Lariokai, načnykai ir bohema Kaune

Nuotraukos: Tomo Raginos, Artūro Morozovo ir Andriaus Aleksandravičiaus

 Tarpukariu sukonstruotas Kauno mitas, neatsiejamas nuo tokių to meto kavinių kaip „Metropolis“, „Tulpė“ ar daugelis kitų, amžininkų kūriniuose ir dokumentuose liko kaip neišsipildžiusio vakarietiško miesto atminties ženklai. Kaip gyvena šiuolaikinė Kauno bohema ir kokios kavinės mieste veši, diskutuojame su poetu, knygų bei maisto apžvalgininku Mariumi Plečkaičiu.

Miestas tekstuose

Jeigu pavartytume XX a. pirmosios pusės rašytojų knygas, neabejoju, kad atrastume ne vieną Kauno aprašymą, kuriame jis vaizduojamas tarsi miniatiūrinis didmiestis, turintis visą megapoliui reikalingą atributiką: kavinių, bordelių, viešųjų įstaigų, parkų. Sovietmečiu miesto mitas perkuriamas, Kaunas tampa technikos ir dirbtinės prabangos kraštu. Nors 8–9-ajame dešimtmetyje Kaune šėlusių amžininkų tekstuose miestas tarsi reabilituojamas, pateikiant jį kaip netikėčiausių atsitikimų ir menininkų pokštavimo vietą, slogus miesto, kuriame nebeliko polėkio, įspūdis ypač sustiprėja dabar, kai visas potencialas tarsi perkeliamas į vieną centrą – sostinę.

Vis dėlto Kaune gyvena nauja jaunų ir perspektyvių žmonių karta. Vienas tokių – mano pašnekovas M.Plečkaitis, poetas, knygų ir kavinių kritikas.

Paklaustas, kodėl ėmėsi „maisto“ recenzijų rašymo, Marius pasakoja: „Mintis aprašyti Kauno kavines kilo netikėtai, spontaniškai – lygiai  taip prieš penkerius metus pradėjau rašyti knygų recenzijas. Tą kartą pagrindinis veiksnys buvo jaunas amžius ir noras įprasminti savo patirtis, užmegzti dialogą su skaitytojais ir kitais recenzentais, o rašyti apie maistą ir kavines turbūt pradėjau pavargęs nuo knygų recenzijų, Na, ir dėl to, kad mėgstu valgyti bei gerti mieste. Iš pradžių apie kavines rašiau tik feisbuke, skyriau tai draugams ir pažįstamiems.“

Lankytinų kavinių paplitimas

„Aplankiau, ko gero, bent apie 60 proc. Kauno kavinių, kabokų, načnykų ir lariokų. Geriausiai pasikaustęs esu dėl centro ir stoties rajonų, Žaliakalnio, Savanorių. Vis dėlto Kaunas turtingas miegamųjų rajonų, kur yra nemažai charizmatiškų nelankytų vietų“, – pasakoja Marius. Paklaustas, kur jis dažniausiai lankosi, kavinių apžvalgininkas aiškina labiausiai besiorientuojantis į myžtbarius, lariokus ir kitus tamsius barus, kur dar galima pajusti 7–9-ojo dešimtmečio autentiką ir atsigaivinti skanutėliu alumi vos už du litus. Vis dėlto gyvenimas (o neretai ir jo atstovaujamo leidinio redaktorius – aut. past.) priverčia lankytis ir šviesesnėse maitinimo įstaigose. Anot jo, ir tokių yra puikių, tik kiek užknisa ten sklandanti hipsteriška aura.

O kuri kavinė turėtų gauti daugiausia Mariaus balų? „Jei vieta iš manęs nori gauti aukščiausią balą, patiekalai joje neturi būti itin brangūs, turėtų būti gausi alaus pasiūla, malonus ir šiltas (arba atvirkščiai – keistas ir neperprantamas) aptarnavimas. Praverčia ir lengvos erekcijos jausmas kažkur pilve bei skoningas dizainas“, – vertinimo kriterijus atskleidžia pašnekovas.

Kauno bohema

Kai priartėjame prie tos pokalbio dalies, kurioje reikėtų apžvelgti dabartines Kauno bohemininkų trajektorijas, Marius optimizmu netrykšta: „Neseniai buvo uždarytas „A taškas“, ten jaukiai smirdėjo vynu ir senyvais poetais, tokiais kaip Patackas. Esame ir mes su draugija ne vieną ąsotį vyno ar bačką alaus patvarkę. Kartą, pamenu, ir taures į sieną svaidyti pradėjome… Šiuo metu gausiai lankoma kavinė „Kultūra“ prie Paveikslų galerijos. Tiesa, ten pasigendu bohemiškos autentikos. Be to, tvyro stiprokas snobiškumo kvapas. Ten renkasi arba anarchistai, arba norintys būti menininkais, arba, pavyzdžiui, gražuoliukai iš „Auros“ šokėjėlių trupės. Pats lankausi retai: dažniausiai per LUNI paskaitas ar kokį kitą vertesnį renginuką.“

