Raidžių dėlionės (Nr.44)

Rytis Zemkauskas

 „PASIVAIKŠČIOJIMAI“

VILNIUS, „ALMA LITTERA“, 2013 M.

Įdomiai pateikti televizijoje kultūros įvykius, tiesiog kultūrą Lietuvoje nemoka beveik niekas. Vyraujanti forma – nuobodus dudenimas. R.Zemkausko sugalvotos ir vedamos laidos visad buvo maloni išimtis.

Prieš trejus metus prasidėjo R.Zemkausko pasivaikščiojimai su įdomiomis ir įkvepiančiomis Lietuvos kultūros bei meno asmenybėmis. Laidoje poetai, aktoriai, režisieriai, rašytojai, dainininkai dalijosi savo mintimis apie gyvenimą ir kūrybą. Pasivaikščiojimas pasirodė esanti puiki priemonė pašnekovui prakalbinti – jis jausdavosi natūraliai ir kalbėdavo laisvai. O tai ir yra įdomiausia.

Dabar šie pokalbiai (iš viso dvidešimt) sugulė ir į knygą. Tai unikalus atvejis – kai televizijos laida tampa knyga. Paprastai būna atvirkščiai. Na, ir šie pokalbiai, perkelti ant popieriaus, puikiai apipavidalinti fotografijomis ir paties R.Zemkausko ant popieriaus surašytų klausimų faksimilėmis, skamba šviežiai. Be to, skaitytojas knygoje ras ir tai, ko neišvydo, kas rengiant laidą liko už kadro.

Laida buvo žavinga ir tuo, kad nebuvo sunkiasvorė. Tokia ir knyga. Pokalbiai su menininkais – grakštūs, kupini humoro, švelnios ironijos, nebanalūs, nors dažnai kalbama ne tik apie „aukštąsias materijas“, bet ir apie paprasčiausius gyvenimo dalykus. R.Zemkausko kalbinami herojai atsiskleidžia iš netikėtos pusės ir iš sustingusių mūsų sąmonėje „ikonų“ tampa tiesiog žmonėmis. Bet neeiliniais žmonėmis – turinčiais talento, kūrybos kibirkštį.

Režisierius Oskaras Koršunovas, kai jam buvo penkiolika, su bičiuliu į teatrą įsmukdavo apsimetęs nematomu. Operos solistė Asmik Grigorian sako, kad jaučiasi lyg valkata benamė, o poetas Antanas A.Jonynas – tarsi apgaudinėjąs kitus. Kalbininkė Irena Smetonienė, vaikystėje kalbėjusi žemaitiškai, bendrinę lietuvių kalbą puikiai išmoko „iš pykčio“.

„Išėjęs pasivaikščioti netikėtai greitai tampate artimas sau. Būna, kad iš pradžių net nusistebite staiga atsiradusiu minčių aiškumu ir nuoseklumu. Nusistebite, kad čia tas pats senasis jūs.

Po kurio laiko, jei tik turite su kuo, jums norisi kalbėtis. Ir kalbėtis tuo taikiu ir gal šiek tiek ilgesingu balsu, kuris pasigirsta iš jūsų lūpų, kada prabylate apie tikrąjį, nesumeluotą save. Apie įvykius, namus, svajones“, – rašo laidos ir knygos autorius.

„REGĖTA LIETUVA. REMIGIJAUS AUDIEJAIČIO KŪRYBOS PĖDSAKAIS“

VILNIUS, VŠĮ „VARIO BURNOS“, 2013 M.

Tai atsiminimų knyga, knyga – tribute, draugų duoklė žuvusiam. Knyga gimusi iš noro papasakoti apie pažinotą žmogų. Joje pristatoma 2007 m. Vilniuje gaisre žuvusio menininko (norėtųsi sakyti – gyvenimo menininko), dainininko R.Audiejaičio kūryba. Leidinyje spausdinamos autoriaus fotografijos, kurias galima priskirti neįprastam Lietuvoje pirmą kartą išbandytam žanrui – garsiniam fotomenui. Čia pat publikuojami žinomų Lietuvos menininkų tekstai, interviu su R.Audiejaičiu ir pokalbiai apie jį. Plokštelėje pateikiami originalūs muzikos ir literatūros kūriniai, sukurti R.Audiejaičio arba kartu su juo, kitų menininkų vizualioji kūryba, skirta žmonių, turinčių negalią, temai.

