A.Žagrakalytė: „Turiu iki smulkmenų žinoti apie ką kalbu“

Visai neseniai poetė Agnė Žagrakalytė* išleido storą romaną „Eigulio duktė: byla F 117“, mažesniuose literatų būreliuose jau pasigirdo aptarinėjamo teksto nuotrupų. Sklinda žinios, kad knyga puiki, kad sunku nuo jos atsitraukti. Taigi ta proga su rašytoja kalbamės apie pasirodžiusio romano detales ir kitus pretekstus.

Kaip sugalvojote imtis romano žanro ir parašyti knygą „Eigulio duktė: byla F 117“?

– Supratau, kad kitaip nebus: knygų mugėje susiradau leidyklos žmogų ir pranešiau, kad labai noriu parašyt knygą ir išleist būtent toje leidykloje, bet man reikia griežto termino ir dar paraginimo kartkartėmis. Esu maratonininkė – kitaip aš neveikiu. Tada man atrodė, kad jau turiu beveik visą knygą, rodės, jau turiu rankose lobį, o teturėjau kastuvą tiems lobiams iškasti.

Koks buvo jūsų darbo procesas? Ar tekstą rašėte nuo pradžių, nuosekliai plėtodama pasakojimą?

– Vizinis tas darbo procesas, žinau, kaip kas turi būti ir atrodyti, paišau ir braižau planus, prirašinėju ratais vingiuojančių pastabų, nuorodų, rodyklių, apsikraunu popierių skiautėm, tikrinu faktus, nukrypstu nuo kurso, prisikuriu naujų teorijų, prisipiešiu naujų planų su daug šauktukų bei klaustukų, lendu į kitas informacines eketes, pametu senus planus, randu dar senesnių ir juos pertvarkau, parašau septynias pradžias ir dvidešimt pabaigų, šešis kartus atšvenčiu romano pabaigą, tada sugalvoju vėl kitaip, vėliau išbraukau ištisus gabalus, kurie, kai buvo parašyti, atrodė genialūs, bet ataušę niekaip nebeatrodo… Skiepijimas ir genėjimas, kaip sodininkai sakytų. Audimas ir ardymas. Darbo vieta iš šalies atrodo chaotiškai, kaugės popierių, knygų, o tarpuose popierėlių prisidėliota, – dar kaip reikiant nesusitvarkiau po darbų, tad transliuoju iš įvykio vietos: va, kažkoks popiergalis su datomis ir skaičiavimais, o aš nė nepamenu, ką čia skaičiavau.

Kaip manote, ko reikia norint rašyti apie realius, istorinius įvykius?

– Kad realūs įvykiai literatūroje atrodytų realiai, padaryti daug lengviau nei viską sutverti iš naujo. „Eigulio duktė“ – visų pirma biografija, laikiausi pažado nieko neišsigalvoti. Skaičiau kalendorius, laikraščius, laiškus, dienoraščius, rezistencijos, tremties literatūrą, atsiminimus, krikšto metrikų knygas, miestų ir miestelių istorijas, kraštotyros ir etnografijos straipsnius, vaikščiojau aprašytomis vietomis, išvaikščiojau daug kapinių takelių, varčiau gimnazinius atminimo albumėlius, žiūrėjau nuotraukas, čiupinėjau daiktus. Turiu iki smulkmenų žinoti, apie ką kalbu.

Koks jausmas pagaliau išleidus į literatūrinį lauką 574 puslapių knygą? Kokią įtaką jums daro (ir ar daro) kritiniai tekstai?

– Jausmas neramus. Maniau, džiaugsiuosi, bet rašant džiaugsmo buvo daug daugiau. Supraskit, šita knyga viskas, jau yra, niekaip jos nebepakeisiu. Buvo ji ir iki 700 puslapių užaugus ir dar plėstis galėjo, – užsivedu aš gal ir lėtai, bet paskui sustot sunku, vis turiu ką papasakot. O dabar man ant stalo dar trijų knygų planai akis svilina, sąžinė ėda, kad planų ir iliuzijų yra, tereikia veiksmo, teks vėl kur nors termino prašytis. Kritinių tekstų iki šiol niekur nemačiau nė vieno, net šis interviu apie šią knygą – pirmas.

Ar rašydama romaną kam nors dar duodavote paskaityti jo ištraukų, klausėte patarimų?

