G.Gelgotas – šokantis ir dainuojantis mažo, bet unikalaus orkestro generolas

 „NI&Co“ muzikavimas savo konceptualumu primena „Apple“ modelį kompiuterijos pasaulyje: emocijas stipriai veikiančia programa, jautriu ir įtaigiu ryšiu su vartotojais (t. y. publika), dizainu ( t. y. prabangiu muzikantų aprangos stiliumi)“, – taip lietuvių atlikėjus apibūdino vokiečių muzikos kritikai. O mes norėtumėme pridurti, kad pasitaikius progai nukeliautumėt į Lietuvoje gana retus šio keistoko orkestro koncertus, nes nupasakoti jų atmosferą ganėtinai sudėtingas reikalas. Gal dėlto, kad  nėra su kuo palyginti? O kol belaukdami koncerto blaškotės youtube, „37O“  kalbasi su pačiu orkestro Jobsu, t.y. ideologiniu vadu Gediminu Gelgotu. 

– Esi gimęs žinomų muzikų šeimoje (motina Rasa Gelgotienė – žymi chorvedė, tėvas Valentinas Gelgotas – Lietuvos Nacionalinio Simfoninio orkestro pirmasis fleitistas – aut. past.), tad turėjai mažai šansų pasirinkti ne muzikanto kelią. Ar bent instrumentą leido pačiam išsirinkt?

Kažkas yra gerai pasakęs: „Jeigu vaikas pats išsirenka instrumentą, tai jau yra per vėlu mokytis juo groti“. Jeigu nori kažko pasiekti šioje srityje, iš tiesų turi pradėti mokytis labai anksti. Mano tėvai norėjo, kad aš būčiau normalus vaikas, t.y. ne muzikantas.  Bet aš vis zyziau nuo mažumės, kad noriu groti. Tarp profesionalių muzikantų egzistuoja tokia praktika: jeigu sunku apsispręsti, kokiu instrumentu vaikas turėtų groti, tuomet reikia siųsti mokytis groti fortepijonu arba smuiku.  Visokiais pučiamaisiais instrumentais gali pradėti mokytis groti ir vėliau.  Pradėjau mokytis (M.K. Čiurlionio menų gimnazijoje – aut. past.) skambinti fortepijonu ir užsikabinau.  Nors aš jau nuo ankstyvos vaikystės muzikoje jaučiausi kaip žuvis vandenyje. Mama dirbo VU chorų vadove, o aš būdavau visose repeticijose. Kaip dabar pamenu, jos vykdavo pirmadieniais – ketvirtadieniais. Aš jų labai laukdavau, o laikas nuo vienos iki kitos slinkdavo taip lėtai..

– Vis dėlto vien fortepijono pamokomis neapsiribojai…

Tėvo paskatintas ėmiau lankyti trimito pamokas.  Tėtis galvojo praktiškai: trimitininkų trūksta, todėl atsiras darbo vieta kokiame nors orkestre.

– O kaip supratai, kad nori / gali būti kompozitoriumi?

– Visiškai atsitiktinai, kai besimokydamas 10 klasėje savo pabandymus nunešiau vienai mokytojai. Tiesa, jau nuo penkerių metų amžiaus kažką parašinėdavau… Pamačiusi mano kūrybą, mokytoja liepė primygtinai mokytis kompozicijos. Baigdamas gimnaziją galvojau stoti į trimito specialybę, bet prieš pat stojamuosius persigalvojau ir įstojau į kompoziciją.

– O paskui sukūrei orkestrą „NI&Co“, kad būtų kam groti tavo kūrinius?

Parašiau kūrinį styginių orkestrui ir pamaniau, kad būtų smagu jį pačiam atlikti. Sukurti yra viena, bet sunkiau yra surasti, kas jį atliktų. Juk nėra smagu rašyti „į stalčių“. Susišaukiau buvusius klasiokus, kursiokus, pats jiems dirigavau.  Pavadinimas „Naujų idėjų kamerinis orkestras“ (angliškai „New Ideas Chamber Orchestra“) gimė visiškai atsitiktinai.  Aš tuomet tai siejau su naujomis išraiškos priemonėmis muzikoje, kuriomis labai domėjausi. Pavyzdžiui, kaip išnaudoti erdvę grojant, kaip įtraukti žiūrovą.  Dabar galvoju, kad taip aš norėjau ištrūkti iš akademinių gniaužtų. Juk gimiau ir užaugau labai akademiškoje aplinkoje.

– Pamėginai diriguoti ir patiko?..