Klausimas paprastas: kodėl jūs, nepažinoję šio žmogaus, turėtumėte tai skaityti? Todėl, kad šioje knygoje pasakojama istorija ne tik asmeniška, ji – universali. „Regėta Lietuva“ remiasi paprasta ir sukrečiančia istorija. Tai knyga apie aklo žmogaus pastangas rasti savo vietą pasaulyje. Remio, paprasto vaikino iš Kauno, gyvenimas parodo, kad negalia nėra kliūtis gyventi savitą, vertingą gyvenimą.

„Remis buvo Vilniaus dvasia“, – prisimena muzikantas Domantas Razauskas. – Nori susipažinti su garsiausiais Lietuvos poetais, dailininkais, muzikantais, benamiais, studentais, net politikais – eik į filologyną pas Remį. Jis tartum sujungdavo visas kartas, pačius skirtingiausius žmones. Bendraujant išsitrindavo visi pasaulėvaizdžio, amžiaus, socialinės padėties skirtumai.“

Pačios Remio kūrybos knygoje nedaug – jis jos nesaugojo, neužrašinėjo ir neklasifikavo. O ir knygoje svarbiausia ne tai. Pažinojusiems Remį ši knyga – svarbus jo paties ir kartu su juo pragyventų metų (jaunystės) atminimas, nepažinojusiems Remio – tai puikus liudijimas, kaip į gyvenimą galima žvelgti šviesiai, kaip nenuleisti rankų, kaip rasti jėgų ir įkvėpimo gyventi nenuobodžiai, kaip būti tiesiog savimi.

Edgaras Hilsenrathas

 „NACIS KIRPĖJAS“

IŠ VOKIEČIŲ KALBOS VERTĖ TEODORAS ČETRAUSKAS. VILNIUS, LIETUVOS RAŠYTOJŲ SĄJUNGOS LEIDYKLA, 2013 M.

Tai kontroversiška, trenkta, juokinga, kelianti siaubą, linksma, šventvagiška, pamokanti ir begėdiška knyga. Puikus romanas. Labai norėtųsi tikėti, kad jis bus plačiau pastebėtas. Kad padės mūsų (mūsų lietuviškų mūzų) užspaustai it sfinkteris istorinei vaizduotei surasti naujų kelių. Kad padės suvokti, jog niekas taip nepadeda išsivaduoti iš užburto išsigalvotos oficiozinės istorijos rato kaip humoras ir stereotipų laužymas.

Beje, pastaruoju metu lietuvių leidyklos kaip susitarusios suskubo pateikti mums nestandartinių kokybiškų romanų apie istorijos suvokimą, Antrąjį pasaulinį karą, holokaustą.

E.Hilsenrathas – garsus vokiečių rašytojas, apdovanotas Alfredo Döblino, Hanso Ericho Nossacko, Liono Feuchtwangerio, Jakobo Wassermanno ir kitomis literatūros premijomis. Lietuvių kalba išleistos jo knygos „Maskvos orgazmas“ ir „Pasaka apie paskutinę mintį“. „Nacis kirpėjas“ atnešė autoriui tarptautinį pripažinimą, buvo išverstas į 16 kalbų.

Romanas „Nacis kirpėjas“ pirmiau buvo išleistas JAV ir tik po gero penkmečio – Vokietijoje, nes bijota, kad satyros apie SS ir žydus autorius gali būti apkaltintas antisemitizmu. Romanas pradedamas žodžiais „Aš esu Maksas Šulcas“, ir toliau buvęs esesininkas pasakoja savo gyvenimo odisėją – kaip dalyvavo žydų žudynėse, kaip pasinaudojo savo aukos, vaikystės draugo Iciko Finkelšteino, dokumentais, išvyko į Palestiną ir gyveno kaip žydas, tapo puikiu kirpėju. Šis chameleoniškas vaidmuo tęsiasi toliau – naujasis Icikas dalyvauja kovose už Izraelio valstybę, vėl žudo. Miršta sulaukęs gilios senatvės, didžiai gerbiamas kaip Izraelio didvyris.

