NAKTINĖS PUOŠEIVOS – NE VILNIAUS CHARAKTERIUI?

Rašė: Inga Norke

Pasipuošėlių kovos – tikrai ne Vilniaus charakteriui, tačiau ir čia rasi vietų arba progų, kur pakelti intrigą, antakį ar subruzdimą. Keli pogrindiniai Vilniaus klubai-vietos, pasirodo, slepia nakties fantazuotojų būrį. Porą jų ištraukėme į dienos šviesą.

Jų rasi, jei seksi ryškiausias personas penktadienio vakarą iš „Marso“, ŠMC kavinės ar panašios vietos judančius link Naujamiesčio. Vieni nubyrės pakeliui link gotų klubų, kiti eis tolyn ir vers vienas ar kitas industrinių pastatų duris.

Vilniaus Naujamiestis, kaip ir daugelio pasaulio didmiesčių industriniai rajonai, yra virtęs kūrybingų bei produktyvių žmonių būriavimosi epicentru. Kai kurie čia jau netgi apsigyveno!

Šiaip jau atrodyti ryškiai, lyg nuo scenos (tikslinu – labiau teatro scenos nei tos įprastos), Vilniuje vis dar vertinama kaip ūmus dėmesio trūkumas. Įdomu tai, kad svetur, Vakaruose, tai yra tiesiog amžinai jauno proto mankšta, neretai net visuomeninio statuso reikalas. Ten niekas labai nebesigręžioja atgal bandydamas akimis nulydėti damą mėlynais plaukais su batais žudikais ir piramidės formos pečiais.

Kita vertus, gal pas mus čia, Naujamiesčio ir senamiesčio kraštinėse, viskas kur kas įdomiau, nes čia dar yra ką ir kaip nustebinti.

Trys ryškios vakarėlių puošeivos, kurių kiekviena turi ne tik savo įsitikinimus, pakankamai drąsos, fantazijos bei spotlightą virš galvos, bet ir tikrai įdomių minčių apie tai, kad kūrybiška naktinė kostiumizacija yra ne tik ego puota, bet ir iš dalies… sielos joga, laisvesnės visuomenės masažuotoja ir kūryba ant kūno.

Mergina, kuri save vadina Seniu Bevaržčiu, dvejus metus iš eilės laimėjo menų fabriko „Loftas“ geriausio kostiumo konkursą, feisbuke surinkusi tūkstančius balsų už savo drąsą ir, žinoma, vaizduotę.

– Abu Naujųjų metų vakarėlius „Lofte“ dėl tam tikrų kostiumų niuansų visai nebendravai su žmonėmis – užpernai buvai fetišistė iš Quentino Tarantino filmų, o pernai kabareto Kvazimodas…

– Taip, užpernai dar visai pavyko susikalbėti su aplinkiniais, bet apie praėjusius metus to negalėčiau pasakyti. (Juokiasi.) Norėjau, bet negalėjau – žmonėms sunkiai sekėsi šifruoti, ką jiems bando pasakyti žmogus su vyno kamščiu už žando. (Juokiasi.)

– Užtat užpernai buvai apsitempusi odiniu kostiumu, o burnoje turėjai fetišistinių žaidimų rutulį. Papasakok plačiau apie kostiumą, kuris tau irgi atnešė pergalę.

– Tas kostiumas, kaip ir pernai metų, buvo last minute variantas. Tačiau galiu atskleisti vieną pikantišką detalę – tas fetišistinių žaidimų rutulys iš tiesų buvo… pomidoras. Per vakarėlį tą paslaptį žinojo tik vienas drąsus jo dalyvis, kuris tą rutulį netyčia prakando. Toliau vakarą man teko leisti su ištiškusiu pomidoru po kauke.

Šiemet „Lofto“ Naujųjų metų tema šiek tiek sci-fi, įkvėpta „Daft Punk“ sugrįžimo į didžiąją sceną – „Harder Better Faster“. Išduok, nuo kurio galo pradėsi galvoti apie kostiumą?

– Turbūt nuo praktinių reikalų. Pirmiausia galvosiu, kiek sumanytas kostiumo variantas yra įgyvendinamas, t. y. ar bus įmanoma judėti, atsigerti ar pavyks juo vilkint tilpti pro tualeto kabinos duris ir pan. Jei taip – tada viskas gerai, ir galima toliau vystyti mintį.

– Už geriausią kostiumą – kabareto Kvazimodą – pernai buvai apdovanota skrydžiu dviem į Paryžių. Ten irgi pasipuošei kaip Kvazimodas. Kaip tai įvertino prancūzai?

– Apibendrinant – pozityviai. Praeiviai arba juokėsi, arba mandagiai stengėsi nespoksoti.

Kurią šio kostiumo dalį buvo sudėtingiausia padaryti?

– Sudėtingiausia buvo „deformuoti“ veidą. Tam, kas montavo prie veido vištos odą, buvo tikrai nelengva – juk galėjo netyčia ir prie galvos prisiūti. Dar teko pavargti, kol tą vištos odą ir savo veidą padengiau pudra.

– Kaip manai, kodėl verta atsipalaiduoti ir į teminius vakarėlius leistis stačia galva?

