Iš skyriaus „Šlaistantis po miestą: Vilnius kaip populiariosios kultūros tekstas“

Rašė: Artūras Tereškinas (ištrauka iš knygos „Popkultūra: jausmų istorijos, kūniški tekstai“)

Artūras Tereškinas – sociologas, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius. Ką tik leidykla „Kitos knygos“ išleido jo naują knygą „Popkultūra: jausmų istorijos, kūniški tekstai“. Tai pirmoji studija, skirta išimtinai Lietuvos populiariajai kultūrai.

Kai kuriems mano pažįstamiems, gyvenantiems Šeškinėje, Pašilaičiuose ir Justiniškėse, – Vilnius – svetimas, dar neatrastas, nes nėra laiko atradimams, ypač jei atmintinai žinai savo kelius – darbas miesto centre, namai miegamajame rajone, „Akropolis“, „Europa“, „Senukai“ ir pati geriausia itališka pica „Ozo“ prekybos centre. Kartą per pusmetį – koncertas „Siemens“ arenoje, o savaitgaliais – ritualinis judėjimas Pilies bei Vokiečių gatvėmis. Daug kam Vilnius taip ir liks neatrastas, nes rytoj jų lėktuvas nusileis Stanstedo oro uoste Londone kitokiam gyvenimui, kalbai, priemiesčio erdvei.

Šiems pažįstamiems, o ne kartą ir man, Vilnius – nenuspėjamas fantazmas, vaizduotės nuotrupa, išnykstanti, kai susiduriame su alinančia Vilniaus rutina: stovėjimu savivaldybės laukiamajame, biurokratų savivale, namus administruojančiomis įmonėmis, varvančiu stogu, skurdinančiais komunaliniais mokesčiais, piktais ir įžūliais kaimynais, erzinančiu triukšmu, gatvės smogu ir kieme nuolat cypiančia automobilių signalizacija. Tokia Vilniaus šnekta –  padrika, nerišli, tačiau jau nebestebinanti.

Šiurpiai akivaizdu, kad daug Vilniaus iškyla ne tik šlaistantis fizinėmis jo erdvėmis, bet ir klaidžiojant atminties labirintais, prisimenant visus mylėtus ir prarastus žmonės, aistros objektus, geidulius, nustumtus į kasdienės rutinos pakraščius, kūniškus susidūrimus, neplanuotus susitikimus ir netikėtus judesius.

Sustojame prie Mindaugo „Maximos“. Mano treneris rūko. Aš tik stoviu. Ar tu rūkai? Ne, sakau. Nebėra su kuo. Susipykau su kolegomis, su kuriais rūkydavau. „Žinai, kaip jie vadinami? Planktonu. Jie vadinami „planktonu“, – sako treneris. Interviu apie sportą ir vyriškumą nepavyksta. Treneris nekalbus. Atsakinėja lietuvių kalba, nors gimtoji rusų. Klausimai greitai išsenka. Papietavę išeiname iš šurmuliuojančios picerijos.

Sporto salėje blogiukas Viktoras. Visas jo kūnas išraizgytas iššokusių gyslų. Raumenys ir kraujo pritvinkusios gyslos. Nusuku žvilgsnį, nes nuo šio pulsuojančio gyvybės stebuklo pasidaro bloga. Vyras turi turėti pulsuojančias išsprogusias kraujagysles. Atrodo, kad visas Viktoro kūnas – tai didžiulis tvinksintis penis. Gražiai įdegęs plaukuotas penis.

Vakare, laikant rankoje knygą, pasidaro tingu. Tai kartojasi. Nieko neįvyko. Skaičiau mokslinius straipsnius. Atsakinėjau į elektroninio pašto laiškus. Ilgai žiūrėjau į kompiuterio ekraną. Ilgesingai. Paskui su kažkuo kalbėjausi internete. Klausiausi naujai surastos muzikos visagaliame Youtube. Gėriau vandenį ir sultis. Pakeičiau savo nuotrauką feisbuke. Sportavau, sveikinausi su sporto salės lankytojais. Registratūroje dirbančiai merginai pasakiau „sudieu“. Užsidėjau tamsius akinius ir patraukiau namo.

