„13 PROTU NESUVOKIAMŲ DALYKŲ“
IŠ ANGLŲ KALBOS VERTĖ MIKAS VENGRIS. VILNIUS, „TYTO ALBA“, 2013 M.
Lietuvių skaitymo įpročius labai sunku prognozuoti – tai girdėjau ne iš vieno knygų leidyba užsiimančio žmogaus. Tačiau kai kuriuos dalykus prognozuoti galima. Pasirodo, mokslo populiarinimo knygos, ypač pagauliai parašytos ir nestandartinės, perkamos tikrai gerai. Žmonės nori suprasti tai, kas juos supa, gilintis į mokslo, daugelio akyse atrodančio it kokia juodoji ar baltoji magija, paslaptis. O jeigu tos paslaptys išdėstytos mokslininko, mokančio rašyti su intriga, – sėkmė garantuota.
Knygos autorius M.Brooksas – Sasekso universiteto kvantinės fizikos daktaras, rašytojas, žurnalistas ir laidų vedėjas. Jo straipsnių kiekvieną savaitę pasirodo žurnale „New Statesman“, taip pat jis – solidžiausio ir prestižiškiausio mokslinio žurnalo „New Scientist“ konsultantas, rašo straipsnius garsiausiems įvairių šalių mokslo žurnalams. Iš anglų kalbos knygą vertė irgi ne bet kas, o specialistas – doc. dr. M.Vengris, VU Fizikos fakulteto Kvantinės elektronikos katedros Lazerinių tyrimų mokymo-mokslo centro vyresnysis mokslo darbuotojas.
Knygoje M.Brooksas aptaria velnio tuziną dalykų, kurių mokslininkai negali paaiškinti. Autorius neapsiriboja fizika ir tiksliaisiais mokslais, jam rūpi nežemiškų civilizacijų paieškos, placebo efekto mįslė, domina netgi homeopatija, kurios poveikio niekas negali deramai paaiškinti.
Pasak M.Brookso, „rašant knygą, svarbiausia iškelti klausimus, į kuriuos nėra paprastų atsakymų, pažvelgti į nagrinėjamą temą iš šalies ir viską priimti ne kaip savaime suprantamą dalyką, o pasigilinti, pasikasti po pamatais“.
Taigi, atsakymų čia nesurasite – M.Brooksas nieko už jus nesukramto ir nieko nepadeda ant lėkštutės, jis tik aptaria ir nurodo kryptį bei kelią, kuriuo galite eiti, jei norite toliau domėtis. O pradėjus domėtis, neišvengiamai kils dar daugiau klausimų. Juk ne veltui autorius sako, kad mokslininkai kol kas šį tą išmano tik apie 4 procentus Visatos. Likę 96 procentai skendi nežinomybėje.
„EUROPOS ŠLAMŠTAS“
IŠ ŠVEDŲ KALBOS VERTĖ ALMA BRAŠKYTĖ. VILNIUS, „APOSTROFA“, 2013 M.
U.P.Hallbergas – švedų rašytojas ir vertėjas. Pažintį su juo mes pradedame 2010-ųjų Alberto Bonniero premija apdovanotu romanu „Europos šlamštas“. Tai šešiolika iš pažiūros nesusietų pasakojimų, kurių veikėjai yra įvairios Europos kultūros asmenybės: nuo Charles’io Baudelaire’o ir Walterio Benjamino iki Ginos Lollobrigidos ir
Gretos Garbo. Visus šiuos asmenis vienija priklausymas savotiškai žinianešių armijai, Europos kultūros paveldo, kitaip – europinio šlamšto, kavalerijai. Autoriaus tėvas, kuris įprastu supratimu niekad nedirbo, gyvenimą paskyrė tam šlamštui apmąstyti.
Tačiau iš tikrųjų tai autoriaus pasakojimas apie savo tėvą Ulfą Hallbergą. Šis buvo „namudinis“ filosofas, kolekcininkas, aforizmų meistras ir Europos kultūrinio palikimo metraštininkas bei saugotojas. Vienas iš tų tylių žmonių, kurių įtaka aplinkiniams, regis, nepastebima, bet iš tikrųjų – neišmatuojama.
„Europos šlamštas“ – savotiška knyga, kurios žanrą sunku apibūdinti. Tai ir esė romanas, ir katalogas, ir aforizmų rinkinys. Knyga kiek chaotiška, skaityti ją nėra labai lengva, bet verta. „Europos šlamšte“ autobiografiniai motyvai persipina su Europos ir pasaulio istorijos bei kultūros faktais, fikcija, refleksijomis. Knygos paraštėse slypi kita knyga – su meno kūrinių intarpais, citatomis, mintimis, aforizmais, imperatyvais. Visa tai – iš autoriaus tėvo užrašų knygelių.
Man šioje knygoje gražiausia tai, kad ji skatina vėl pamilti ir įsiklausyti į Europos kultūrą, suvokti, kas ji, kiek ji reiškia ir kokia jos vertė. Visuotinių apokaliptinių šnekų apie Europos nuosmukį ir degradaciją fone – tai tylus, bet skvarbus sveiko proto balsas, skatinantis ne išsižadėti, pasmerkti ir paniekinti, o saugoti, suprasti ir perduoti kitiems.
O knygą paskubėkite perskaityti iki vasario mėnesio – jos autorius atvyksta į Vilniaus knygų mugę.