„Nacis kirpėjas“ yra šelmių romanas, kaip Günterio Grasso „Skardinis būgnelis“, tik čia satyra dar kandesnė, dar lakoniškesnė, dar šmaikštesnė“, – sako vertėjas T.Četrauskas. „Nacis kirpėjas“ – aukščiausios prabos literatūra, apie kurią nėra ko daug aušinti burną, geriau ją skaityti.

Karlas Schlögelis

„TERORAS IR SVAJONĖ. MASKVA, 1937-IEJI“

IŠ VOKIEČIŲ KALBOS VERTĖ VALDEMARAS KVIETKAUSKAS. VILNIUS, „TYTO ALBA“, 2013 M.

„Tyto Alba“ ir toliau džiugina didžiulėmis, sunkiasvorėmis istorinėmis knygomis. Ir tai anaiptol ne priekaištas, tai – komplimentas. Leidykla sugeba atsirinkti, padoriai išversti ir išleisti vienus įdomiausiai bei pagauliausiai apie Europos ir pasaulio istoriją rašančių autorių. O tai šiais popliteratūros ir popmokslo laikais – tikrai daug.

K.Schlögelis (g.1948 m.) – vokiečių istorikas. Pagrindinė jo tyrimų sritis – Rytų Europos istorija. Jo veikalai buvo apdovanoti daugeliu prestižinių premijų, tarp jų – Sigmundo Freudo premija už mokslinę prozą (2004 m.), Leipcigo knygų mugės premija, skirta Europos santarvei (2009 m.) Šiuo metu jis dėsto Rytų Europos istoriją Europos universitete Frankfurte prie Oderio.

„Teroras ir svajonė. Maskva, 1937-ieji“ – monumentalus veikalas, skirtas Sovietų Sąjungos sostinei, kai Stalino diktatūra buvo pasiekusi savo apogėjų. 1937-ieji – „prakeiktieji“, teroro metai, bet kartu tai buvo ir svajonių, milžiniškų statybų, pasiekimų bei rekordų metai. Istorikas, remdamasis gausia to meto medžiaga, stengiasi išlikti nešališkas ir pateikti kuo išsamesnį bei įvairesnį vienos keisčiausių Rusijos epochų vaizdą.

„Mano tikslas buvo pažvelgti į 1937-ųjų įvykius ir veiksmo vietą, kelti klausimus, kurių iki šiol niekas nekėlė, – viename interviu sako autorius. – 1937-ieji nukentėjusiųjų ir jų šeimos narių atmintyje liko kaip prakeikti, katastrofų metai. Knygos pavadinimas anaiptol nereiškia, kad buvo išlaikyta pusiausvyra tarp siaubo ir praktinės naudos. Aš tik noriu pasakyti, kad ir viena, ir kita vyko tuo pačiu metu toje pačioje vietoje, –  tai buvo iš anksto užprogramuota. Darbo pasidalijimas lėmė tam tikrą atskirtį – vienų daliai teko gražioji komunizmo pusė, o kitų – baisioji. Ir viena, ir kita vyko vienu metu, buvo glaudžiai susiję ir susipynę. Amžininkams tai buvo didžiulė problema.“

Tai gana tiksliai apibūdina knygos esmę. O svarbiausia – knyga nėra sausa ir nuobodi. Ją galima skaityti kaip trilerį ar istorinį romaną. Epochos paveikslas pateiktas itin išsamiai – iki menkiausių smulkmenų.

 

Apie autorių

Laisvai samdomas rašytojų skaitytojas

Straipsniai : 57

2017 © 370 - Žurnalas smalsiems protams. Visos teisės saugomos.

Scroll to top