Revulsion has now become a valid form of attraction“ (1), – sako Elein Seinfeldui amerikietiškame seriale „Seinfeldas“. Kitame seriale „Vilas ir Greisė“ Džekas itin teatrališkai klausia: „Papa, can you hear me? Papa, can you see me?“ (2). Vilniau, ar girdi mane? Pasišlykštėjimas tavimi – nauja įsimylėjimo forma.

Dažnai Vilnius atrodo pavargęs kaip ir aš. Sunkiai užsėdu ant girgždančio geltono dviračio ir leidžiuosi Naujamiesčiu į Vingio parką. Ten ilgai suku ratus, kartais pravažiuodamas ir Meilės alėją (ten, kur vedę vyrai susitinka trumpam seksualiniam veiksmui), tačiau praeivių žvilgsniai rodo, kad ji persikėlė kažkur kitur. Matyt, vedę vyrai klaidžioja po interneto portalus arba, įlipę į savo šeimos automobilius, važiuoja į Valakampių paplūdimį, kur apsikeičia kūniškais skysčiais apleistame, krūmais ir žolėmis apaugusiame paupio ruože.

Šiandien, pirmą vasaros dieną, vėl riedėdamas geltonu dviračiu, klausausi amerikietės Lanos Del Rey dainos „Vairuojant automobilį su vaikinais“ („Driving in cars with boys“) ir klausiu, kodėl šiame mieste sunku turėti gyvenimą, kuris būtų laikomas gyvenimu ir kurio nevaržytų iš anksto pateiktos konvencijos ir normos? Gali būti, kad nemažai daliai žmonių, kaip ir man, vis sunkiau „turėti gyvenimą“, kurio neribotų ir „nesmerktų“ itin siauros normatyvumo formos. Pats Vilnius darosi vis panašesnis į fasadą, pridengiantį gyvenimus, kurie netinka blizgantiems žurnalų viršeliams, ambasadų priėmimams, prabangioms parduotuvėms, prekiaujančioms žinomų prekių ženklų padirbiniais, ir savivaldybės koridoriams. Atrodo, kad neturi gyvenimo, jo negyveni, nes jis yra neteisėtas ir netikras. Kartais jautiesi, kad iš viso niekad neturėjai gyvenimo, kuris tau būtų reikšmingas. Visa tavo biografija šiame mieste – nepanaudotų gestų, neištartų frazių, poelgių, kuriems nepasiryžai, nuolatinių pertrūkių, pertraukų ir atokvėpių sankaupa. Ar pridėję tavo gyvenimą prie jo, jos, jų gyvenimų, galėtume sakyti, kad kada nors turėjai gyvenimą?

Šiuos klausimus provokuoja miestas, kuriuo bastausi – ar pėsčiomis, ar dviračiu. Jaučiuosi nepatogiai, kai pro šalį praeina Seimo narys Petras Gražulis, dar nepatogiau, kai užsilipęs ant neaiškios kilmės transporto priemonės prarieda politikas Artūras Zuokas, kurio viešieji ryšiai patologizuoja visus, besipriešinančius ekonominei miesto vartojimo logikai. Važiuodamas Pilies gatve, matau sporto salės pažįstamą Aleksandrą, sėdintį su mergina gatvės kavinėje. Jo ryškiai žalios akys meta žvilgsnį į mane, tačiau apsimeta, kad įdėmiai klausosi merginos. Aleksandrui tikriausiai nuobodu. Kilnoti svarmenis sporto salėje jam būtų įdomiau nei klaustytis merginos pasakojimų. Bet seksas yra gerai, įsimylėjimas dar geriau, o merginos istorijas galima praleisti pro ausis. Matau, kad nepatogumas – jį ir mane persmelkiantis jausmas, pasidaręs neatskiriama kūniškos elgsenos dalimi. Sukaustyti judesiai, šypsena lūpų kampučiuose, sugniaužti kumščiai, primerktos akys.

