Klausimai Marijonui be jokių instrukcijų

Marijų Mikutavičių aka Marijoną esu kalbinusi ne kartą ir ne du įvairiausiems leidiniams, bet prieš tai dažniausiai gaudavau redaktorių instrukcijas, ko paklausti. Svarbiausias klausimas turėjo būti: „Ar turi dabar širdies draugę ar – ne?“ Tą klausimą užduodavau, bet iš to nejaukumo susukdavau jį taip, kad pati nesuprasdavau, ko norėjau paklausti. Kiekgi galima apie tą patį? Laimei, „37O“ jokie instruktažai nevyksta, todėl visi galime klausti, ko tik širdis geidžia. Taigi, pagaliau ir aš su Marijonu galiu pasikalbėti apie tai, ką noriu, o ne apie tai, ką reikia. Ir netgi sykiu pakeliauti laiku bei prisiminti tai, ko neprisimena net visagalis guglas… 

Algio Kriščiūno nuotr.

 

Grįžkim 30 metų atgal. Ar priklausei kokiai nors subkultūrai – pankams, metalistams?

– Mokykloje buvau toks puspankis. Tiksliau, pankas myžnius. Tikri pankai nusiskusdavo pusę galvos plikai ir nebijodavo nei Dievo, nei velnio, nei tėvų, nei mokytojų.  Aš bijojau. (Šypsosi.)

– O tuomečio jaunimo pamėgtose vietose lankydavaisi?

– Baik tu. Aš iki univerkės miesto nepažinojau. Mes visų pirma neturėjom už ką mieste būti. Buvom Šeškinės moliai, runkeliai. Tik draugeliai iš paralelinės klasės, kurie turėjo turtingesnius tėvus, pasakodavo apie išvykas į „Lietuvos“ viešbutį, elitines prostitutes, kaip prisigerdavo diskotekose. Klausydavomės it pasakų apie kažkokį rojų. Tiesa, vieną kartą su klasiokais buvome nuvažiavę į „Tauro ragą“. Prisigėrėm alaus, šlitinėjom po miestą, vėmėm pakraščiais ir jautėmės kieti, nors realiai rizikavome gauti į dūdą nuo rimtesnės chebros.

– O kaip Šeškinės puspankio fonotekoje atsirado normalios muzikos?

– 1980 m. tėvas iš Maskvos parvežė grotuvą, kuriame grojo ir plokštelės, ir iš kasetės. Turėjau ir „Melodijos“ plokštelių, iš kurių kiečiausios buvo „Boney M“ ir ABBA. Visa kita buvo sovietinio bloko šūdelis. Kai man buvo kokie 12–13 metų, įsirašiau kitokios muzikos. Vienoje kasetės pusėje buvo „Pink Floyd“, kitoje – „Sparks“. Nors tas debilas, kuris įrašė kasetę, aiškino, kad abiejose yra „Pink Floyd“.  Aš patikėjau, nors labai jau skambesys skyrėsi. Bet patikrinti irgi nebuvo kaip – juk guglo nebuvo… (Juokiasi.) O po to jau išgirdau ir AC/DC, „Accept“, „Judas Priest“. Tai buvo visiškas proveržis.

– Ar nuo tų laikų tavo muzikinis skonis labai pasikeitė?

– Niekada nebuvau melomanas, kitaip tariant, nesivaikiau muzikos madų. Bet kartkartėmis atrandu ką nors nauja. Pavyzdžiui, neseniai chebra parodė tokį Johną Newmaną. Kartais su kompanija žaidžiame tokį žaidimą – išgėrinėdami youtube eilės tvarka paleidžiame po gabalą, kuris patinka ir kurį norime vieni kitiems parodyti.

