Klausykla (Nr.46)

Bruce‘as Springsteenas

High Hopes

2014 01 14

Columbia

Jau tampa įprasta, kad vienokių ar kitokių sumetimų vedami žmonės garsių atlkėjų albumus nulykina gerokai anksčiau, nei nustatytos oficialios pasirodymo datos. Taip nutiko ir su šiuo albumu. Tiesą sakant, nelabai suprantu kai kurių muzikos kritikų ir Boso (tokia Bruce’o pravardė Jungtinėse Valstijose) gerbėjų reakcijos. Šiam albumui prikišamas jo nevientisumas, padrikumas. Išties dainos kokybiškai labai skiriasi. Yra beveik mėšlo, yra puikių kūrinių. Tačiau juk aiškiai pasakyta, jog „High Hopes“ – ne paprastas albumas. Tai savotiškas „the best of“ iš to, kas per pastarąjį dešimtmetį nepateko į normalius studijinius Boso albumus ir EP. Kaip galima iš dešimtmečio unreleased norėti vientisumo? Net jei visos šios anksčiau neišleistos dainos yra pergrotos iš naujo (beje, įrašuose dalyvavo puikus „Rage Against the Machine“, „Audioslave“ gitaristas Tomas Morello). „High Hopes“ nusileidžia ankstesniems „Wrecking Ball“ (2012 m.) ir „Working on a Dream“ (2009 m.). Tačiau kaip Boso dainų rinkinys man jis susiklausė be raukymosi. Tarp albumo kūrinių yra potencialių amerikietiškų hitų bei dainų, kurios tikrai gerai skambės įspūdinguose Boso gyvuose pasirodymuose. Galų gale tai vis dar tas pats B.Springsteenas. Nieko naujo neiškantis, viską jau radęs. Turintis nepakartojamą savo dainų spalvą. Jis labai lengvai gali nepatikti. Tai suprantu. Bet jei kada nors kaip aš esate išspaudę ašarą per „Secret garden“, šis albumas nesiprašys kuo greičiau išjungiamas. Kartais tiesiog galima perjungti kitą dainą.

67/100

 Stephen Malkmus and the Jicks

Wig Out at Jagbags

2014-01-07

Matador; Domino

Stephenas Malkmusas – labai įdomi asmenybė. Bent kiek besidominčiam indie-rock, ar lo-fi, jo vardas yra gerai žinomas. Tai grupės „Pavement“ siela, gitaristas, dainų autorius. Deja, „Pavement“ jau nebėra. Tačiau S.Malkmusas toliau dirba išsijuosęs. „Silver Jews“, „Crust Brothers“ – tai jo grupės. Tiesa, pastaruoju metu aptilusios, nes į pirmą planą išsiveržė „Stephen Malkmus and the Jicks“ (toliau tiesiog „The Jicks“). Juos galima pavadinti „Pavement“ tradicijų perėmėjais, mat „The Jicks“ susikūrė iškart po „Pavement“ iširimo 1999-aisiais ir pradėjo nuo dainų, kurias S.Malkmusas rašė dabar jau nebeegzistuojančiai grupei. „Wig Out at Jagbags“ – jau šeštas „The Jicks“ albumas. Ir, mano galva, geriausias. Didžioji dalis muzikos jame skamba kaip septintojo dešimtmečio gitarinis progressive ar art-rock. Tačiau kartu muzika kuria naujumo, gaivumo, šviežumo įspūdį. Ji šviesi, spalvota, nors kartais sudėtinga – ritmai ir metrai nuolat laužomi kaip klasikinėje art-rock eroje. Vietomis psichodeliška. Ją galima palyginti su XXI amžiuje išmaniai pasiūtu drabužiu pagal septinto dešimtmečio madas. Tai nėra nuostabu, mat S.Malkmusas vienoje šio albumo dainoje išduoda grupę, kurią šis albumas šiek tiek primena, iš kurios galbūt semtąsi įkvėpimo. Tai „Grateful Dead“. Jis priduria, jog tai buvo „geriausias visų laikų dešimtmetis“. Keisčiausia, jog „Wig Out at Jagbags“ visiškai išvengta nostalgijos ir pretenzijos. Yra iš ko mokytis.

 

 79/100

 Damien Jurado

Brothers And Sisters Of The Eternal Son

2014 01 21

Secretly Canadian

Mano galva, Damienas Jurado yra išradingesnis už geriau žinomą panašios stilistikos kūrėją Justiną Vernoną („Bon Iver“). Iš Sietlo kilęs D.Jurado meistriškai kuria dainas iš garsų, kurie aplinkui – gamtoje, erdvėje, patalpoje, ir sujungia tai su žaviomis harmonijomis, kurių pagrindas – sintezatoriai, gitaros ir daugybė D.Jurado balsų. Ir nors abu su J.Vernonu jie guli toje pačioje lentynoje, D.Jurado groti norisi dažniau, mat jo muzikoje mažiau pabrėžtinos melancholijos. Pridėkime dar jo pomėgį retkarčiais žaisti Lotynų Amerikos ritmais. Visa tai sukuria labai subtilų muzikinį paveikslą. Ramų, šiek tiek folkinį, tačiau vos vos psichodelinį. Paprasčiau tariant, D.Jurado rašo labai gražias, melodingas dainas, kurias ypač išradingai apaugina nuostabiu, kartais net orkestrą primenančiu akompanimentu. Nebanaliomis dainas padaro ir vos juntamos, tačiau gilios religinės potekstės. Reikia pripažinti, jog pastarieji D.Jurado albumai (o šis iš viso yra jau 12-as) yra tokie pilni ir muzikaliai nepriekaištingi dar ir dėl to, jog juos prodiusuoja puikus multiinstrumentalistas ir dainarašys Richardas Swiftas. Būtent šis bendradarbiavimas leido atsirasti tokiems šedevrams kaip „Saint Bartlett“ (2010), „Maraqopa“ (2012) ir pastarajam albumui. „Brothers And Sisters Of The Eternal Son“ – tikrai vertas dėmesio tų, kurie muzikoje vertina tobulą harmoniją, subtilumą, šilumą.

