Pamenu, kaip per lotynų kalbos paskaitas versdavome Ovidijaus tekstą. Tada dėstytoja sukryžiavusi ant krūtinės rankas klausydavosi, kaip po vieną skaitome vertimus garsiai. Mano sakiniai kažkodėl beveik niekada neskambėdavo kaip Antikos poeto eilės. Skambėdavo jie kraupiai. Panašiai nutikdavo ir verčiant iš anglų ar rusų kalbų. Tada tylutėliai padariau išvadą, kad geru vertėju tikriausiai gimstama. Apie šio darbo ypatumus kalbamės su talentingomis jaunosios kartos vertėjomis Gabriele Gailiūte ir Ina Rosenaite.
– Kaip jūs manote, ar būti geru vertėju galima išmokti?
I. R.: – Manau, kad visų pirma reikia norėti versti, o ne užsiimti tuo, nes tiesiog reikia kokio nors pinigų šaltinio. Jei žmogui labai patinka tai, ką jis daro,– rezultatai visada būna geresni.
G.G.: – Jei kada sutikčiau žmogų, kuris būtinai užsispirtų išmokti būti vertėju, bet aiškiai stokotų gabumų, visai nuoširdžiai nustebčiau, kam jam taip vargintis. Juk tikriausiai jis turi gabumų kam nors kitam, kodėl tuomet nedaro to, kas lengviau pavyksta?
– O kokių savybių tam geram vertėjui privaloma turėti?
I.R.: – Visų pirma – labai gerai mokėti abi kalbas. Dar reikia kantrybės, vidinės disciplinos, šiokio tokio kūrybiškumo.
G. G.: – Viršutinių ir apatinių pusrutulių. Čia ne aš tokią nešvankybę sugalvojau, o daug labiau patyrę, orūs ir gerbiami vertėjai. Bet tai labai taiklus įvardijimas. Taip, vertėjui tikrai reikia tam tikrų kalbinių gabumų, literatūrinių polinkių ir kitokių „viršutinių“ savybių, kurios turbūt dažnai minimos. Tačiau daug rečiau pagalvojama apie apatines – apie sugebėjimą kantriai sėdėti prie vieno darbo kelias valandas iš eilės, apie kruopštumą, kantrybę, atidumą, sugebėjimą ilgai išlaikyti sutelktą dėmesį ir pan. Gana dažnai vertėjai būna uždaro būdo, vienišiai – toks darbas tinkamas tokiam charakteriui, nors nesu tikra, ar toks charakteris būtinas tokiam darbui.
– Kaip atėjote į literatūrinių tekstų vertimo sferą? Ir kiek laiko vertėte savo pirmąją knygą?
G.G.: – Neatėjau iškart į literatūrinių tekstų, bet atėjau į knygų sferą. Mano pirmoji versta knygą vadinosi „Jaunųjų švilpikų vadovas. Internetas“. Kiek laiko verčiau, neprisimenu, senai tas buvo. Bet tikrai prisimenu, kad verčiant pirmąsias kelias knygas būtent laiką apskaičiuoti ir darbą padalyti po nedidelį gabaliuką per dieną ar per savaitę buvo labai sunku, tikrai ne sykį turėjau termino pabaigoje verstis per galvą, kad spėčiau laiku. Vėliau, žinoma, išmokau planuoti geriau.
I.R.: – Nuo vaikystės norėjau, kad mano darbas būtų susijęs su knygomis. Bet ilgą laiką veikiau visai ką kita. Kartą anglų kalba skaitydama labai smagią knygą pajutau, kad mintyse tas linksmas teksto vingrybes verčiu į lietuvių kalbą. Pamaniau – gal verta pabandyti? Ir pasisiūliau vienai leidyklai. Manimi patikėjo ir nuo to laiko džiaugiuosi, kad galiu užsiimti tuo, kas man smagu.
– Ar yra tokių knygų, kurių nieku gyvu nesutiktumėte versti? Kodėl?
G.G.: – Žinoma. Neversčiau to, kas prieštarauja kokiems nors mano įsitikinimams, – tekstų, kuriuose skleidžiama neapykanta, kas nors man svarbaus juodinama, menkinama, išjuokiama. Į visokį smurtą ar purvą grožiniuose kūriniuose dar paprasčiau žiūriu, esu vertusi bjaurių knygų, nors paskui nuo jų tiesiog pavargau ir pradėjau atsisakinėti, kai kas nors siūlydavo. Bet versti negrožinius tekstus, kuriuose skleidžiamos man atgrasios idėjos, nematau jokio reikalo. Na, sąžinė neparduodama, jei jau reikia iškilmingai pasakyti.
I. R.: – Niekada nesiimu knygos, kuri man pačiai neįdomi. „Nieku gyvu“ gal kiek per smarkiai pasakyta, bet jei vertėjui knyga neįdomi, meilės į vertimą jis įdėti negali. Nesiimu versti verksmingų romantiškų istorijų, lėkštų ir primityvių knygų, baidausi grafomanija trenkiančių tekstų. Labiausiai mėgstu versti satyrą ir gerus kriminalinius romanus.