– Reziumuok, ką dabar rasčiau tavo fonotekoje, be AC/DC, kuri aiškiai padarė įtaką ir tavo kūrybai… 

– Daug skudurinio roko, taip pat daug paskutinio XX a. dešimtmečio roko muzikos, daugiausia – amerikietiškos. Vėlesni atradimai – „Stone Temple Pilots“, „My Chemical Romance“, „Buckcherry“, Chrisas Brownas, „Rival Sons“ ir t. t.  Aš nelabai mėgstu Rihannos, Justino Timberlake’o. Bet iš moterų nesvietiškai patinka Pink, taip pat – Alicia Keys, Alanis Morrisette. Lady Gagos kai kurios dainos žiauriai geros…

– O lietuviškoje muzikoje patyrei atradimo džiaugsmą, neskaitant „X faktoriaus“, kur teisėjauji?

– GJan, ypač daina „Not Affraid“, taip pat „Freaks on Floor“, Alina Orlova, Ieva Narkutė, Jazzu. Vardai, kurie visiems jau žinomi, bet jie yra iš tiesų močni.

– Bet sutiksi, kad jiems tapti tokiems kultiniams mūsų šalyje kaip tu ar Andrius Mamontovas dabar yra sunku, o gal net ir neįmanoma…

– Jie bus tokie, jei rašys hitus. Rodos, tas pats Mamkė (A.Mamontovas – aut. past.) yra pasakęs, kad jei turi gerą dainą, tau visi keliai atsiveria. Yra nemažai grupių, kurios laiko save alternatyva. Būk tu kuo tik nori, bet jeigu nesugebi parašyti geros dainos, tai niekam ir nebūsi reikalingas. Jeigu jie įsivaizduoja, kad neparašyti gero gabalo yra dorybė… Ne, draugai, taip nėra. Turi rašyti hitus ir tada eisi… Kai prirašysi tokių dvidešimt ir galėsi surengti koncertą, kuriame skambės vien tik jie, tu nusineši visus laurus. Aš žinau, kad ne visada tai pavyksta. Bet kas nors turi turėti daugiau smarvės nei kiti ir tada tai pavyks.

– O iš torentų moki parsipūsti muzikos?

– Žinoma. (Juokiasi.) Vis dėlto stengiuosi muziką įsigyti legaliai, dažniausiai iš iTunes. Tiesa, kelis kartus esu nusivylęs. Susimoki pinigus, parsisiunti albumą, ir paaiškėja, kad pora dainų yra po pusę nukąstos.

– Visi žinome, kas dabar yra Marijonas. O kas jis buvo prieš 20 metų?

– Man buvo 22 metai, buvau nelabai kuo išsiskiriantis VU Žurnalistikos fakulteto studentas. Jau dainavau su „Bovy“ ir buvome įrašę keletą kažkokių prasmingų dainų. Jau buvome sugroję Blogiausių grupių festivalyje, ko gero, jau buvome koncertavę Koncertų ir sporto rūmuose kokiame nors festivalyje, taip pat apšildę „Bix“. Jau buvome pavažinėję po Švediją, Vokietiją… Tuo metu leidybos bendrovė „Zona“ buvo mūsų mecenatė ir vadybininkė, bandė mus šiek tiek išstumti į užsienį.

– „Bovy“ atsirado dar tais laikais, kurių guglas nefiksavo, tad manau, kad daugeliui tavo dabartinių gerbėjų (ar ne gerbėjų) bus įdomu sužinoti grupės susikūrimo istoriją…  

– Tai turėjo būti kokie 1991 m. Aš tuo metu buvau žurnalistas ir nuėjau į koncertą vidurinėje mokykloje netoli Lietuvos televizijos pastato, kur, be „Bovy“ (joje dainavo ir gitara grojo Martynas Kuliavas), dar grojo toks kompozitorius Audrius Balsevičius ir Mundis (Edmundas Štengeris – aut. past.) Net atsimenu, kaip jis tada atrodė, nes jau tada buvo madistas: baltas kostiumas, balti batai… O „Bovy“ man realiai patiko, bet aš pagalvojau, kad jiems reiktų kito vokalisto.