– Taip, ėmiau lankyti ir dirigavimo pamokas. Ir skambinimo fortepijonu nemečiau, netgi konkursuose dalyvaudavau. Trimitą irgi kartkartėmis išsitraukdavau. Taip pat lankiau ir dainavimo pamokas.  Pamenu, kad daugelis stebėdavosi, kam aš tiek visko mokytis apsiėmiau, kodėl nesusikoncentruoju ties vienu dalyku. O aš dabar labai džiaugiuosi, kad taip elgiausi. Laikai keičiasi, ir šiuolaikiniam žmogui tikrai nemaišo turėti daugiau įgūdžių. Tikrai randu kur panaudoti visas įgautas žinias.

– Kodėl vadinatės orkestru, juk jūsų viso labo 7 žmonės, įskaitant tave patį?

– Tame pirmame koncerte, apie kurį pasakojau, mūsų buvo 24. Ir, tiesą sakant, anas mūsų pasirodymas gerokai skyrėsi nuo dabartinių. Kaip ir daugumoje orkestrų, čia muzikantai tiesiog sėdėjo už pultų ir grojo. Taip grojome tol, kol aš neatradau minimalizmo. Neslėpsiu, šis muzikos stilius tapo mano aistra ir pakeitė visą NI&Co idėją.

– Minimalizmo įkvėptas ir savo orkestrą sumažinai?

– Taip, aš supratau, kad tiek daug muzikantų jame nereikia. Atradau kitą pasirodymų koncepciją, kuomet muzikantai ir dirigentas scenoje ne tik stovi, bet ir vaikšto, netgi šiek tiek šoka, dainuoja, vaidina. Tai jau visai kita idėja. O pavadinimas pasiliko, nes, man atrodo, jį galima suvokti kaip vardą, nebūtinai kaip žanrą. Šiandien NI&Co sudaro 7 muzikantai, bet galime išsiplėsti iki 10 ar daugiau.

– Kodėl tavo orkestre – vien tik styginiai instrumentai? Tiesa, juos muzikantai naudoja ne tik pagal paskirtį, išgaudami ausiai neįprastus  garsus. Kartais jie tampa netgi mušamaisiais instrumentais…

Tai – taip pat savotiškas atsitiktinumas, nes smuikais šeimoje niekas negrojo. Kaip jau sakiau, besimokydamas akademijoje parašiau kūrinį styginių orkestrui.  Ir po to nieko nebenorėjau keisti. Aš tiesiog įsimylėjau tą garsą, jis man primena žmogaus balsą. Rašyti muziką styginiams pamažu išmokau, padedamas orkestro muzikantų. Jie man tiesiog parodydavo, kaip išgauti smuiku vienokį ar kitokį garsą. Vėliau išmokau tai užrašyti. Užrašau natose ir tai, koks judesys ar veiksmas vienu ar kitu metu turi būti atliekamas.

– Ruošdamasi interviu atkreipiau dėmesį, kad tavo sugalvoti tokie vizualizuoti pasirodymai naujiena ir pasaulyje, ne tik Lietuvoje…

– Tikrai daug kur gastroliuojame po pasaulį ir dažnai girdime iš muzikos kritikų, leidėjų, koncertų organizatorių, kad nieko panašaus jie nėra matę. Kai man tai pasakė JAV, tai aplamai netekau žado.

– Šiais laikais sugalvoti kažką nauja tikrai didelis pasiekimas. Gal išduosi sėkmės receptą?

– Reikia mokėti priimti ir atsirinkti kritiką, bet nebijoti būti savimi. Taip pat svarbu nepasiduoti bendruomenės spaudimui. Menininkai turi savo bendruomenę, kuri turi savo dėsnius ir moka daryti spaudimą. Nereikia jai pataikauti. Labai dažnai iškeliama pataikavimo publikai problema, bet muzikantai daug dažniau pataikauja ne jai, o savo kolegoms.

–Taigi, įsilieti į gana uždarą akademinės muzikos atstovų ratą nėra lengva?

– Muzikantų mūsų šalyje paruošiama  labai daug, todėl tu nesi laukiamas išskėstomis rankomis. O ypač, jeigu darai kažką „kreivo“ kaip mes.  Norint kažką nuveikti, reikia įdėti labai daug savo laiko, kantrybės ir netgi santaupų.

– Kitaip tariant, reikia būti ne tik geru muzikantu, bet ir vadybininku?

Na, muzikantai nebėra tokie nuplaukę kaip romantizmo laikais,  nors daug kas iki šiol juos tokius įsivaizduoja. Dabar privalai mokėti suktis, būti socialus. (Šypsosi.)