– Nuo pat pirmo padriko varianto iki pat pabaigos viską skaitė redaktorė Eglė Bielskytė, be jos būčiau kažin kur viską vyniojusi ir nuvyniojusi. Daugiau niekam nieko nedaviau skaityti, o štai jai tempiau viską, ką sugalvodavau, kroviau, kroviau, sukroviau šulinį, tam šuliny pati užsimūrijau, vien jai „ačiū“, kad ištraukė. Paskutinį variantą dar perskaitė mano vyras, tai buvo „išplėstinis“ variantas, jį redaguojant buvo vėl daug braukoma ir nemažai prirašoma. Man patinka rašyti, bet braukti taip pat labai mėgstu. Labai gerbiu redaktorius už išmintį, kantrybę, patirtį ir susivaldymą – aš negalėčiau redaktore būti, viską išbraukčiau ir pati perrašyčiau.

– Kaip manote, ar vieta, kurioje rašytojas gyvena, lemia jo tekstų specifiką, žanro pasirinkimą? Ar pastebėjote, kad pačią veiktų gyvenimas dideliame mieste, svetimos kalbos vartojimas?

– Gal taip, gal ne, – niekad apie tai nemąsčiau. Gyvenu Briuselyje jau dešimtmetį, bet mano kieme pilna paukščių, jei užsimerksi – garsai kaip kaime, tik vietoj gaidžių – policijos ir greitosios pagalbos sirenos, nors vištų mačiau ir parke netoli centro, ir prie „Duvel“ alaus daryklos pievelėje jos vaikštinėja. Prancūziškai kalbu nedaug, tiek kiek užtenka susikalbėti su pardavėjais, mokytojais ir kaimynais. Prancūziškai skaitomų knygų vidurkis – kokios dvi normalios knygos ir bent penkios komiksų, nes jų knygynų čia ant kiekvieno kampo, užsikrėčiau. Turiu jau visai nemažą kolekciją komiksų, čia juos vadina BD – bandes dessinees. Gal tik ši mano aistra visai belgiška, galbūt tai paveikė eilėraščių knygą „Visa tiesa apie Alisą Meler“?

Pastaraisiais metais gyvų žmonių mačiau visai nedaug, daugiau bendravau su mirusiaisiais, kad ir kaip tai nenormaliai skambėtų. Bent porą mėnesių praleidžiu Lietuvoje, tai mane ypač veikia.

Kaip jums atrodo, kokios aplinkos ir kokių socialinių sąlygų reikia profesionaliam rašytojui?

– Manau, tokių pačių, kaip ir bet kurios kitos profesijos žmonėms, – galimybės oriai gyventi. Aš nesu „profesionali rašytoja“, bent apie tai negirdėjau. Būti norėčiau, ačiū. Rašytojystei juk nereikia kokių nors ypač brangių priemonių, užtenka popieriaus, pieštuko, stalo, o ir tas nebūtinas.

Kiekvienam rašytojui po vasarnamį (ant ežero kranto ar prie Bosforo – galima rinktis), dešimties tūkstančių mėnesio algą, sporto klubo abonementą, asmeninį virėją ir juvelyrą, plius literatūrinių vergų išlaikymą, jei kam tokių prireiktų! Norėčiau, aišku, kad visiems rašytojams staiga nukristų štai tokios sąlygos, o dar įdomiau būtų pažiūrėt, kokių tada stebuklų tie rašytojai mums prirašytų!

Juozas (iš knygos – red. past.) savo novelę „Sudie, šiaurės eglaite“ rašė Komijoj, kirsdamas maumedžius, – nei „aplinkos“, nei „sąlygų“, bet noras aprašyti, kaip šilta ir gera sėdėti po eglės šakom pusnyje prasmegus iki viršugalvio, toks didelis, kad tekstas atsiranda nepaisant nei aplinkos, nei sąlygų.

Ar bendravimas su kitais rašytojais daro kokią nors įtaką jūsų pačios rašymui?

– Tai kad aš su jais „bendrauju“ tik feisbuke, o gyvai – maždaug triskart per metus po šešias valandas. Taip retai susitinkant yra ką veikti ir vienas kitam nedarant įtakos.

Įprasta kalbėti apie tai, kad Lietuvoje yra daug gerų poetų ir labai mažai gerų prozininkų, kad lietuvių rašytojai nemoka pasakoti. Koks jūsų, kaip poetės ir prozininkės, požiūris į tai? Ar prozą rašyti iš tiesų sudėtingiau nei poeziją?

