VEIKS IKI SAUSIO 19 D.
ŠMC, Vilnius. Projekto koordinatoriai – Julija Petkevičienė ir Vilmantas Marcinkevičius.
Kasmečio konkurso „Jaunojo tapytojo prizas“ (JTP) dalyvių darbai šiemet pakabinti vienoje iš ŠMC antrojo aukšto salių. Nors tapyba ir retokai besušmėžuoja tarp baltų centro sienų, daugelis, manau, sutiks, kad penkiolikos konkurso finalininkų darbai gali būti teisėtai vadinami šiuolaikiniu menu. Jie (kūrėjai bei jų kūriniai) – jauni ir šiuolaikiški, kupini drąsių stilistinių užmačių ir bekompromisių idėjų. Kasmet užsukus paganyti akių į jaunųjų tapytojų kūrybą, dailės mylėtojo širdis nudžiunga bei įsitikina, kad pridususi trijų Baltijos šalių tapyba tebežiopčioja, bet ir išvysta gerą saują negirdėtų, bet šį bei tą žadančių vardų ir pavardžių.
Ir vis dėlto kasmet tenka susimąstyti, kur pranyko „senieji“ meistrai, tie, kuriuos JTP matėme praeitais metais? Gal jau subrendo, perkopė tą 30-ies metų ribą arba numojo ranka į rožines svajones ir ėmė mojuoti teptukais kaip suaugę? Tačiau jų kūrinių ne tik ŠMC, bet ir kitose galerijose retokai tenka išvysti… Gal JTP menininkams tėra jaunatviška avantiūra, suteikianti publikai progą pasidžiaugti keliomis pavienėmis drobėmis, tačiau nei vieniems, nei kitiems negarantuojanti brandesnės kūrybos? Gal. Kad ir kaip ten būtų, palyginus šiųmečių finalininkų pasirodymą su 2012-ųjų, tenka pripažinti, kad praėjusiais metais konkurse dalyvavę tapytojai buvo jeigu ne jaunesni, tai tapybiškesni (ne paties potėpio, bet jo kokybės požiūriu). Susidaro įspūdis, kad prieš metus ta tapyba buvo aukštesnio lygio, o gal ir kompetentingos komisijos akys prieš metus buvo žvitresnės… Nes šiandien užkopus į ŠMC antrą aukštą kažkodėl nejučia suima žiovulys. Neskaitant kelių įdomesnių stilistinių nukrypimų (sakykime, to jaunuolio, kuris savo tapyboje naudoja juodžemį, arba ano, kuris iškeitė drobę į kilimą), paroda atrodo nuobodoka ir be gyvybės. Taip pat akį rėžia kuratorių paliktas brokas – gausybė kalbos klaidų kūrinių anotacijose (spėju, kad dailininkai jas patys rašė, o jie juk vis dėlto geriau tapo nei rašo, tad būtų gerai, jog kas nors kitas jomis pasirūpintų) ir netgi viena kita pristatomajame parodos tekste.
Reziumuodamas patariu trumpam užbėgti ir pakontempliuoti įvairiaspalvius Dariaus Jaruševičiaus dviratininkus, o visi kiti pasens ir neapžiūrėti.
„AGENTŪRA. VEIKĖJŲ KURIAMAS SCENARIJUS“
VEIKS IKI SAUSIO 19 D.
ŠMC, Vilnius. Kuratorė Monika Lipšic.
„Agentūroje“ galima labai smagiai praleisti laiką, keliaujant iš vieno XX a. dešimtmečio į kitą. Štai kaip atrodė manoji kelionė. Užėjęs į parodos erdvę iškart prislinkau prie pirmo pamatyto ekrano, užsimaukšlinau prie jo padėtas ausines ir pasinėriau į ekrane rodomą „Rokis 3“. Nuskilo – kaip tik pataikiau į 12-ą raundą! Pasibaigus vizualiniam mačui, nėriau dar giliau praeitin – sėdausi prie x įstrižainės televizoriaus žaisti priešistorinio kompiuterinio žaidimo „K.C. Munchkin“. Iš pradžių stebėjausi linksmalazde, bet greitai perpratau jos valdymą. Gal vis dėlto ir ne priešistorinis tas žaidimėlis, tačiau priešprotagonistinis tai tikrai, juk mano vaikystėje jau turėjome pirmuosius „PlayStation“. Galiausiai atsimušiau į eksponatą, sutrikdžiusį laiko kontinuumą, kuris kažkokiu keistu būdu sujungia praeitį su dabartimi. Knyga „Po 60-ies metų: einant per rugius“ lyg ir apie rugius, tačiau ne visai Jerome’o Davido Salingerio, o gal atvirkščiai?..
