Rašė: Simona Žemaitytė
Nuotraukos: „Scanpix“ ir redakcijos archyvo
Stambulas – miestas, jungiantis Europą ir Aziją, nemiegantis 24 valandas per parą, kvepiantis arbata, prieskoniais ir jūros gėrybėmis. Tačiau pastarąjį pusmetį Turkijos kultūros lopšys išgyveno stiprius sukrėtimus. Egzotiškus gatvės kvapus nustelbė ašarinės dujos, o populiariosios ir arabesk muzikos ritmus – civilių skanduotės bei prašymai nutraukti agresyvias policijos atakas prieš taikiai protestuojančius gyventojus.
Politiką paliksime politikams. O teisti – teisėjams. Šis pasakojimas – labai subjektyvus vietos gyventojų išgyvenimų rinkinys. Toliau apie tai, apie ką mažai kalba politikai ir žiniasklaida.
Viskas prasidėjo nuo medžio
Neramumai Stambule prasidėjo gegužės pabaigoje, kai šalies politikai nusprendė iškirsti miesto centre žaliuojantį Gezio parką ir vietoj jo pastatyti prekybos centrą. Užteko grupelės jaunuolių, nusprendusių parke budėti per naktį, ir vienos policijos provokacijos – įvykiai išplito žaibiškai. Istorinis Gezio parkas per kelias dienas tapo šiek tiek panašus į mažą hipių miestelį – jame stovėjo palapinės, veikė maža biblioteka, buvo dalijamas maistas, vedamos visiems atviros jogos ir šokių pamokos. Įvairaus amžiaus bei pažiūrų žmonės būrėsi ne tik tam, kad apsaugotų parką, bet ir norėdami priminti apie civilių teisę į taikų protestą. Tačiau policijos atakos nesiliovė, protestai plito.
Prieš ką Turkijos gyventojai protestuoja? Trumpai nusakyti sudėtinga, bet protestais bandoma apginti pagrindines žmogaus teises: žodžio, nuomonės, ir susirinkimų laisvę. Jos Turkijoje vis labiau kontroliuojamos. Pastaruosius trejus metus (jei ne daugiau) Turkijoje blokuojamas tinklalapis youtube. Neseniai vyriausybė uždraudė ir vimeo platformą. Tinklaraščiai, tviteris, feisbukas ir kiti socialiniai tinklai vykstant protestams tapo pagrindinėmis priemonėmis dalytis informacija apie tai, kas vyksta iš tiesų. Turkai su humoru prisimena tai, kad kai Turkijoje prasidėjo protestai: vienas pagrindinių šalies kanalų transliavo ne tai, kas dėjosi Gezio parke, o dokumentinį filmą apie pingvinus. Nuo tada pingvinai – svarbus protesto simbolis.
Stovėjimas – nauja protesto forma?
Kai policijos ašarinių dujų bei vandens patrankų atakos darėsi vis agresyvesnės ir buvo paskelbta apie pirmąsias aukas, Stambule gimė nauja taikaus protesto forma. Ją pradėjo aktorius Erdemas Gunduzas. Valandų valandas menininkas Stambulo centrinėje aikštėje stovėjo nejudėdamas ir žiūrėjo į plevenančią Turkijos vėliavą bei valstybės įkūrėjo Kemalio Atatürko portretą. Netrukus prie jo prisijungė minia žmonių, kurie lygiai taip pat tyloje, sukišę rankas į kišenes, stovėjo ir žiūrėjo į vieną tašką. Ar policija gali areštuoti už stovėjimą miesto centre? Pasirodo, taip. Minia netrukus buvo išsklaidyta, menininkas apklaustas. Tačiau šio protesto atgarsis išplito tarptautiniu mastu ir „stovintys žmonės“ išsirikiavo didžiuosiuose pasaulio miestuose, demonstruodami solidarumą su protestuotojais Turkijoje.
Rezistencija prieš vyriausybę sujungė įvairias socialines grupes ir mažumas. „Niekada anksčiau jos nebuvo išėjusios į gatves drauge“, – pasakojo O.B. Kurdai, seksualinės mažumos, kairieji ir dešinieji, turtingi ir neturtingi, skirtingos religinės grupės – visi buriavosi kartu, siekdami išreikšti nepasitenkinimą esama situacija ir bandydami atkreipti dėmesį į skirtingas socialines problemas.
Futbolo sirgaliai žino, kaip vieni kitų nekenčia trijų svarbiausių Stambulo komandų – „Fenerbahçe“, „Bahçeşehir“ ir „Galatasaray“ – gerbėjai. „Dabar jie turi naują logotipą pavadinimu „Suvienytas Stambulas“, – pasakojo M.G. Tai – vienas bendras simbolis, sudarytas iš visų trijų komandų atributikos. „Skaičius 34 įspaustas ant visų Stambule registruotų automobilių numerių. Nuo šiol per kiekvienas futbolo rungtynes 34-ą minutę protestuotojai liaunasi sirgti už palaikomą komandą ir skanduoja. Taksim (Stambulo centras – red. past.) yra visur, visur yra rezistencija“, – sakė M.G.