– Tau nepatiko, kaip Martynas dainuoja?

– Ne visai blogai, bet pagalvojau, kad aš galėčiau geriau. Su savim lyg tyčia turėjau kasetę, kurioje buvo mano dainų pridainuota. Gal ir ne mano dainų, o kaip taisyklė – AC/DC, nepamenu.  Pabaigęs interviu paklausiau: gal jums reikia vokalisto, ir, droviai prisipažinęs, kad kaip tik dainuoju, padaviau tą kasetę. Kitą dieną tą kasetę chebra nunešė paklausyti į Kelpšą (buvusi J.Tallat-Kelpšos aukštesnioji muzikos mokykla) būgnininkui Mariui Savickui (deja, jo jau nebėra tarp gyvųjų). Jis pasakė „Labai gerai“ ir mes pradėjom kartu groti. Be Mariaus ir Martyno, grupėje dar buvo bosistas Artūras Morauskas ir klavišininkas Andrius (pavardės nepamenu) – tokiais ilgais išpuoselėtais plaukais. Na, toks labai jau gražus.

– Ko gero, visos mergos lipdavo prie jo?

– Jis ilgai neprasilaikė grupėje. Greičiausiai todėl, kad buvo per gražus. (Juokiasi.) Vėliau dar pasikeitė ir bosistas – į grupę vietoj Artūro atėjo toks Virginijus Prieskienis-Lolo. Šitos sudėties ir koncertavome, kol grupė iširo 1996 m. Mes buvome tokia „trumpa“ grupė, beveik kaip „Sex Pistols“.

– Ar atėjęs į grupę užėmei tik dainininko, ar ir dainų autoriaus vietą?

– Na, grupės lyderiu vis tiek liko Marčius. Kita vertus, labai sunku atspėti, kaip viskas vyksta grupėje. Kartais gitaristas „atsineša“ gitarinį rifą, o tu ant jo sudėlioji melodiją balsui. Ir tada jau tik velniai žino, kam priklauso ta daina.

– Dabartinis grojantis jaunimas, paklaustas, kodėl dainuoja angliškai, paprastai nurodo dvi priežastis: norą prasimušti į tarptautinę rinką arba nemokėjimą rašyti gerų tekstų lietuviškai. Kodėl „Bovy“ dainavo angliškai?

– Dėl abiejų tavo paminėtų priežasčių. Na, kalbant apie tarptautinę rinką, aš buvau blaiviausias. Marčius, o ypač Marius labiau tikėjo mūsų galimybėmis prasimušti. Gal dėl to, kad buvau vyresnis (bent jau už Marių), turėjau daugiau patirties…

Na, o grįžtant prie angliškų tekstų… Aš labai domėjausi anglų kalba, o ir dainuoti mokiausi angliškai iš savo mėgstamų grupių. Juk ne Stasio Povilaičio ar „Poliarizuotų stiklų“ klausiausi, o „Manowar“, „Def Leppard“,  „Scorpions“… Ir man viskas puikiai dėliodavosi anglų kalba, kuri, mano nuomone, idealiai tinka rokui. O kai pabandydavau lietuviškai, gaudavosi laža. Tiesą sakant, ir dabar labai daug kankinuosi dėliodamas lietuviškus žodžius, kad tekstas skambėtų nekvailai ir nesipjautų su muzikiniu žanru. Kartais pats dainos piešinys susidėlioja tokia anglų-paukščių kalba, tik paskui reikia rasti lietuviškus atitikmenis.

