Kaip pristatyti Lietuvą pasaulyje? Bandydami atsakyti į šį klausimą galvos vidurius suko daugybė įvairiausių profesijų atstovų. Įprastai Lietuvą pristato krepšinis, Sabonis, cepelinai, Meilutytė, Neringos kopos, skilandis, Vilniaus senamiestis, „šreko šliauka“ (žaliasis Vilniaus – Europos kultūros sostinės logotipas), gintaro karoliai, sūris „Džiugas“, alus, emigrantai, „Maxima“, visokios pigienos ir dar daug kitų keistų dalykų. Bet kodėl ne lietuvių dizainas?
Festivalis buvusiame vienuolyne
Kol buvo suprasta, kad lietuvių dizainas irgi gali pristatyti Lietuvą užsienyje (dizainas puikiai reprezentuoja dar mažesnės už Lietuvą ES šalis: Daniją, Olandiją ar Belgiją), turėjo nutekėti nemažai vandens, o gal ir kitokių skysčių… 2013-iesiems vyniojantis į pabaigą, lietuvių dizainas pagaliau tapo Lietuvos reprezentantu, galima sakyti, aukščiausiu lygiu. Lietuvos pirmininkavimo ES proga buvo suorganizuotos net dvi didžiulės lietuvių dizaino parodos: pirmoji „Design Lithuania 2001–2013“ – Didžiojoje Britanijoje, per Londono dizaino savaitę, antroji – dar didesnė – įspūdingoje vietoje Prancūzijoje.
Beveik Lietuvos bendraamžis, 22-ejus metus skaičiuojantis, tarptautinis Šiaurės šalių kultūros festivalis „Les Boréales“ mūsų dizainą įsileido į istorinio prancūzų Kano miesto (pranc. Caen) buvusio moterų vienuolyno Abbaye-aux-Dames erdves, kur lietuviški šiuolaikinio dizaino eksponatai susigrojo su rafinuota prancūzų architektūra. Normandijos žemėse, Prancūzijos Kalvadoso departamente, tarp senųjų kalvadoso (turbūt žinote tokį taurųjį gėrimą iš obuolių) kelių išsidėsčiusiame „Les Boréales“ festivalyje taip pat prisistatė Islandija, Norvegija, Švedija, Danija, Suomija ir Estija (kur pasidėjo Latvija, taip ir nesupratome…), tačiau didžiausias dėmesys krypo į Lituanie.
„Les symboles de la Lituanie et du design: 2003–2013“ – taip prancūzai pavadino lietuvių dizaino pasirodymą obuolingame ir kultūringame Kalvadoso regione. Į Kalvadosą „kojas merkė“ raudonoji dešimtkojė dizainerio Pauliaus Vitkausko kėdė KU-DIR-KA, kurios pavadinimą įkvėpė Lietuvos himną parašęs hipsterių pionierius Vincas Kudirka. Be dešimtkojės, pasirodė dar visa komanda garsių lietuvių keturkojų: Naurio Kalinausko 2013-ųjų šviežiena „Kėdė Nr. 4“, taip pat naujokas daiktų pasaulyje – oranžinis Vytauto Puzero fotelis „Eggy“, Daliaus Razausko taburetė sprogstančiu pavadinimu „Pirst“, Indros Marcinkevičienės ir Mindaugo Žilionio dueto padarytas „Adomas“ (kėdė-skaitliukai), jam kompaniją palaikė iš šeštojo dešimtmečio viena koja nužengęs šiuolaikinis fotelis „Pixel“ („Plazma“), taip pat iš medienos atraižų nulietos dailiosios Žilvino Stankevičiaus kėdės „Liepa“ ir visiems šlepsintiems po ekspoziciją labai patikusi M.Žilionio kėdė transformeris „Spina“ bei kiti lietuviški „sėdmenys“.
Degtinė ir duona
Kalvadoso gėrėjus prancūzus lietuvių dizaineriai taip pat bandė nustebinti savo nacionaliniu gėrimu „Lithuanian Vodka“, tiksliau šio gėrimo pakuotės dizainu, jau pagarsėjusiu tarptautiniu mastu ir įkvėptu senovinės margučių dažymo technikos bei novatoriško požiūrio į lietuviškas tradicijas (kūrybos vadovai – Tomas Karpavičius, Dominykas Žilėnas, meno vadovas – Gytis Giniotis, dizaineriai – Daniele’is Gulla, Aurimas Šandaris). Čia taip pat buvo patiekta lietuviška duona, kuri nesididžiuoja tuo, kad yra senovinė, o tyliai griauna oldskūlinius duonkepių standartus. Iškepta bendromis „Virtuvės mitų griovėjų“ bei „Biržų duonos“ pajėgomis ir įvyniota į dizainerio Edvardo Kavarsko pakuotę be jokių ten javų laukų ar nertų močiučių staltiesių, ši duona propaguoja senąją lietuviškos duonos kepimo kultūrą, pasitelkdama modernias dizaino priemones, tokias kaip šiaurietiškasis minimalizmo stilius ir stiprų charakterį turintis „Museo“ šriftas.