Nepatogumas kyla ir iš apribojimų, kurie veikia tavo ar kito kūno galimybes ką nors atlikti socialinėje erdvėje. Nepatogumas primena dezorientaciją; tavo kūnas, gremėzdiškas ir sutrikęs, jaučiasi ne vietoje (Ahmed 2004, 148). O ir pats jautiesi nepatogiai savo kūne, žiūrėdamas į veidrodį, stebėdamas save valgantį, skaitantį, žiūrintį į kompiuterį. Tavo kūną apsupusios nepatogios erdvės: nefunkcionalus butas, kuriame kūnas jaučiasi pasimetęs, nepatogi gatvė, kuria einu į sporto salę, nepatogi autobusų stotelė, kurioje lūkuriuoja ką tik iš Centro poliklinikos išėję pacientai.

Tačiau šis nepatogumas, nesugebėjimas prisijaukinti Vilniaus ir tų, kurių maršrutai susikerta su tavaisiais, nebūtinai turėtų varžyti ir kankinti. Nepatogumas gali kelti ir savotišką malonumą: malonu todėl, kad mano kūnas netinka šiai gatvei, skverui, skersgatviui, kavinei, šaligatviui, parkui. Jie riboja mane dėl to, kad nukreipia mano malonumus į apibrėžtą objektą (ekonominiai mainai) ir istoriją (didinga Vilniaus praeitis), kurie man nėra svarbūs ir kuriuos mano kūnas atmeta.

Vieša Vilniaus kultūra nedraudžia masinių malonumų – esi nuolat kviečiamas į kultūros dienas ir naktis, pavasarį gatvėse skamba kanklės ir tūbos, vasarą – gitaros ir arfos, rudenį – visi dainuoja prisiminę vasaros nuovargį. Malonumas nėra tabu, tačiau jį turi išreikšti viešai, kaip ir kiti, – tvarkingai vartodamas prekes ir paslaugas, gerdamas kavą „Cofee Inn“, sėdėdamas Vokiečių gatvės kavinėse arba melsdamasis Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje už tuos, kuriems šie malonumai neprieinami. Tai ne tik Vilniaus, besiremiančio ekonomine mainų logika, bet apskritai primygtinis globalaus kapitalizmo siūlymas: patirk malonumą vartodamas, bet vartok saikingai, nepamiršdamas savo pareigų, įsipareigojimų ir prievolių. Malonumą gali patirti tik tada, kai esi geras pilietis, kai tave apdovanoja Šv. Kristoforo statulėle: dirbk sunkiai, bet žaisk ir mėgaukis atsakingai. Šis liepinys susijęs ne tik su malonumu kaip apdovanojimu už tai, kad buvai geras, bet ir su „teisinga malonumo rūšimi“, kurios teisingumą lemia orientacija į tam tikrą objektą. Pasak Saros Ahmed, „malonumas geras tik tada, jei jis nukreiptas į vienus, bet ne kitus objektus“ (Ahmed 2004, 163). Matyt, tie „geri objektai“ – tai blizgantys prekybos centrai, dangoraižių fasadai, pusgyve dykviete tapęs „Vilniaus vartų“ kompleksas, verslo centras „Verslo trikampis“ arba „Radisson Blu“ viešbutis Konstitucijos prospekte, kurie vargu ar žadins mano aistras ir malonumus.

Todėl man pasiseka tik tiek, kiek patiriu gyvenimo, aklai nesekančio šiais gerais objektais, galimybių. Važiuodamas dviračiu Vilniaus senamiesčiu (ne tuo geruoju, bet tuo nepadoriu – Sodų, Gėlių, Pylimo gatvėmis, kurios liaudiškai vadinamos „kurvų trikampiu“) jaučiu, kad nepatogumo jausmas – kūrybingas, gaminantis ir atgaminantis praeities judesius ir susidūrimus, žvilgsnius ir susilietimus. Tai produktyvus nepatogumas: šiandien nusispjaunu į švarų Vilnių, pamirštu taisykles, kurias man pateikia sutvarkytas, stebimas, valdomas miestas. „Labas, Sveta, šiandien tu atrodai puikiai“, – mojuoju šios kaimynystės pažįstamai, šlifuojančiai V.Šopeno gatvę (3).

