjote tokios patirties, tačiau vėliau pasirinkote kūrybos alternatyvą.

 – Nors detaliau nesu svarsčiusi šia tema, meno pasaulį ir prostituciją visada šis tas siejo – prisiminkime kad ir XIX a. Išsilaikyti prostitucijos versle nėra taip lengva, kaip gali atrodyti iš šalies. Baras, kuriame dirbau, buvo turbūt vienintelė vieta, kurios lankytojai elgdavosi gana mandagiai.

Nereikia idealizuoti prostitucijos. Įsivaizdavimas, kad transseksualūs žmonės džiaugsmingai sukasi šiame versle ir taip įprasmina savo gyvenimą, virsta sustabarėjusia kliše. Toks pasirinkimas turi mažai šviesių pusių. Taip, prostitucija yra vienintelis verslas, kuriame gali būti kas tik nori ir vis tiek užsidirbti pragyvenimui. Taip, tu esi priimamas su visomis keistenybėmis ir trūkumais, negirdi nesibaigiančių klausimų ir nesi vertinamas kaip nenormalus.

Didžiausias konfliktas tas, kad iš tiesų tu nesi priimamas kaip asmuo. Esi priimamas kaip kekšė, teikianti atitinkamas paslaugas. Niekam nesvarbi tavo lytis, amžius ar interesai. Sykį į barą, kuriame dirbau barmene ir prostitute, užsuko jaunas vyras. Jis norėjo statyti apie mus dokumentinį filmą televizijai – žinoma, tikėdamasis nemokamų gėrimų ir merginų. Prieš lyties keitimo operaciją dirbau televizijoje. Žinau, kaip veikia jos dėsniai. Laidos ir dokumentiniai filmai čia paprastai kuriami ne domintis konkrečiu žmogumi, bet siekiant užsidirbti kuo daugiau pinigų. Taigi, jam buvau įdomi ne aš, o mano socialinis vaidmuo. Juo lengva manipuliuoti, lengva paversti reitingus keliančia pikantiška tema.

Man prostitucija suteikė galimybę perprasti vyrų ir moterų žaidimus. Niekas nebūtų drįsęs leistis su manimi į seksualines patirtis už baro ribų. Tai buvo savotiška praktika. Tačiau sutinku su jumis, kad kūryba gali būti erdvė, suteikianti teisę gyventi būnant savimi.

Per filmo premjerą žmogaus teisių gynėja Marija Aušrinė Pavilionienė komentavo, kad asmenis, kuriuos vaizduojate savo filmuose, į paribį stumia nebrandi visuomenė, – tai ji paverčia juos nepritapėliais, stumia į psichologines problemas, alkoholizmą ir narkomaniją. Ar toks vertinimas nebūtų pernelyg vienpusiškas?

 – Šiuose žodžiuose yra tiesos, tačiau visada lengviausia kaltinti aplinką. Visuomenė smerkia mus už tai, kad esame kitokie, mes smerkiame visuomenę už tai, kad ji netolerantiška. Kiekvienoje bendruomenėje galioja įvairių tabu. Tačiau tabu dažniausiai yra glaudžiai susiję su malonumais. Ši taisyklė žymi visą civilizacijos raidą. Ir didžiausiems dorovės normų sergėtojams malonumo veiksnys paprastai būna ypač svarbus. Jame telpa visos tvarkingos kasdienybės fantazijos.

Mūsų baro lankytojai niekada nelikdavo blaivūs – be alkoholio jie nebūtų pakėlę realybės. Gerti vieni jie nenorėdavo. Merginos gerdavo drauge, kad palaikytų jiems draugiją ir neštų pelną barui, – vyrai užsikalbėdavo, užsakydavo butelį šampano, tada antrą, trečią, ketvirtą.

Ar merginos klimpsta į alkoholizmą tik dėl pelno? Gal tai valios klausimas? O gal būdamos blaivios jos taip pat nepakeltų realybės?

 – Kartais taip. Filme yra vieta, kur Julija pasakoja, kaip dar gyvendama Klaipėdoje traukdavo į uostą aptarnauti jūreivių iš Turkijos, Filipinų, Graikijos – stambių, brutalių, nevalyvų vyrų, kurie perka tavo kūną ir daro su juo ką tinkami. Ji sako, kad prieš eidama pas juos turėdavo degtine nuplauti šleikštulį. Tai labiau įprasta merginoms, dirbančioms gatvėse. Alkoholis joms neretai padeda prisiversti išeiti į darbą. Į barus ateina šiek tiek kita publika – tai sveikesnės fizinės būklės vyrai, uždirbantys daugiau pinigų. Vien tam, kad būtų įleisti į vidų, jie turi atrodyti tvarkingai.

Kai kurios mūsų baro merginos dirbo labai profesionaliai – jos aptarnaudavo klientus, tačiau niekada nevartodavo svaigalų. Mokydavausi stebėdama jų triukus. Kiekvieną kartą, kai tik klientas nueidavo į tualetą, jos išpildavo pusę butelio šampano – stebėdamos duris išlaistydavo statines alkoholio! Nusibaigusiems vyrams sakydavo, kad butelis jau tuščias, kartais prašydavo barmenės pripildyti jį vandens.

Tačiau taip elgdavosi patyrusios veteranės, gimusios penktajame–šeštajame dešimtmetyje. Daugelis pradedančiųjų atsirasdavo bare būdamos vos aštuoniolikos devyniolikos metų ir manydavo, kad nusitašyti iki žemės graibymo yra dalis jų kasdienybės. Grįžtant prie klausimo, ar aplinkiniai yra už tai atsakingi, – ne, manau, tikrai ne. Viskas priklauso nuo paties žmogaus.

– Ar kurdama mąstote apie socialinį savo filmų vaidmenį?

 – Nelabai. Anksčiau kur kas dažniau galvodavau apie tai, kodėl žmonėms taip sunku priimti vieniems kitus. Kovoju su homofobija ir transfobija, tačiau tai nėra temos, kurios vestų mane į priekį kūrybos požiūriu. Statydama filmus ir fotografuodama nenoriu būti politinė aktyvistė. Mene man svarbiausia pokalbis su kitu.

 

Apie autorių

Lietuviško kino mylėtoja ir puoselėtoja

Straipsniai : 9

2017 © 370 - Žurnalas smalsiems protams. Visos teisės saugomos.

Scroll to top