Manau, kad visa teminio vakarėlio esmė yra galimybė išlįsti iš kasdienybės, tad kodėl ja nepasinaudojus? Tokiuose vakarėliuose kiekvienas jo dalyvis įneša savo spalvų ir nuotaikų. Taigi, manau, pačiam yra daug smagiau prisidėti prie to proceso, nei likti tik pasyviu stebėtoju.

Kita straipsnio herojė nelaukia teminių vakarėlių, kad galėtų atpalaiduoti fantazijos vadeles, tad neretai būna prigauta bemankštinanti savo vaizduotę susidomėjusių žvilgsnių sąskaita. Susipažink su Greta Babarskaita, kurią turbūt regėjai sapne. Tik tai buvo ne sapnas, o penktą ryto vakarėlyje pastebėta geriausiai atrodanti diva.

– Kaip manai, ar Lietuvoje trūksta vietų ir progų šio straipsnio temai?

Turbūt pasikartosiu, bet fantazijos neapribos nei vieta, nei proga. Trūksta fantazuotojų. Sakydama „trūksta“, nedejuoju, kad jų nėra.

– Kaip keitėsi pačios drąsa ieškant naujų įvaizdžių vakarėliams?

Žiūrint retrospektyviai, saviraiška per kostiumą mane lydėjo nuo tada, kiek save menu. Ankstyvoje vaikystėje tai įskiepijo tėvai (tokie pat pasipuošėliai), vėliau jau keliavau savo keliu siūdamasi kelnes iš užuolaidų, švarkelius iš šiltnamio plėvelės ir nešiodama pabrėžtinai tris kasas, o ne dvi.

Palengva dirbtinio kailio marškinėliai tuomet dar legendiniame klube „Gravity“ keitėsi į pusę nuskustos galvos ir tris skinny kaklaraiščius dar labiau legendiniame klube „Stereo45“. Dar vėliau su draugais pradėjus rengti dešimtojo dešimtmečio stiliaus diskotekas klube „Woo“, į spintą grįžo stilizuotas grunge ir neoninis reivas. Po pirmo apsilankymo Amerikoje mano pasipuošėliškumas dar smarkiau progresavo. Pamažu mano kartoninės suknelės, trikampio ar kubo formos šinjonai ir rožiniai antakiai užaugo į hobį, kuris šiandien jau atneša ir vieną kitą litą.

 O kaip nueiti ir grįžti? Lipi į taksi ar drąsiai eini gatvėmis?

O, ėjimas mane žavi labiau nei pasirodymas klube. Juk taip smagu į savo asmeninį mažytį performansą įtraukti niekuo dėtus aplinkinius! Taksistai manęs ne kartą klausė, iš kokio teatro pabėgau, o praeiviai norėjo kartu nusifotografuoti. Nereikia slėptis – reikia švęsti visus gyvenimo teatrus!

 – Kur tu geriausiai jautiesi su nenugalimu ir ryškiu įvaizdžiu? Akivaizdu, kad į darbą eini neatpažįstamai kitokia…

Na taip, į darbą mėlynais plaukais tikrai neinu. (Juokiasi.) Savo pagrindiniame darbe įgyvendinu visai kitus poreikius ir interesus. O visas kitas mano laikas yra skirtas spalvoms – tokioms, kokių tą dieną noriu: ar auksinių džinsų, ar šaltibarščių spalvos kailinių, ar pižamos diskotekoje. Kalbant apie asmenybes, mano ikona amžinai bus nuostabioji Princess Julia. Nors gyvenu be galo dvilypį gyvenimą, tikiuosi, kad „užaugusi“ bent viena puse būsiu tokia kaip ji.

– Ar į tave kreipiasi žmonės, jei jiems reikia pagalbos kuriant ryškų įvaizdį?

Taip ir gana dažnai. Be to, man labai patinka padėti žmonėms sau labiau patikti – net jeigu tam prireikia sukurti kaukę. Iš tiesų, tiek mano pagrindinis darbas ir specializacija (ryšiai su visuomene), tiek laisvalaikio pomėgiai nėra tokie vienas nuo kito atsieti, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Ir viena, ir antra žongliruoja įvaizdžiais bei jų refleksijomis mus supančioje aplinkoje.

Kai Trumanas Capote 1966 m. išsiuntė kvietimus į savo „Black & White Ball“ šventę, nepaliko jokio šanso vaizduotei. Bent jau taip atrodė tuo metu. Ir vis dėlto tas renginys tapo teminių vakarėlių bei maskaradų pakilimo simboliu, Niujorko saldžiausios ir karčiausios grietinėlės kulminacija, kuri palietė net šias dienas. Ir nors dar daug kartų keitėsi įvaizdžiai, drąsos termometras ir fantazuotojai, ryškus bei kūrybiškas atrodymas nėra tik fasadas. Tam šio bei to reikia tiek širdy, tiek aukščiau.

Artimiausia masinė vaizduotės mankšta – gruodžio 31-ąją menų fabrike „Loftas“ Naujųjų metų karnavale pagal „Duft Punk“.

 

Komentarai (1)

  • Shvitripopiergaila

    Galingas interviu. Vilniuje yra “gotų klubai”? Jie bent kiek oficialūs, t. y., turi pavadinimą? Kvazimodas primena susisukėlį iš Holy Motors.

    Atsakyti

Komentuok





 

2017 © 370 - Žurnalas smalsiems protams. Visos teisės saugomos.

Scroll to top