Nemažai dėmesio susišlavė ir TADAM! dizaino kombinato nevalgomi desertai akims: glazūruota baranka, šokoladas ir kokosinis rafaelo. Šalia jų atsigulė dizainerės Linos Jaruševičiūtės lietuviško identiteto virtuviniai rankšluosčiai ir garsiausias bei moderniausias XXI a. suvenyras iš lietuviško aukso – dizainerio Žilvino Stankevičiaus „Gintarinis kaleidoskopas“. Internetas sako, kad kartą Perkūnas supykęs sudaužė gintaro rūmus, o Žilvinas surinko bei suklijavo tuos likučius į kaleidoskopus ir štai taip jie atsidūrė Prancūzijoje bei visur kitur.
Festivalyje svečiavosi ir V.Puzero padėklas „Shine“, pagamintas iš kelių medžiagų pigmentų bei polimerų junginio, kuris sugeria dienos šviesą, o naktį ją išspinduliuoja į aplinką ir šviečia. Šis padėklas jau buvo demonstruotas daugybėje parodų visame pasaulyje, net viename prestižiškiausių pasaulio muziejų – Viktorijos ir Alberto muziejuje Londone, tad visai nenuostabu, kad jis atsidūrė ir Kane.
Charakterio bruožus buvusiame vienuolyne demonstravo ir N.Kalinausko kilimas-dėlionė „Imperial“, subalansuota vaikams, bet tinkanti ir suaugusiesiems. Taip pat – beveik lietuviško dizaino klasika tapę dizainerės Neringos Dervinytės staliukai „Romance“ iš lazeriu pjaustyto metalo, Ryčio Zavecko želmenimis apaugusi lova „Neringa“ ir N.Kalinausko prieš keletą metų galbūt „X failų“ serialo įkvėpta lentynų sistema „Quad“.
Nuo fotografijos iki teatro
Kane buvo pristatyti ne tik retrospektyviniai lietuvių dizaino darbai, bet ir inovacijos. Net prancūzams ne paslaptis, kad dviejų dimensijų epocha baigėsi ir užleido vietą trimatei. Tad lietuviai į festivalį atgabeno ir unikalią lietuvišką 3D veidrodinę plokštę (dizainerė Skirmantė Vaitkevičiūtė), skirtą interjerui bei eksterjerui apipavidalinti. Inovacijų takeliu nusekė ir Deividas Juozulynas, sukūręs sudėtingą medžiagų porėtumo analizės prietaisą. Tai toks visiškai naujas ultragarsinis laboratorinis aparatas, skirtas žmogui pavojingų mikroplazmų kiekiui grūduose išsiaiškinti…
Taip pat parodoje pasirodė Juliaus Bučelio bei korėjiečio dizainerio Moses Kang bendras kūrinys – šiuolaikiškos, tik truputį „sulaukėjusios“, bet svarbiausia – lietuviškos ausinės ACME „Jungle“ ir naujos kartos kartoninis kompiuterio dėklas „Acme Baltic“, sukurtas VDA dizaino studentų. Beje, ant vienuolyno grindų nugulė ir daugiau studentų darbų, pernai laimėjusių dizaino konkurso „Geras dizainas“ prizus. Tai lietuvių liaudies tekstilės ornamentikos įkvėptos Rapolo Gražio modulinės knygų lentynos „Audžiu“, iš kurių galima lengvai „išsiausti“ įvairias atskiras kombinacijas ir pačiam susikurti naujus baldus. Taip pat parodoje pristatytas studento Viliaus Dringelio daiktų susidėjimo objektas „Varnas“ ir dar daugiau šviežio lietuviško dizaino kraujo… Na, bet ir tai dar ne viskas, kas lietuviško įvyko „Les Boréales“ festivalyje.
Čia buvo pristatyti Lietuvos grande fotografo Antano Sutkaus darbai, aišku, ir garsioji fotografija „Sartre et Beauvoir: un voyage en Lituanie“, primenanti 1965-uosius, kai užsieniečiams keliauti po TSRS respublikas buvo žiauriai sunku, bet kultiniai prancūzai Simone de Beauvoir ir Jeanas Paule’is Sartre’as vis tiek čia atvyko, o tuomet vos 26-erių dar niekam nežinomas A.Sutkus, studijavęs visai net ne fotografiją, o žurnalistiką, juos nufotografavo… Dar Kane prasinešė ir fotografas Tadas Černiauskas su savo garsiąja deformuotų portretų serija „Blow Job“, teatro reprezentantu tapo Oskaras Koršunovas, o festivalio atidaryme dainavo pati Alina Orlova kartu su Normandijos orkestru. „Les Boréales“ festivalis tęsėsi iki pat kalėdinių mandarinų šlavimo iš prekybos centrų pabaigos ir 2014-ųjų starto.