– Siūlyčiau nesiklausyti arogantiškų paskalų, o patiems skaityti knygas. Moka tie rašytojai pasakoti, o jei kas nemoka, bet yra spausdinamas, – taigi toks literatūros procesas, po šimtmečio bus geriau matyti, kas lieka, kas nusibarsto. Perskaičiau gana daug tarpukaryje rašytų knygų recenzijų, skirtų autoriams, dėl kurių kritikai ietis kryžiavo. Dabar jokiame literatūros vadovėly jų nerasime, išbluko. Nors ir su neišblukusiais visaip nutinka: mokyklos programoj nebeprivalomi nei Vaižgantas, nei Ieva Simonaitytė – ką, šitie nemoka pasakot? Štai, jei būčiau leidėja, skubiai perleisčiau Igno Šeiniaus „Siegfried Immerselbe atsijaunina“: rašyta 1934 m., o problema vėl aktuali. Nežinau, ką rašyti sudėtingiau, nes kai rašau, tai darau todėl, kad man tai malonu ir nesudėtinga, kai sudėtinga – nerašau. Yra pasauly krūvos smagių užsiėmimų, vėl norėčiau pasigaląsti kaltelius ir dairausi varstoto, nes be jo, be spaustuvų droždama vaikišką kardą iš obels vos neprasikirtau kojos. Atsiprašau, tai nebe apie literatūrą. Nebeatsimenu, kada parašiau pastarąjį eilėraštį, bet nerašiau jų ne
todėl, kad tai labai sunku, o todėl, kad nebuvo reikalo. Taip, lietuviai poetai labai geri, bet jų tiek daug, kad paskelbia jie ir kalnus visai be jokio vidinio reikalo parašytų eilėraščių. Prasti rašytojai gali rašyti, mes galim jų neskaityti, nematau, ko jaudintis, kol pilna gerų dar neperskaitytų knygų. Ir dar neparašytų.

– Kurie prozininkai ir poetai jums pastaruoju metu svarbūs, ką skaitote?

– Pastaruoju metu man svarbus buvo tik Juozas Žagrakalys. Visi kiti man ne svarbūs, o įdomūs, ir ne rašytojai, o jų parašomos knygos. Stengiuos kasmet perskaityti visas „metų knygas“, vaikų ir paauglių – taip pat, šiemet šią pareigą atlikau. Turiu savo numylėtinių, naujų jų knygų laukiu, bet taip ilgai gyvenau ir skaičiau, kad sąrašas būtų ilgas. BD atradimas – Lucie Durbiano, bet dar prieš penkmetį būčiau galvą guldžiusi už Joanną Sfarą, – knyginius mylimuosius lengva keisti, nes jie patys apie tai nesužino. Šiuo metu dažniau skaitau ne grožinę, o techninę literatūrą, nors maniau, kad baigusi „Eigulio dukterį“ pulsiu prie grožinės ir ten gerokai pamirksiu, labai prisireikė dar kai ką išsiaiškinti.

Kiek ilgiausiai esate nieko nerašiusi?

– Nerašiusi aš nebūnu, nes taip nebūna, o štai neparašiusi išbūnu ir savaitę, ir dešimt metų. Visad turiu prisikonservavusi idėjų, žinau, kad jau prarūgę ten daug kas, bet išmest gaila. Reiks kada apsikuopt, kartą jau kelis kilogramus rankraščių sudeginau, grilyje ant pievelės pasistačiusi, – labai dūmijo. (Šypsosi.)

Kaip manote, ar rašytojas turėtų būti socialiai angažuotas ir pilietiškai aktyvus?

– Tikriausiai turėtų, jei galėtų ir norėtų. O jūs norite jums knygų parašančio ar tribūnoj stovinčio rašytojo?

– Ar būdama viešas rašantis asmuo susiduriate su kokiais nors iš to kuriamais mitais, kuriozinėmis situacijomis?

– Šiuos trejetą metų, man rodos, tykiai sėdėjau trijose pasaulio palėpėse, skaičiau ir rašiau, neseniai išlindau ir vėl atgal noriu lįst, – koks iš manęs viešas asmuo: „Štai jauna sociofobė eina takeliu.“ Jeigu girdėjot kokių paskalų, prašau pasidalyti, apie save visad įdomu klausytis – sužinai visokių naujienų.

Ir pabaigoje – ko palinkėtumėte savo naujajai knygai?

– Kad neužsigulėtų sandėliuose – ten ji jau prisibuvo.

* Agnė Žagrakalytė (g.1979 m.) išleido poezijos rinkinius „Išteku“ (2003 m.) ir „Visa tiesa apie Alisą Meler“ (2008 m.). Šiuo metu gyvena Briuselyje.

 

Apie autorių

Gaudo istorijas, kurios gali pasirodyti įdomios smalsiems protams

Straipsniai : 5

2017 © 370 - Žurnalas smalsiems protams. Visos teisės saugomos.

Scroll to top