– Matyt esi labai socialus, jei netgi pavyko užmegzti ryšius su JAV – Vokietijos leidybos kompanija „Peermusic Classical“. Papasakok, kaip tai nutiko?

Aš išvažiavau mokytis į Vokietiją ir mano naujasis dėstytojas Peteris Michaelis Hamelis jiems mane parekomendavo. Beje, aš buvau pirmasis studentas, kurį jis pasiūlė išleisti – tai man reiškia tikrai didžiulį įvertinimą. Ta kompanija mane metus stebėjo ir 2010 m. pasiūlė kontraktą. Priklausyti leidybos kompanijai yra svarbu, nes praktiškai viskas, ką tu parašysi, bus išleista natų pavidalu, išreklamuota ir pardavinėjama visame pasaulyje.

– O albumų ši kompanija neleidžia?

Kaip tik vasarą „Peermusic Classical“ išleido rinkinį „Music for Strings“, kuriame yra keli mano, taip pat mano buvusio dėstytojo ir dar poros minimalistų kompozitorių kūriniai.

– Ir „NI&Co“ koncertuose skamba ne tik tavo sukurta muzika…

– Vardan įvairovės. Be to, kaip jau sakiau, aš tiesiog sergu minimalizmo muzika. Paprastai koncertuose būna dvi dalys: vienoje skamba žinomų minimalizmo kompozitorių kūriniai, kitoje – mano kūryba.

– Ir šios dalys labai skiriasi. Atliekant tavo kūrinius, orkestras tarsi tampa gyvu organizmu, kurį įdomu stebėti. Beje, net ir tavo dirigavimas labiau primena šiuolaikinio šokio numerį nei rimtą užsiėmimą…

– Tai irgi koncepcijos dalis. Kaip kažkas gerai pastebėjo, aš esu tarsi jungiamoji grandis tarp savo muzikos ir muzikantų. Be to, mano kūriniuose yra nemažai improvizacinių momentų, tad aš turiu laiku visus „įstatyti“. Koncerto metu vyksta gana intensyvus „eismas“, kurį turiu sureguliuoti.

– Dar viena jūsų kolektyvo išskirtinė savybė yra tai, kad grojate ne iš natų, o iš atminties.

Viena iš akademinio meno silpnųjų pusių yra tai, kad čia labai stipriai akcentuojama intelektualinė jo pusė, suvokimas, bet dažnai nukenčia emociniai dalykai, pajautimas. Nuėjęs į klasikinės muzikos koncertą ant scenos dažnai matai tik krūvą žmonių, sukišusių nosis į natas. Nuo to vaizdo net pradeda imti miegas. Duosiu tokį palyginimą. Įsivaizduokite, žmogui liepia pasakyti kokį nors sveikinimą, kad ir su Kalėdom. Vienaip yra, kai paskaitoma kalba iš lapelio, ir visiškai kitaip, kai žmogus atsisukęs į kitus žmones ją pasako iš atminties, galbūt kartais ką nors supainiodamas, nesvarbu.  Kai aš nuėmiau natas ir pultus velniop nuo scenos, viskas kardinaliai pasikeitė, mums atsirišo ne tik rankos ir kojos, bet ir ausys, o klausytojui pasidarė įdomu. Ir aš nematau nieko bloga, kad yra ir į ką žiūrėti, o ne tik ko klausytis. Neveltui mus kartais palygina su roko grupe. (Šypsosi.)

– Bet tai reiškia, kad turite ir daugiau repetuoti!

Mes iš tiesų daug dirbame. Ir repetuojame, ir koncertuojame. Atostogų neturėjome nuo 2012 metų. Tiesa, aš kartais išskrendu į Kaliforniją, kur paprastai kuriu savo muziką, tačiau muzikantai ir be manes likę Lietuvoje repetuoja.

Kodėl būtent į Kaliforniją skrendate?

– Na, visų pirma kalnai, vandenynas, saulė, žmonių šypsenos… Kažkada nuvažiavau ten ir labai patiko. Žinoma, daniausiai važiuoju žiemos laikotarpiu. Be to, ten galiu atsijungti nuo kitų einamųjų darbų ir užsiėmimų, ir netrukdomas kurti. Ten net beveik ir nepaskambina niekas… Dažniausiai važiuoju į Los Andželą, bet šį kartą, pavyzdžiui, būsiu Santa Monikoje.