Paroda pasakoja kontroversiškas istorijas, kurios yra susijusios su bylomis, keltomis kūrinių autoriaus teisių klausimais. Istorijose šmėsteli visiems gerai pažįstami personažai, kurie kaip chameleonai keičia savo formas, jų prodiuseriai bei agentai, kurie kaip žulikai keičia personažų pavadinimus ir gal tik kartais – jų kostiumus. Tie nelegalūs žaidimai parodai suteikia patrauklų charakterį. Lankydamiesi parodoje turėsite išskirtinę progą pamatyti tokias retenybes kaip betmobilį arba Homerio Simpsono numylėto alaus „Duff“ skardinę – eksponatus, kurie taip pat ne visai legalūs. Taigi, „Agentūra. Veikėjų kuriamas scenarijus“ ne tik pasakoja apie autoriaus teisių vagystes, bet ir pati kartais prasilenkia su autoriaus teises ginančiais įstatymais. Ir vis dėlto tai negadina gero tono, kaip kažkas garsus praeityje yra gerai pasakęs – visas geras menas yra nelegalus.
Eikite drąsiai, nebijodami nostalgijos priepuolių, ir nepraleiskite progos sudalyvauti išskirtinėje diskusijoje, vyksiančioje sausio 18-ąją.
„SIŪLAU NAUJĄ PASAULĮ. VITO LUCKAUS FOTOGRAFIJOS RETROSPEKTYVA“
VEIKS IKI VASARIO 16 D.
Nacionalinė dailės galerija, Vilnius. Kuratorė Margarita Matulytė.
Ši paroda iš tiesų turi ką pasiūlyti – galbūt ne naują pasaulį, tačiau naują žvilgsnį į tą senąjį, nespalvotą. Reiktų užsiminti apie šios V.Luckaus retrospektyvos reikšmę ne tik paties fotografo kūryboje (sovietmečiu V.Luckus individualių parodų beveik neturėjo ir oficialiai nebuvo labai mėgstamas bei žinomas), tačiau ir lietuvių modernistinės fotografijos kontekste. Kitus šio konteksto dalyvius – Antaną Sutkų, Romualdą Rakauską, Algimantą Kunčių, Algirdą Šeškų – jau lyg ir įsidėmėjome, tačiau V.Luckų dar reikės pasikartoti. Gal po šios parodos tai taps šiek tiek lengviau, nes joje iškabintos fotografijos palieka įspūdžių, kurie iš tikrųjų išlieka.
Paroda susideda iš penkių dalių, kuriose pristatomi penki fotografijų ciklai: „Budėti. Tarp gyvenimo ir mirties“, „Keliauti. Iki pasaulio krašto“, „Konstruoti. Kitos realybės“, „Suvokti. Žmogus en face“ ir „Mąstyti. Mimo zona“. Parodos architektūra suręsta taip, kad į šiuos penkis ciklus galima pažvelgti ir kaip į penkias nedideles parodėles atskiromis temomis. Vis dėlto perėjimas iš vieno ciklo į kitą sklandus, ir nors parodos kuratorė bei architektė neprimeta vienintelio teisingo kelio, kuriuo sekant reiktų apžiūrinėti darbus, galiausiai apsidairęs supranti, kad vienaip ar kitaip vis vien atsidūrei ten, kur ir turėjai. Tokio masto parodose, kuriose eksponuojama šimtas ar daugiau kūrinių, lankytojui gali net galvą paskausti, mėginant surasti sau patinkančius darbus, tačiau, būnant Nacionalinės dailės galerijos pagrindinėje parodų salėje, kūrinių apimtis neslegia – fotografijos išlaiko savo individualų meninį krūvį ir nepaskęsta supanašėjimo jūroje.
Būtina paminėti, kad paroda susideda ne tik iš fotografijų, tačiau ir iš menininko rankų darbo fotografijų albumų, kurie žavi monumentalumu bei nuoseklia apipavidalinimo programa, o vienoje iš paskutinių parodos stotelių, prisėdus ant vintažinės sofos, galima pasigėrėti per projektorių rodomomis originaliomis skaidrėmis su vaizdais iš menininko gyvenimo. Pagaliau tame pačiame kambarėlyje esantis asmeninis V.Luckaus iškarpų ir kitokių vizualinių niekniekių albumas sudaro įspūdį, kad menininkas gyveno kažin kokį slaptą dadaisto gyvenimą!
V.Luckaus fotografijos retrospektyvai galioja geros parodos receptas, joje susijungia kokybiški kūriniai su apgalvota ekspozicija. Primygtinai siūlau apsilankyti visiems.