– Kad jau prakalbome apie dainų atsiradimą, tai papasakok, nuo ko prasideda taviškis dainos gimdymo procesas…

– Labai įvairiai ta muzika gali ateiti. Man dažniausiai prasideda nuo boso partijų…  Svarbu tą partiją kuo greičiau užfiksuoti  – įrašau į diktofoną, o jei jo neturiu, grįžęs namo tą partiją pagroju klepu ir tuomet įrašau. Kartais namie pradedi ką nors staugti, laukuose ar mašinoje. Tiesiog ateina emocija ir prasiveržia iš vidaus. Po to paklausai tokių įrašų ir atsirenki. Kai kas tinka, o kartais nesuvoki, ką tada galvojai, kad tokį šūdą įrašei. Juk su laiku pasikeičia kontekstas, nuotaika. Galų gale, tuomet, kai įrašinėjai, pasąmonėje girdėjai kažkokius papildomus garsus, bet juos pamiršai, ir liko tik kažkoks vienas plikas motyvas, kurio nebesupranti.

– Sprendžiant iš negausios tavo diskografijos, tu gana atidžiai atrenki dainas albumams.

– Daina tau gali atrodyti super, bet įrašinėdamas ją gali paprasčiausiai sušikti...  Atrodo, dainos struktūra puiki, tačiau nesugebi jos atrakinti ir viskas. Kaip tik neseniai vieną tokią įrašinėjau. Ir griežtinom, ir lengvinom, ir greitinom… Bet kad ir kiek darytum ką, ji neskamba ir viskas.

Pameni tą „Queen“ bosisto din din din din di ri rin „Under Pressure“ pradžioje?..  Lyg ir nieko ten ypatingo nėra, ar ne? Tačiau chebra „apaugina“ tą partiją ir daina tampa hitu, o juk galėjo ir nieko neišeiti? Matyt, tuo metu suėjo kažkokie mistiniai kampai, visatos ar planetos užėjo viena ant kitos, dar žmonių chemijos susipynė, todėl ji pavyko. Tu niekada nežinai, ar parašei hitą. Gali tik būti patenkintas įrašu arba ne. Ko daina iš tiesų verta, nusprendžia žmonės – arba priima ją, arba – ne.

– Kadangi paminėjai šitą dainą, kažkodėl prisiminiau senuką Davidą Bowie (jis yra atlikęs šią dainą kartu su Freddie Mercury – aut. past.), kuris sugeba nustebinti kiekvienu nauju savo albumu, nes kiekvienas būna vis kitoks. Tu irgi netrukus išleisi albumą, bet kokių nors perversmų muzikinėje stilistikoje turbūt tikėtis nereikia?

– Aš nesu tiek daug nuveikęs, kad būčiau užsiknisęs tuo, ką darau. Realiai per 20 metų įrašiau 10 dainų. Na gerai, daugiau. (Šypsosi.) Na, bet naujas albumas tikrai bus kitoks, nes jame bus visiškai skirtingo žanro dainų. Dauguma atlikėjų atvirkščiai daro, stengiasi, kad jis būtų vienalytis. O man išėjo kitaip. Viena tokia labai chorinė, dvi tokios kinui tinkamos, dar yra tokių patosiškų su styginiais instrumentais, viena kantri stiliaus, viena tokia visiškai elektroninė su repo elementais, dvi rokinės, viena šokinė, viena bliuzinė ir t. t…

– Kiek žinau, albumo įrašai turėjo būti baigti pačioje gruodžio pradžioje. O tu dar kalbi apie naujo albumo įrašus kaip apie nepasibaigusį procesą, o ir į interviu atvažiavai tiesiai iš įrašų studijos…

–  Praėjusį savaitgalį nuliūdinau vadybininkus pasakydamas, kad nespėsiu iki tos dienos. Tikiuosi, kad vis dėlto spėsim tą vargą pabaigti iki gruodžio koncertų arenose, nes tai – gera proga albumą pareklamuoti.

