ŽIŪRĖKITE VASARIO 14 D.
RUSŲ DRAMOS TEATRE
Atrodo, režisierius Jonas Vaitkus pagaliau atrado formulę, pagal kurią geriausiai veikia visa jo Rusų dramos teatro trupė. Tai – didžiulis vizualus, muzikalus bei plastiškas scenos reginys, paremtas stipria dramaturgija ir prisodrintas aštraus ironijos žvilgsnio.
Pirmasis toks vykęs sprendimas buvo jo režisuota „Eglutė pas Ivanovus“, būtent šis spektaklis vis ataidėjo mintyse, stebint „Eugenijų Oneginą“. Pirmasis tapo muzikiniu scenos kūriniu, o antrajame atsirado dar ir nemažai šokio (choreografė Marija Simona Šimulynaitė, Baltijos baleto teatras). Visiems žinomą arogantiškojo Onegino istoriją kūrėjai pasakojo naudodamiesi ir Aleksandro Puškino tekstais, ir Ritos Mačiliūnaitės pritaikyta Sergejaus Prokofjevo muzika, ir Mindaugo Artinsko vaizdo projekcijomis, ir Artūro Šimonio scenografija bei Daivos Samajauskaitės kostiumais.
Scenoje matome ne tik daug techninių sprendimų (nors aikštelė išlieka švari), bet ir didžiulę Rusų dramos teatro aktorių trupę, kuri dar kartą įrodo, kad gali įgyvendinti bet kokius režisieriaus sumanymus, nesvarbu, ar reiktų dainuoti, šokti, ar tiesiog tapti nejudančiomis skulptūromis. Bėda čia tampa pagrindinių aktorių kuriami vaidmenys ir režisieriaus idėjos santykis.
Ironiškai žvelgdamas į Onegino istoriją, pirmoje spektaklio dalyje J.Vaitkus suteikia aktoriams daugybę priemonių tapti šaržuotais personažais, tačiau pabaigoje palieka juos likimo valiai ir kartu neišsako savo kaip režisieriaus pozicijos. Tai ypač juntama finalinėje Onegino (Valentinas Novopolskis) ir Tatjanos (Jevgenija Gladij) scenoje. Nors V.Novopolskis sugeba transformuoti savo personažą, tačiau negaudamas jokio aktorinės partnerystės atsako iš J.Gladij visomis prasmėmis lieka vienas svarbiausio dueto metu.
J.Vaitkus neperrašo A.Puškino istorijos, tiesiog papasakoja ją savais įvaizdžiais, kartais itin tiesmukais, tačiau logiškais. Ir gal net nesąmoningai įrodo, kad iš tiesų visa Tai – ne dėl vyrų meilės moterims, o dėl jų meilės sau…
Rekomenduojama: vaizdų ir piktdžiugos mėgėjams.
Nerekomenduojama: nežinantiems Onegino istorijos ir nemokantiems rusų kalbos.
Kiekviena pasaulio šalis, kiekvienas miestas, rajonas, kaip ir kiekviena meno šaka, turi savo išskirtinius žmones. Lietuvos šiuolaikinis šokis turi Lorą Juodkaitę.
Naujausia savo premjera ji ne tik pažymėjo savo šokio teatro atidarymą, bet ir įrodė, kad neplanuoja keistis, atvirkščiai, – tik įtvirtinti savo pasirinktą kūrybos modelį. Be jokių įžangų, sąžiningai, spektaklį ji pradėjo savo vizitine kortele – sukiniu. Besisukdama L.Juodkaitė tuo pačiu metu judėjo kvadratu. Lyg ir įspūdinga, tačiau praėjus porai pirmų minučių (iš dešimties) šis vaizdas pradėjo labiau panėšėti į cirko pasirodymą nei į spektaklį, laukiant, kada (ar) bus peržengtos žmogaus kūno galimybės.
