Ką „ARTunderSUIT“ herojus slepia po kostiumu ir kas įkrito į sriubą?

Rašė: Sandra Kliukaitė

„ARTunderSUIT“ – nauja iniciatyva lietuviško interneto blogosferoje, tyliai, bet teisingai kalbanti apie verslumą ir kūrybingumą, apie po kostiumais pasislėpusius menininkus, biuruose nusėdusias svajones ir neprofesionalųjį meną. „ARTunderSUIT“ autorė Elena Vegelytė savo skaitytojams veda smegenų aerobiką ir aiškinasi, ko gi nori žmonės, laviruojantys tarp korporatyvinio ir kūrybinio darbo.

 Netampome gumos ir siūlome pokalbį su vienu „ARTunderSUIT“ herojų – Andriumi Žiuraičiu, žmogumi „efektyviuoju“, kuris dirbo „Philip Morris International“, o dabar efektyviai siekia savo svajonių. Jis užsiima kūryba, tik versle. Su prancūzu, italu ir žydu  kuria tarptautinę bendrovę ir gamina tokį „Mash Machine“, kuris pakeis muzikos vartojimą ir pačią industriją.

 – Tai kaip viskas prasidėjo, Andriau?

– Nuo Ievos ir Adomo (ar didžiojo sprogimo), o tada baigęs mokslus pradėjau dirbti „Philip Morris International“, Finansų analizės ir verslo planavimo skyriuje. Stengiausi nežiūrėti siaurai tik į savo užduotis, bet suprasti verslo struktūrą ir prisidėti prie kitų skyrių projektų. Viena įgyvendintų iniciatyvų buvo cigarečių šaudyklė. Klientui atėjus į barą ir užsisakius cigarečių, barmenas paspaudžia koja mygtuką ir opa cigaretės atskrenda iš už baro tiesiai barmenui į delną – visi nustebę, užsimezga natūralus pokalbis. Idėja buvo įgyvendinta, stovėjo „Cozy“ bare pusantro mėnesio. Savo akimis mačiau, kaip vienas pakelis į sriubą įkrito…

Bet išplėtoti šios idėjos nebespėjau – išvažiavau į Estiją dirbti Rinkodaros skyriaus vadovo poste, tai iš finansų peršokau į rinkodarą. Estijoje susiradau draugų, kurie laisvalaikiu didžėjavo, programavo ir žaidė su įvairiomis technologijomis. Viena jų – reactable surface. O kas, jei muzika būtų valdoma cigarečių pakeliais?

Būgnai buvo raudonas cigarečių pakelis, gitara – auksinis, vokalas – sidabrinis, o bosai – mėlynas cigarečių pakelis. Tačiau bendrovėje idėja nieko per daug nesužavėjo. Tarptautinių korporacijų struktūra gana paprasta – idėjas generuoja arba reklamos agentūros, arba pasauliniai skyriai. Mano atveju toks skyrius buvo Šveicarijoje, kuris galvojo, ką čia veikti, kaip paskleisti informaciją skirtingų prekės ženklų rūkaliams visose šalyse. Tačiau mano balsas iki ten nenuėjo, nors aš gal per daug ir nesistengiau. (Šypsosi.)

– Kai jau dirbai su finansais, supratai, kad nori kūrybos? O gal jau mokykloje buvai kokiu nors mokyklos parlamento prezidentu?..

– Buvau gana pasyvus ir mokykloje, ir universitete. Manau, tam turėjo įtakos šauniausio Plungės moksleivio titulas (pradinukų kategorijoje, 4 klasėje). Maniau, kad viskas pasiekta ir galima ramiai gyventi. Besimokydamas vidurinėje maniau, kad dirbsiu banke, o tada 12 klasėje mama rado skelbimą apie atrankas į „Stockholm School of Economics in Riga“. Nieko nebuvau girdėjęs apie šį universitetą, bet pabandžiau ir įstojau, pabaigiau ir pradėjau dirbti.

O būtum išėjęs iš nemėgstamo darbo, jei tuo metu jau būtum buvęs sukūręs šeimą?

– Vis vien būčiau išėjęs. Man buvo jau žiauriai atsibodę. Beprasmiška. Aišku, aš daug išmokau per tuos metus bendrovėje, bet jaučiau, kad užsidarau rate, – tikriausiai ir mano būdas turėjo įtakos. Kai pagalvodavau, ką ten visi žmonės veikia, dėl ko jie dirba, ką stengiasi nuveikti… Tabako industrija yra smarkiai konsoliduota ir yra paprasčiausia pinigų kalykla tiek darbuotojams, tiek investuotojams, tik, aišku, ne vartotojams. Bet čia dar suveikė sotaus katino sindromas. Jei gauni daug pinigų, tavo pozicija gera, sėdi šiltoje vietelėje, tai nenori jokių pokyčių, nenori, kad iš apačios kas nors kiltų, ir nekenti, kai kokie nors nurodymai iš viršaus ateina. Viskas yra blogai, nori stabilumo. Taip yra, kai gauni geriau nei kiti, tada laikaisi įsikabinęs. Bet man pozicija ir pinigai neteikė didelio džiaugsmo. Man irgi reikia saugumo. Bet aš jaučiuosi saugiai, kai esu tikras, kad galiu įgyvendinti tai, ko trokštu. O sraigteliu didelėje sistemoje prisibuvau užtektinai.

Tai ką dabar darai?

– Tai iš kur bėgau, ten ir grįžau. Kad ir kaip gaila, vis dar tenka dirbti tuo pačiu ekseliu, tačiau yra ir pardavimo, ir gamybos, ir reklamos – visose srityse tenka padirbti. Norėčiau daugiau kūrybinio darbo, bet kol kas reikia dirbti tai, kas būtina, kad vėliau būtų galima dirbti tai, ką noriu. Buriame stiprią komandą ir ieškome investicijų, kad visi galėtų būti didžėjais su „Mash Machine“. Aplinkui daug gerų įrankių, kurie leidžia lengvai ir profesionaliai atlikti įvairias užduotis. Kaip „Instagram“ leido visiems būti fotografais, taip „Mash Machine“ leis visiems pasijusti muzikantais. Su „Mash Mashine“, kad ir ką darytum, viskas visada skambės gerai.

Ar esate savo idėją patentavę?

– Aš per daug netikiu patentavimu, nes jei kas nors būtų patentavęs ratą, tai kaip dabar visi žmonės būtų susinervinę! O šiaip idėjos nieko vertos, kol jos nėra įgyvendintos. Internete radome panašių koncepcijų ar idėjų, bet jos visos vienetinės, be ilgalaikės perspektyvos, o mes turime planą ir sieksime tikslų iki galo.

Ar tai, ką tu darai, yra kūryba?

– Viskas yra kūryba. Net biure, kai stengiausi daryti šaudykles ir visokius kitus projektus, tai buvo mano kūryba. Nes kas yra kūryba? Naujų idėjų generavimas, o naujos idėjos – tai kelių jau egzistuojančių idėjų sujungimas į trečią, naują, idėją. Mūsų „Mash Machine“ irgi panašiai veikia – sujungus du muzikos gabaliukus, gaunamas naujas garsas. Viskas yra idėjų remiksai: everything is a remix.

www.artundersuit.lt

 

Komentuok





 

2017 © 370 - Žurnalas smalsiems protams. Visos teisės saugomos.

Scroll to top