–  Beje, pastaruosius kelerius metus koncertuoji ir labai aktyviai. Bet iširus „Bovy“ buvai retas svečias scenoje, nors publika tavęs, ko gero, ir geidavo…

–  Kai „Bovy“ išsiskirstė, aš net neieškojau jokių muzikantų, su kuriais galėčiau groti. Pamačiau, kad tas muzikos verslas yra didelis vargas. Idealai žlugo, norą groti nužudė buitis. Mūsų būgnininkui reikėjo dirbti, kad galėtų įsigyti būgnus. Gitaristas ar bosistas grodami neuždirbdavo pinigų net stygoms. Dabar lengviau šiek tiek, nes bendras pragyvenimo lygis gerokai pakilęs. O anuomet jeigu norėjai groti, turėjai būti visiškas pamišėlis ir gyventi rokenrolo gyvenimą – gerti, rūkyti žolę, ką nors uostyti ir svaigti nuo muzikos. Man tai neatrodė viliojanti perspektyva, o tuo labiau kad turėjau kur atsitraukti. Televizija man duodavo didelį krūvį, kad muziką galėčiau palikti atokiau. Tiesa, ji visąlaik būdavo kur nors šalia: kartkartėmis ką nors įrašydavau pripuolamai, neretai – ir pagal užsakymą. Kita vertus, to rokenrolo buvo per akis ir Lapėse, LNK studijoje. Tik spėk panešti. (Juokiasi.) „Tangomanija“ irgi buvo rokenrolo grupė, tik ne muzikinė.

Į muzikinį gyvenimą mane grąžino „Trys milijonai“, kurie buvo parašyti pagal Lietuvos tautinio olimpinio komiteto užsakymą 2000-ųjų olimpinėms žaidynėms. Na, daugiau buvo tų dainų – dar buvau įrašęs „Aš miręs“, „Ar prisimeni tu mus“, „Pasveikinkit vieni kitus“, „Bliamba, aš tave myliu“.  Taip po vieną dainą per metus vis įrašydavau per daug nesiparindamas. Tas kelias dainas įsimesdavau į kompaktą ir važiuodavau chaltūrinti: visiškai drąsiai ir šlykščiai su pilna fonograma. Kurį laiką taip gyvenau, bet galiausiai ėmiau atsisakyti tokių pasirodymų. Supratau, kad nėra jokio džiaugsmo iš to.

Paskui atsirado dabartinis mano vadybininkas Gytis Jagminas. Jis tuo metu dirbo vienoje leidybos bendrovėje ir pasiūlė išleisti albumą. Sakiau, kodėl ne? Sudėjom viską, ką turiu. Kiek pamenu, albumas pasiteisino. Tada po kiek laiko Gytis pasiūlė įrašyti naują albumą. Įrašėme „Baigėme mokyklą“. Sako, gal jau reikia pradėti koncertuoti? Tuomet pakviečiau buvusį „Bovy“ būgnininką Marių (dabar vietoj jo groja Jonas Lengvinas ), kitus muzikantus – gitaristus Aleksandrą Ten ir Robertą Semeniuką, bosistą Paulių Jaskūną, pritariančias vokalistes.

Nuo to laiko reikia scenoje plėšyti gerklę minimum pusantros valandos. Nusirauni stogą, pervargsti, repetuoji kaip durnas. O kur dar logistika, instrumentų krovimas… Nepalyginsi su laikais, kai važiuodavai į koncertus su kompaktu kišenėje. (Juokiasi.) Su grupe ėmėme koncertuoti vis dažniau, ir tai yra tikras kaifas.

Apie autorių

Redaktorė arba tas žmogus, kurio žodis čia paskutinis.

Straipsniai : 80

Komentarai (1)

  • LInas

    Labai malonu pagaliau skaityti kažką be įprastinio bullshit’o apie svajonių jaunikius. O del Bovy tai man visada buvo gaila, nes jų albumas, kad ir koks netobulas, vis tiek iki šios dienos yra vienas geriausių dalykų Lietuvos muzikoje.

2017 © 370 - Žurnalas smalsiems protams. Visos teisės saugomos.

Scroll to top