Nežinantiems – LUNI yra laisvasis universitetas, Vilniuje įsteigtas kairiųjų pažiūrų intelektualų, vėliau Kaune įgavęs studentiškos iniciatyvos pagrindą domėtis įvairiomis socialinėmis temomis, diskutuoti. LUNI Kaune jau kelis kartus organizavo ekskursiją po įvairias miesto kavines. „Pasivaikščiojimus po lariokus sumanėme kartu su dabar LUNI vadovaujančiu socialiniu kritiku Tomu Marcinkevičiumi. Dažnai šen bei ten vaikštinėdavome, ginčydavomės ir vieną dieną nusprendėme: būtinai reikia paminėti Kauno lariokų autentiką, suorganizuoti alternatyvaus turizmo seansą. Kituose Lietuvos miestuose padaryti panašų renginį būtų sunkiau, ypač didžiuosiuose. Kaunui kažkaip pavyko išlaikyti nemažą dalį tarybinių girdyklėlių. Šis jau du kartus vykęs  renginys pasižymi lankytojų gausa, entuziazmu. Tiesa, panašiai pasakytina ir apie kitas alternatyvaus turizmo iniciatyvas, tokias kaip psichogeografija ar pasivaikščiojimai po miegamuosius rajonus“, – dėsto M.Plečkaitis.

Literatūra kavinėse

Rašymas už stalelio dzingsint stiklams, sklidiniems alkoholio, arba jaukiai kvepiant kavai neretai kultivuojamas ne vieno mokančio ir nemokančio rašyti sąmonėje. Marius sako turintis savų priežasčių kavinėse to nedaryti: „Nemėgstu rašyti kavinėse, o gal dar neradau reikiamos. Tiesa, esu parašęs keletą trumpesnių tekstų tamsesnėse kertelėse, bet tai labiau atsitiktinumas nei planuotas įvykis. Pažįstu kelias personas, mėgstančias rašyti „Coffee Inn“. Bet man tai atsiduoda popsu, be to, nepakenčiu aplink besitrainiojančių malalietkų, taip pat blaškančio kavos aparato garso.“

Ne paslaptis, kad kavinėse ne tik rašoma, bet ir skaitoma. Taip, taip, aš čia apie įvairius tekstų skaitymus, slemo poezijos turnyrus ir kitokius performansus. Kur tai vyksta Kaune, klausiu Mariaus. „Paprastai tekstų skaitymai vyksta jau minėtoje „Kultūroje“. Taip pat yra keletas kitų taškų, kur vyksta poetiniai ar socialiniai renginiai, nebūtinai kavinės. Amžinatilsį „A taškas“ taip pat užsiimdavo panašiais renginiais, akcijomis. Vis dėlto pats pasisakau už didesnę decentralizaciją, nepatingint paieškoti naujų vietų įvairioms progoms pažymėti. Nereikia užsisėdėti. Taip pat rekomenduočiau kavinėms prisistatytu platesniu spektru ypatybių, o ne apsistoti prie skanių picų. Potencialą matau protingo jaunimo perimtuose vadovauti senuosiuose myžtbariuose. Kad tik nesunaikintų autentikos“, – tęsia įžvalgas barų kritikas.

Asmeninės rekomendacijos

Paprašytas papasakoti apie savo bohemiškas patirtis Kauno kavinėse, Marius prisimena: „Juokingas nutikimas nutiko gal prieš trejus metus, tvarkant alų tuomet dar veikusiame „Persike“, kur paprastai instaliuodavome „Meistro“ alų už 2,5 lito. Taigi, pasiėmęs bokalą, pastebėjau jame plūduriuojančią musytę. Aš nebūčiau aš, jei iškart būčiau ėjęs prašyti naujo bokalo. Išgėriau jį beveik visą, o tada nuėjau prie barmenės ir paprašiau pakeisti bokalą dėl jame įsitaisiusios musytės. Taigi, reziumė: išgėriau du bokalus 8,2 promilės stiprumo „Meistro“ alaus tik už 2,5 lito. Argi ne ekonomija? Keletą kartų gerokai įbimbę „Persike“, traukiniu vėlai vakare esame išdundėję į Vilnių. Ten puotą tęsdavome kur nors Užupyje, ir blaiviausia mergina iš ryto visus lyg višta viščiukus parvesdavo į traukinių stotį.“

Tiems, kuriems Mariaus pasakojimai ir lankymosi vietos Kaune atrodo įkvepiančios ar įdomios, savitų kavinių mėgėjas rekomenduoja: „Siūlyčiau aplankyti charizmatiškąjį „Talutti“, neįpareigojančius barus „33“ ar „49“, tarybinę autentiką išlaikiusį „Metropolį“, „Kauno alų“ Birštono gatvėje, turintį puikių kiaulės ausyčių ir šnipelių. Jei rasite ką gero – praneškite, ir, žiūrėk, kartu išgersime alaus.“

 

Apie autorių

Gaudo istorijas, kurios gali pasirodyti įdomios smalsiems protams

Straipsniai : 5

Komentuok





 

2017 © 370 - Žurnalas smalsiems protams. Visos teisės saugomos.

Scroll to top