Kitaip nei ankstesniuose L.Juodkaitės kūriniuose firminis sukinys čia prarado savo hipnotizuojančią galią. Kitas dalykas – pats spektaklis tapo ne kelione, į kurią kartu su kūrėju kviečiamas žiūrovas, o valanda, per kurią mums buvo leista grožėtis šokėjos ištobulintais judesiais žemių pripildytoje scenoje. Tam puikiai tiko ir Elvitos Brazdylytės sukurtas kostiumas, tiksliau – šokėjos kūno dizainas: plonytės baltos juostos, tik baltais dažais pridengta krūtinė, baltos kelnaitės.
Atmosferą čia kūrė ir mistifikavo muzika (Tomas Kutavičius), kuri dažnai buvo paveikiausia spektaklio dalis ir galvoje kūrė ryškesnius nei akimis matytus vaizdinius. Šviesų dailininkas Vilius Vilutis atliko jam būdingą preciziškai minimalistinį ir profesionalų darbą, įrėmindamas šokėją erdvėje pakibusiame kube. Atrodo, lyg choreografė pernelyg susižavėjo forma, judesiu, bet ne jų dramaturgija. Mano atmintyje spektaklis išliko gana formalus: sukinys, žemės, šviesa, sukinys, nors ir profesionaliai atliktas. O atminties ir grįžimo prie pradinės žmogaus būties koncepcija toliau nei programėlės tekstai nenuvedė.
Rekomenduojama: Loros šokio gerbėjams ir mistikams.
Nerekomenduojama: racionalumą propaguojantiems.
ŽIŪRĖKITE KOVO 20, 21 D.
MENŲ SPAUSTUVĖJE
Eimuntas Nekrošius, bene labiausiai mistifikuotas Lietuvos teatro režisierius, po ilgų darbų su britų, rusų ir italų klasika atsigręžė į Bibliją. Paprastai ir nuoširdžiai.
Pasirinkęs Jobo (akt. Remigijus Vilkaitis), uolaus tikinčiojo, kuriam vis skiriami didžiausi išbandymai, istoriją, E.Nekrošius prakalbo apie svarbiausius žmonijos klausimus: būties prasmę ir mirties nepažinumą. Išsikėlęs fundamentalias temas, režisierius sukūrė itin jautrų ir akivaizdžiai jam pačiam labai svarbų darbą, lyg pagaliau galėtų kalbėti apie tai, kas jį patį, o ne teksto autorių iš tiesų domina.
E.Nekrošiaus teatro mistika gimsta iš jo paprastumo. Čia kiekviena pasirinkta istorija pasakojama naudojantis tikrą Lietuvos kaimą primenančiais daiktais ar medžiagomis. Visa ko pamatas yra medis, iš jo pagamintos namų durų staktos bei didžiulis stalas – Jobo, o gal ir Visatos knyga. Šio stalo stalčiai gali virsti ir vėjo blaškomais medžių lapeliais, ir bažnyčios klauptais, ir knygos, kurioje surašyti visų mūsų gyvenimai, lapais. Būtent paprasčiausios detalės virsmas simboliu E.Nekrošiaus sukurtoje atmosferoje tampa mistikos pagrindu.
Ne veltui programėlėje įvardytas tik Jobo vaidmens atlikėjas. Net Dievas (akt. Salvijus Trepulis) ir Šėtonas (aakt. Vygandas Vadeiša) yra labiau būtybės nei dievybės, nes yra itin arti pačių žmonių. Ypač Dievas, jautriai ir emocingai reaguojantis į Jobo pyktį bei klausimus. E.Nekrošius tiki ne tik Dievą, bet tiki ir jo jautrumu, čia itin tinka puiki S.Trepulio vaidyba ir paties aktoriaus tvirtas, vyriškas stotas, tuo pat metu nevaržomai draskomas skirtingų emocijų.
E.Nekrošius finalą palieka viltingą, nepraranda tikėjimo. Klausimai, kankinantys žmogų visą gyvenimą, gali būti atsakyti. Po mirties Jobas iš Šėtono gauna pažinimo obuolį, kurį perpjauti padeda pats Dievas. Atsakymai yra, tačiau tikrai ne šiame gyvenime.
Rekomenduojama: mėgstantiems ramiai pamąstyti.
Nerekomenduojama: liūdesio žavesio nevertinantiems.
Dmitrijaus Matvejevo nuotr.