Rezistencijos garsai
Vykstant protestams gatvėse nuo pat pradžių skambėjo muzika. Civiliai muzikos instrumentų pasigamino iš puodų dangčių, keptuvių bei stiklainių su kruopomis. „Ką naujo sužinojau apie savo kultūrą? Turkai gali dainuoti net per riaušes“, – sakė T.M. Miestų aikštėse skambėjo gitaros, senos ir specialiai rezistencijai parašytos dainos. Vienas gražiausių momentų – vokiečių muzikanto Davide’o Martello fortepijono koncertas miesto centre. Drauge su trimis grupės nariais per tarptautines gastroles jis atvyko į Stambulą, miesto centre pasistatė instrumentą ir valandų valandas grojo, siekdamas numalšinti politinę įtampą. Žmonės susibūrė aplink, lyjant lietui virš pianisto galvos bei fortepijono laikė skėčius ir nepaisydami paros laiko bei blogo oro tyliai klausėsi grojamos muzikos.
Rugsėjo pradžioje į pensiją išėjęs miško inžinierius Huseyinas Cetinelis nusprendė paaukoti keturias dienas ir apvalią pinigų sumą tam, kad vaivorykštės spalvomis išdažytų vieno romantiško Stambulo rajono laiptus. Gyventojai juos pamilo iškart – laiptai tapo turistų traukos centru, prie jų fotografavosi įsimylėjėlių poros ir jaunavedžiai. Tačiau tai ne taip patiko vietos politikams, kurie kone per naktį laiptus perdažė pilkai. Šio valdančiųjų gesto užteko tam, kad per ateinančias kelias dienas įvairiuose Stambulo ir šalies kampeliuose imtų masiškai rastis vaivorykštiniai laiptai.
Gėjų protestai ir paradas
Šiųmetis gėjų paradas Stambule buvo kaip niekada sėkmingas. Protestuotojai norėjo išeiti į gatves, o gėjai – protestuoti. Niekuomet anksčiau seksualinės mažumos (ganėtinai homofobiškoje šalyje) nesulaukė tokio palaikymo ir taip aktyviai nedalyvavo politiniuose protestuose dėl bendro tikslo – būti išklausytiems. Žodis „Ayol“, vietinių apibūdinamas kone kaip seksualinių mažumų parašas, reiškiantis kažką panašaus į „Ei, tu“, tapo vienu didžiausių protestų pokštų. „Turkijoje vyriausybė homoseksualumą vis dar traktuoja kaip ligą ir grėsmę tradiciniam šeimos modeliui“, – pasakojo S.M. Tačiau gėjų paradas ir įvykiai bent tam kartui sušvelnino vyraujančią netoleranciją. Bent jau tarp paprastų žmonių.
Nors vasarą protestai buvo pasiekę piką, vis dar jaučiama, kaip rezistencija pakoregavo kasdienį Stambulo ritmą. „Ryte keldavomės, eidavom į darbą, o po darbo – protestuoti“, – nesenus įvykius prisiminė A.T. Dar ir dabar Stambulo gatvėse klesti citrinų ir kvėpavimo takus apsaugančių kaukių verslas (jos – pirmoji pagalba nuo policijos atakų, kai purškiamos ašarinės dujos). Vietos gyventojai galėtų papasakoti šimtus būdų, kaip apsisaugoti nuo policijos atakų. Vienas jų – skrandžio mikstūros „Talcid“ ir vandens mišinys. Tačiau šį vaistą neseniai vyriausybė padarė sunkiau prieinamą – dabar jam reikia recepto. „Anksčiau išeidami iš namų pasitikrindavome, ar turime raktus ir piniginę. Dabar – ar kišenėse yra citrinų ir kaukė nuo ašarinių dujų“, – pasakojo O.B.
Per pastarąjį pusmetį pagrindiniai policijos ginklai buvo vandens patrankos, ašarinės dujos, šalmai ir uniformos. Pagrindiniai politikų įrankiai – žiniasklaida ir draudimai. O civilių – mobilieji telefonai, feisbukas, tviteris, citrinos, humoras ir kūryba. Nors civilių protestai Turkijoje neturi vieno aiškaus lyderio, turkai didžiuojasi „Redhack“ – marksistinių-leninistinių pažiūrų informacinių technologijų hakeriais, kurie veikia nuo 1997-ųjų. Jie sugebėjo įsilaužti į valdančiosios partijos AKP bei kitų institucijų tinklalapius ir paviešinti jų korumpuotus veiksmus. Kas bus toliau – niekas tiksliai pasakyti negali. Civiliai tikisi, kad policijos ir valdžios veiksmai nepalauš taikios bei kūrybiškos rezistencijos dvasios ir ateis diena, kai į jų prašymus bei ramybės troškimą pagaliau bus įsiklausyta.