„PIENAS“
IŠ ANGLŲ KALBOS VERTĖ LAIMANTAS JONUŠYS. KAUNAS, „KITOS KNYGOS“, 2013 M.
Tai pirmoji JAV gimusio ir jau beveik dvidešimt metų Lietuvoje gyvenančio poeto, prozininko ir vertėjo K.Sh.Keyso prozos knyga lietuviškai. Tiesa, prozos knyga šį rinkinį pavadinti būtų sunkoka. Jame yra visko: riksmų, monologų, pjesių, poezijos proza, esė… Tikra maišalynė. „Štai čia jie visi, sudėti į paprastą knygą: nespalvoti filmai, teatras knygoje, sukaustytas autorius, pokalbiai ir personažai puslapiuose, laukiantys, kad kas nors juos vėl paverstų judančiomis figūromis“, – rašo pats autorius.
„Tai išnykusių ribų, miglotos tapatybės, sunkiai klejojanti knyga: čia susilieja poezija, proza ir drama, nelikę skirties tarp dvasingo ir vulgaraus, tarp išradingo ir tiesiog netalentingo, tarp išprotėjusio ir iškrypėliško. Daiktai, dalykai (o ir pats pasakotojas) čia dažnai netenka savo reikšmių, o gal patys ir yra tik reikšmės…“ – taip knygą bando apibūdinti prozininkas Andrius Jakučiūnas.
Iš tikrųjų „Pienas“ – tai lyg koks nors šamanistinis ritualas, kokios nors beprotiškos religijos apeigos. Joje susilieja tai, kas žemiška, kūniška ir dvasiška, viskas susipina, susimaišo į margą gyvenimo, svajonių, sapnų ir haliucinacijų chaosą.
Bet, remiantis chaoso teorija, mikrolygmenyje jis gali organizuotis į darnias ir savarankiškas struktūras. Tas pats ir čia – atsiranda kūrinius siejančių įvaizdžių, motyvų, temų seka, imi surišti viską į visumą. Skaityti visa tai nėra lengva – užtektų po tekstą per dieną. Aišku, užduotį palengvina ir puikus, tikslus L.Jonušio vertimas.
Vis dėlto į lietuvių prozą (jei K.Sh.Keysą laikytume lietuvių prozininku) ši knyga įneša gaivaus vėjo. Laisvės. Drąsos. Nesuvaržyto kalbėjimo absoliučiai visomis temomis. Šito mūsų prozai trūksta, šito būtų galima pasimokyti iš K.Sh.Keyso.
Na, o jei knygą skaityti tingite ar nenorite – galit pirkti vien dėl viršelio. Vienas geriausių knygų viršelių šiemet, imho.
„TRUMPA KINO ISTORIJA. NUO XX A. 5-OJO DEŠIMTMEČIO IKI XXI A.PRADŽIOS“,
VŠĮ „VAIZDŲ KULTŪROS STUDIJA“, 2013 M.
Prieš porą metų „Vaizdų kultūros studijos“ išleista „Trumpa kino istorija“ sulaukė tęsinio. Antroji dalis bene trigubai storesnė už pirmtakę, gausiai iliustruota filmų kadrais ir jų kūrėjų portretais, originaliais piešiniais. Knygą rengė per keliolika šalies kino kritikų (Izolda Keidošiūtė, Rasa Paukštytė, Živilė Pipinytė, Auksė Kancerevičiūtė, Neringa Kažukauskaitė ir t. t.).
Pasak leidėjų, „Trumpa kino istorija“ sumanyta kaip glaustas kino istorijos gidas kino menu besidominčiam jaunimui. Na, jaunimui, žinoma, ji pravers. Bet pravers ir visiems, kas nori turėti paprastą, aiškų, gražiai išleistą ir lietuviškai lietuvių (sic!) parašytą kino gidą.
Aš tikrai nesiimsiu svarstyti, ko šiame gide trūksta, kas galėtų būti, ko nėra ir kas įdėta be reikalo. Nesu didis kino žinovas ar ypatingas gurmanas. Esu paprastas žiūrovas, ir ši knyga man tikrai gali praversti.
Man smagiausia, kad aptariami ne tik visų žinomi vardai, bet skirtas straipsnis ir Australijos kinui, Rytų, Vidurio Europos kinui, kitų mažiau žinomų šalių kino menui. Tiesa, skyrius „Postmodernistinis kinas“ atrodo kiek keistokai – tema erdvi, bet joje nuobodžiauja tik du režisieriai: Davidas Lynchas ir Quentinas Tarantino. Gal ši tema bus išplėtota žadamame trečiame „Kino istorijos“ tome?
Gerai ir tai, kad pateikiamos ne tik atskirų šalių kino apžvalgos ar kino judėjimai, bet ir straipsniai apie garsiausius režisierius. Knygos įvade rašoma, kad į „kino istoriją“ įtraukta ir keletas šviesaus atminimo Sauliaus Macaičio kritinių straipsnių. Papildoma paskata skaityti.
Taip pat nederėtų pamiršti, kad ši istorija nėra enciklopedija ar žinynas, ir nesipiktinti neradus paminėto širdžiai ar smegenims brangaus autoriaus ar filmo. Joje pakanka įdomių faktų, kurių tikrai nežinojote. O ir vizualioji gido dalis – puiki.