83/100

 The Thing

Boot!

2013 12 13

The Thing Records

Leiskite jums pristatyti muziką, kuri visiškai iškrenta iš visų čia aprašytų albumų konteksto. Ją net sunku įvardinti. Tai anaiptol ne rami ir tyra muzikėlė. Tai ne sunkusis rokas, nors tokių bruožų esama. Tai ne visai džiazas, nors groja profesionalūs džiazo muzikantai. Tai ne visai improvizacijos, nors kur prasideda ir kur baigiasi sąmoningai apgalvotos vietos yra neįmanoma nuspėti. Tai gali patikti tiek „Rammstein“, tiek avangardo, tiek radikalios elektronikos, tiek džiazo gerbėjams. Tai gali sukelti pasibjaurėjimą, o jei esate pagiringas – pykinimą. Ir vis dėlto, „Boot!“ į geriausių praėjusių metų albumų sąrašus įtraukčiau, nors negaliu pasakyti, kad tai muzika, kurią galima rekomenduoti draugei. Susipažinti su šiuo albumu verta jau vien todėl, kad palyginti jį su kuo nors yra ypač sunku… Na įsivaizduokite šmėklų vairuojamą ir sniegą skrodžiantį švedišką sunkvežimį. Tai ir bus tas Daiktas. „The Thing“ – tai norvegiškai švediškas trio, kurį sudaro vienas geriausių šiuo metu free-jazz saksofonininkų Matsas Gustafssonas, elektrinį fūzuotą bosą kankinantis Ingebrigtas Håkeris Flatenas ir tarp sunkiojo roko ir free-jazz šiame albume balansuojantis būgnininkas Paalas Nilssen-Love’as. Tai toli gražu ne pirmas trijulės „daiktas“, tačiau pirmas, turintis tokį užtaisą, kurio pavydėtų nuožmiausi Skandinavijos metalistai. Beje, vikingų vėlės su kūjais man beklausant taip pat pasirodė. Gal dar ir dėl to, kad pagaliau prasidėjo šiaurietiška žiema.

83/100

 Thee Silver Mt. Zion Memorial Orchestra

Fuck Off Get Free We Pour Light On Everything

2014 01 24

Constellation

Iki šio albumo ničnieko nežinojau apie Thee Silver Mt. Zion Memorial Orchestra (toliau S.M.Z.). Perskaičiau, jog anksčiau jie vadinosi „The Silver Mt. Zion Memorial Orchestra & Tra-La-La Band“, o kartais net „Thee Silver Mt. Zion Memorial Orchestra and Tra-La-La Band with Choir“. Maža to, pirmasis grupės albumas – „He Has Left Us Alone but Shafts of Light Sometimes Grace the Corner of Our Rooms…“ Savaime suprantama, pavadinimai patraukė ausį. Pasirodo tai tikrai netradicinį ir gana unikalių bruožų roką grojanti grupė. S.M.Z. groja tai, ką plačiąja prasme galima pavadinti post-rock, arba eksperimentiniu roku, tačiau įdomu, jog šalia gergždžiančių nešvarių elektrinių gitarų jų muzikoje svarbią vietą užima smuikai ir vargonai. Tai tarsi kamerinės muzikos ir eksperimentinio post-rock mišinys. Galbūt tai, ką grotų „Arcade Fire“, jei būtų labiau išprotėję nei konceptualūs. Beje, S.M.Z. taip pat yra kanadiečiai ir pastarojo dešimtmečio Monrealio roko srovės juntamos ir jų muzikoje. Tačiau priešingai nei gerokai labiau melodingos ir ramios, todėl labiau žinomos tautiečių grupės, S.M.Z. yra arčiau kokių nors „Deerhoof“, nei „Besnard Lakes“ ar „Plants and Animals“. Verta pridurti, kad visi grupės nariai prisipažįsta esą ir „Led Zeppelin“ gerbėjai. Tai taip pat daug pasako apie S.M.Z. muziką. Apie albumą vienu sakiniu: nors tai tik pati metų pradžia, užuodžiu vieną geriausių 2014 metų roko muzikos darbą. Vertą ypač įdėmaus klausymo.

85/100

 

Apie autorių

Muzikalus poetas arba poetiškas muzikantas

Straipsniai : 23

2017 © 370 - Žurnalas smalsiems protams. Visos teisės saugomos.

Scroll to top