Šis interviu jums pasivaideno

Nuotraukos: Jonės Reed

 Kažkas yra sakęs, kad mano darbai yra haunting. Na, nežinau, kaip čia geriau išverst…“ parašė Jonė Reed viename savo fragmentiškų atsakymų. Ir mes nežinome. Mes daug ko apie Jonę nežinome.

Įsiskverbiantys, apsėdantys, žadinantys vidines paslaptis, skaudžiai malonūs, įsisiurbiantys į emocinę atmintį, koktotviniški, dedkendensiški, juodai balti ir juodai geri.

„Ar tai būtų neryškūs kūno kontūrai, ar atspalvio ir šešėlio giluma, Reed turi įgimtą gabumą savo darbais sužadinti emocijas“, – buvo rašoma „Trendland“, šiuolaikinės kultūros ir meno žurnale, apie Jonės darbus.

Fotografės sutikti akis į akį neteko ir prakalbinti, nepasakytum, kad išėjo, bet viskas, ko mums šiuo atveju reikia, – nuotraukose. O ji pati ten labai dažnai būna tiesiogine žodžio prasme.

Kokiomis aplinkybėmis dabar atsakinėji į klausimus?

Namie, dukra šokinėja aplinkui, prašo, kad eitume į parką, susikaupt neįmanoma.

Nieko apie tave nežinome. Gali truputį papasakoti?

Nelabai turiu ką apie save pasakot. Ir nemoku. Mano gyvenimo istorija prasideda kiekvieną dieną.

Gyveni Londone. Kas ten atvedė?

– Anglijoje gyvenu jau nuo 2005 m., nevažiavau ieškoti laimės ar užsidirbti pinigų čia atvedė nuotykiai, o ilgam sulaikė meilė.

Ką veikei Lietuvoje?

Ką veikiau… Veikiau kažką: mokiausi Salomeikėj, paskiau šiek tiek VPU (dabartinis Lietuvos edukologijos universitetas – red. past.), dirbau, nedirbau, keliavau, tiesiog gyvenau.

Koks tavo kelias į fotografiją? Mokeisi to?

– Nesimokiau fotografijos ir nesu profesionali fotografė, fotografuoju sau, bet jeigu kam nors tai patinka – šaunu. Nelabai atsimenu, kas pastūmėjo, tiesiog norėjosi kaip nors save išreikšti, ką nors pasakyti. Manau, sau pačiai labiausiai. Anksčiau rašinėdavau, bet paskui pritrūko žodžių, jie pasidarė bereikšmiai, nereikalingi, o viduj vis kažkas degė, skaudėjo. Ir dega, skauda iki šiol. Tik atsimenu, kažkada tėvas padovanojo „Lumixą“, gal tada viskas prasidėjo.

Beveik visos tavo publikuojamos nuotraukos nespalvotos. Taip matai pasaulį nespalvotai?

– Nepasakyčiau, kad visos nespalvotos. Labai myliu spalvą, bet truputį ir prisibijau jos. Nors gal tu ir teisi, kartais iš tiesų viską matau juoda, balta, net paprasčiausias gyvenimo situacijas. Gal tiesiog tokia esu.

Kuri nuotrauka iš tavęs daugiausia pareikalavo? Arba galbūt kuri daugiausia davė?

– Kiekviena nuotrauka ką nors man duoda, juk darau tai dėl savęs, kad neišprotėčiau.

Keliais procentais tavo galutinių nuotraukų bendraautoris yra fotošopas?

– Fotošopas yra fantastiška programa.

Reed tavo kūrybinis slapyvardis ar santuokos atnešta pavardė?

– Reed yra santuokinė pavardė. Mano vyras yra tas žmogus, kuris ir sulaikė mane čia ilgam laikui.

Tavo nuotraukų siužetai, emocijos nesugaunamos, ne iš karto artikuliuojamos, matomos tarsi šiek tiek prisimerkus. Iš kur turi drąsos ir erdvės paslapčiai?

– Nežinau, ar tai drąsos reikalas… Kiekvienas žmogus yra savotiška paslaptis aplinkiniams, o gal labiausiai sau pačiam, juk retas gali pasigirt pažinęs save iki galo. Man smagu, kad kiekvienas mato ir išverčia pateiktą nuotrauką savaip. O tai, kaip kiti ją mato ir supranta, atspindi jų pačių vidinę būseną.

Kas tau šiam pasauly fotografiškiausia?

– Dabar, bent jau šiuo momentu – dukra. 

Kada tave apima fotoekstazė?

– Visada. O kai nepasiseka išsireikšti – ekstazė pavirsta į kančią.

Nemažai tavo nuotraukų atrodo lyg iš senų laikų. Gal pati jautiesi senos sielos?

– Taip, labai… Dar kartais pagalvoju, kad man yra sunku pritapti prie čia ir dabar.

 

Apie autorių

Atsakomybė rašyti smalsiam skaitytojui – ir pavojingiausias žarsteklis, ir saldžiausias zefyras

Straipsniai : 43

Komentuok





 

2017 © 370 - Žurnalas smalsiems protams. Visos teisės saugomos.

Scroll to top