– Prieš versdamos kokią nors knygą perskaitote visus to autoriaus tekstus, o gal tai visai nebūtina?
I.R.: – Knygą, kurią imiesi versti, perskaityti reikia.
G.G.: – Tikrai visada, būtinai, privalomai, absoliučiai kiekvieną kartą perskaitau versti pažadėtą knygą nuo pradžios iki galo prieš versdama net pirmą sakinį. Turiu įprotį pagūglinti autoriaus pavardę. Nebūtinai ką nors tiesiogiai naudingo knygos vertimui randu, tiesiog malonu ką nors žinoti apie žmogų, kurio balsu nusprendi tapti. Prieš verčiant perskaityti visus autoriaus tekstus turbūt ne visada ir įmanoma, juk kai kurie labai produktyvūs, o ir jų tekstai ne visada lengvai, greitai ir pigiai prieinami. Nors, tiesą sakant, nė nežinau, ar iš to būtų kokios nors naudos. Žinoma, reikia šiek tiek paskaityti, kad pajustum stilių, bet man atrodo, jog yra labai daug pagundų tiesiog atidėlioti darbo pradžią, neva siekiant kokios nors tobulos kokybės, – ar tik nebūtų čia toks atvejis. (Šypsosi.)
– Kaip atrodo jūsų dienotvarkė tada, kai verčiate?
I.R.: – Konkrečios dienotvarkės neturiu, be to, būna tokių dienų, kai mintys tiesiog stringa, tada geriau užsiimti kuo kitu, o versti tada, kai tekstas liejasi laisvai.
G. G.: – Man neišeina pradėti darbo anksti rytą, nors labai norėčiau, diena tvarkingesnė būtų. Ilgai pusryčiauju, geriu kavą, sportuoju, tik tada sėdu prie kompiuterio ir vis tiek pirmiausia patikrinu elektroninį paštą ir, deja, feisbuką. Tuomet pradedu dirbti, ir viskas labai priklauso nuo to, kokia diena. Jei diena gera, jei darbas einasi sklandžiai, galva budri – galiu įsijausti, prasėdėti nepakildama kokias 10 valandų ir pamiršti net pavalgyti. Jei diena bloga, stengiuosi nesikankinti – juk visada yra ir kitų reikalų kur nors nueiti ar nuvažiuoti, kokį buities ar šeimos reikalą sutvarkyti ir panašiai. Čia, žinoma, tuo atveju, jei terminas dar ne ant nosies. Ir tuo metu, kai neturėjau kitų užsiėmimų, tik vertimą, visada labai stengdavausi vakarais susitikti su žmonėmis – gyvenu viena, dirbu viena, labai greitai galima pradėti kaukti prieš mėnulį. Dauguma žmonių po darbo grįžta namo, pavargę nuo bendravimo, o mums, priešingai, tenka specialiai planuoti ir tartis, kaip čia per dieną bent su vienu žmogumi pabendravus, kad neišprotėtume.
– Kokias knygas dažniau skaitote – verstines ar originalo kalba?
I.R.: – Dažniausiai skaitau angliškai. Jei originalas ne anglų kalba, irgi skaitau angliškai. Skaitydama lietuvišką vertimą dažnai pajuntu, kad imu tą vertimą analizuoti, o tai trukdo susitelkti ties turiniu.
G.G.: – Originalo. Nesijaučiu labai narsiai, kai reikia kalbėti svetimomis kalbomis, bet labai stengiuosi „palaikyti formą“, todėl skaitau vis kita kalba – ne tik angliškai, bet ir vokiškai, lenkiškai, rusiškai, prancūziškai, retkarčiais paskaitinėju ir airiškai. Tiesa, kadangi viena iš pačių geriausių mano draugių verčia iš prancūzų kalbos, stengiuosi perskaityti jos vertimus. Taip pat dažnai skaitau akademinių knygų vertimus – tiesiog todėl, kad pati akademinius tekstus rašau lietuviškai, ir kartais prireikia ką nors pacituoti. Užtat daug stropiau už visus mokslininkus nurodau vertėjų pavardes literatūros sąrašuose ir išnašose.
– Kokias tris geriausiai šiais metais lietuviškai išverstas knygas rekomenduotumėte „37O“ skaitytojams?
I.R.: – Į šį klausimą negaliu atsakyti, nes nežinau. Nesmagu prisipažinti, bet per mažai tuo domėjausi.
G.G.: – Sunkus klausimas, kaip tik šiemet nutolau nuo vertimų ir panirau į mokslinį lietuvių literatūros tyrimą. Girdėjau, kad žmonės kalba, jog reikėtų bent knygyne pavartyti Violetos Tauragienės išverstą Johno Maxwello Coetzee „Barbarų belaukiant“. Aušra Karsokienė – mano sena bendradarbė ir bičiulė, tai būtinai pavartysiu jos darbą, kuriuo ji didžiuojasi: Michailo Šiškino „Veneros plauką“. Na, ir tebus Danutės Sirijos-Giraitės išversta Sofi Oksanen knyga „Stalino karvės“ – nemoku suomiškai, užtat vertimus iš suomių kalbos esu priversta bent šiek tiek įdėmiau sekti.