Aštuntą valandą vakaro einu tamsia Šv. Stepono gatve, paskui pasuku į Pylimo gatvę Halės turgaus link. Žmonių nedaug, keletas būriuojasi autobusų stotelėje. Šv. Stepono gatvės viduryje vartosi du girti vyrai ir moteris. Vyrai mėgina pakelti moterį, bet ji vėl virsta. Keliama kažką vograuja prikimusiu balsu. Tada pradeda klykti. Prie gatvės baro rūkantys odiniai žmonės atsisuka ir žiūri į trijų žmonių šokį.

Namo grižtu Sodų gatve. Einu ta gatvės puse, kuria marširuoja sustirusios sekso darbininkės. Viena susigūžusi, susikišusi rankas į rausvos striukės kišenes, slenka žemyn. Dar trys sustojusios ratu rūko ir kažką aptarinėja. Šalia jų jaunas vyriškis. Sąvadautojas? Klientas? Brolis? Pažįstamas? Aštuntą trisdešimt vakaro seksualiojoje Sodų gatvės pusėje tik jie ir aš. Stebėjimas nedalyvaujant.

Už mano buto sienos, kuriai nepadėjo net keli garso izoliacijos sluoksniai (akivaizdu, statybininkai buvo itin prasti) vyras muša žmoną. Periodiškai. Paskui girdi abiejų girtą šnopštimą. Susitaikymo seksas geriausias. Čia ne krizė, čia gyvenimas. Čia nepriklausoma Lietuva.

Kartais mano bute V.Šopeno ir Šv. Stepono gatvių akligatvyje, pasislėpusiame nuo gatvių ir triukšmo, girdisi į Vilniaus oro uostą nusileidusių lėktuvų motorai. Tai būna gal kartą per keletą savaičių. Jauti ypatingą nusileidimą. Lėktuvas stabdo, ratai atsimuša į oro uosto dangą, stabdomi varikliai. Tas variklių garsas bent dešimt sekundžių skamba ir manyje. Pagalvoji: „Mažas tas Vilnius.“ Įduboje esantis senamiestis virpa nuo automobilių, mašinų, smogo. This is our last embrace (4).

Kai elgetai duodi litą ir už tai užsimoki baudą, kai, einant per raudoną šviesą, policininkas šūkteli iš automobilio, „kur eini, kvaily“, bet tingi iš jo išlipti, kai skėtis, kurį pametei, atsiranda nepažįstamos moteriškės raudonomis puskojinėmis rankose, kai į tavo lėtai riedantį dviratį įpuola iš Šv. Stepono gatvės tarpuvartės staiga išbėgęs vaikas, priimi nepatogumą  kaip gyvenimą kasdienėje krizėje, kaip aklavietę, kuri kelia džiugesį, o ne gėdą, kaip alternatyvą normatyvioms Vilniaus erdvėms su savo politiniais gėdinimo imperatyvais, priespaudos, reguliavimo ir kontrolės mechanizmais.
1. Pasibjaurėjimas dabar yra tapęs įteisinta potraukio forma. Angl.

2. Tėti, ar girdi mane? Tėti, ar matai mane? Angl.
3. Svarstymus apie kūrybingą nepatogumo jausmą įkvėpė Saros Ahmed knyga „Kultūrinė emocijos politika“ (Ahmed 2004).

4. Tai mūsų paskutinis apsikabinimas. Angl. Citata iš amerikiečių atlikėjo Jeffo Buckley dainos „Last Goodbye“.

 

Komentuok





 

2017 © 370 - Žurnalas smalsiems protams. Visos teisės saugomos.

Scroll to top