– Tiesiai – šviesiai. Jeigu nepragyventumėte iš muzikos, ko gero, negalėtumėte sau leisti mūzų ganyti Kalfornijoje…

– Pastaruosius keletą metų visi muzikantai pilnai gyvena tik iš „NI&Co“ veiklos, jokių kitų darbų neturi. Sakyčiau, kad tai irgi pasiekimas. Arba įrodymas, kad esame reikalingi. Beje, valstybė mūsų neremia.  Tiesą sakant, mes niekada ir neprašėme paramos.

Bet Lietuvoje jūsų koncertai nėra dažni…

– Lietuvoje viešus koncertus rengiame kokius triskart per metus, bet mes nespjauname ir į uždarus renginius. Pavyzdžiui, mados pristatymus. Esame groję visokiausiuose apdovanojimuose – teatro, kino, verslo, politikos… Esame lankstūs ir todėl dažnai kviečiami, bet jokiu būdu negrojame muzikos pagal užsakymą. Na, pavyzdžiui, kokių nors banalių valsų. Atliekame tik savo repertuarą.

– Kaip apibūdintumėte publiką, kuri ateina į „NI&Co koncertus?

– Kai dar tik pradėjau kurti muziką, svajojau, kad ji patiktų visų amžiaus grupių, socialinių kategorijų žmonėms. Jūs taip pat buvote Rotušėje ir turbūt pastebėjote, kokia marga publika renkasi  į mūsų koncertus: muzikos ir televizijos žvaigždės, diplomatai, moksleiviai, paaugliai, pensininkai. Ir man labai džiugu žinoti, kad mano muzika patinka tokiai skirtingai publikai. Vis dėlto visi šitie žmonės turbūt turi kažkokį bendrą vardiklį. Galbūt jiems visiems tiesiog įdomu pamatyti kažką naujo?

Koks ryšys tave sieja su populiariąja muzika, be to, kad du orkestro muzikantai Justas Kulikauskas ir Aurimas Galvelis groja grupėje „The Artrace“ (mes juos kalbinome prieš metus)?

– Turiu labai daug bičiulių muzikantų. Labai vertinu pažintį su Viktoru Diawara, Jurga Šeduikyte, Jurgiu Didžiuliu, Leonu Somovu, Juste Arlauskaite-Jazzu, Giedre Kilčiauskiene. Su vienais esu kai ką bendro įrašęs, su kitais koncertavęs, su trečiais dar tik tariamės dėl bendradarbiavimo. Visi jie išskirtinai talentingi, o kai žmogus talentingas, man visiškai nesvarbu, kokia muzikine kalba jis kalba.

– Papasakok, kaip tavo muzika virto Gyčio Ivanausko teatro spektaklio „Paukščiai“ garso takeliu?

– Gytis išgirdo 2010 m. Lietuvoje išleistą mūsų albumą, man paskambino ir pasiūlė šiuos kūrinius gyvai atlikti spektaklio „Paukščiai“ metu, šokant šokėjams. Man labai patinka tai, ką ir kaip Gytis daro. Spektaklis „Paukščiai“ rodomas jau trečius metus, o žmonės į jį renkasi vis gausiau. Kaip tik ketiname jį šiek tiek atnaujinti.

– Dar gali pasigirti ir tuo, kad tavo muzika panaudota puikiame Giedrės Beinoriūtės dokumentiniame filme „Pokalbiai rimtomis temomis“…

– Kaip tik esu pakviestas į šio filmo pristatymą Holivude sausį! Rašyti muziką Giedrės filmui buvo puiki patirtis.

– Kokie buvo praėjusieji metai?

– Sakyčiau, 2013-ieji labai sėkmingi ir intensyvūs metai. Net 11 kartų buvome išvykę gastroliuoti, labai daug koncertavome. Ir aš labai aiškiai supratau, kad tai – pati pradžia, o tie pirmieji 8 metai buvo tik įžanga.  Ši mintis atėjo su orkestru viešint tame pačiame Los Andžele, kur užmezgėme daug naudingų kontaktų. Dabar jau nebežinome, kaip viskas vystysis toliau.

– Ko gero, jau turite įvairiausių kvietimų ir šiais metais?

Šiuo metu rašau pirmąją savo simfoniją, kuri bus atliekama žymioje Leipcigo koncertų salėje. O su „NI&Co“ turime kvietimų į festivalius bent dviems metams į priekį.

Apie autorių

Redaktorė arba tas žmogus, kurio žodis čia paskutinis.

Straipsniai : 80

2017 © 370 - Žurnalas smalsiems protams. Visos teisės saugomos.

Scroll to top