„Sapnavau Dalí“ – nauja rubrika be pradžios ir pabaigos. Šiek tiek veikiama gravitacijos dėsnių. Šiek tiek aptaškyta kosmoso dulkėmis. Šiek tiek įkvėpta Salvadoro. Šiek tiek gal patiktų Froidui. Kaip netikėtai atsirado, taip netikėtai gali ir pradingti.
Juodai baltai nebyliai
Aktorė Severija Janušauskaitė sapnuoja tarp Vilniaus prieblandos, Maskvos gausmo, Kauno neskubrumo. Vietų ir aplinkybių yra daugiau, tik sunku įspėti, kurios iš jų tikros, o kurios išnirusios iš vaizduotės ūko.
– Ten, kur baigiasi laisvė.
– Draudžiamasis ženklas, kurį apeitum?
– STOP ant jūros kranto.
– Į šį kadrą įžengtum, pabūtum, gal išeitum, gal užsiliktum…
– Nespalvotas nebylusis kinas. Pasilikčiau.
– Dabar, čia, kaip niekada. Kada?
– Kaip niekada čia ir dabar.
– Tavo kartotė?
– Viskas laikina, o tai – amžina.
– Kokiu smulkiu daiktu būtum?
– Lašu – ašara.
– Kaita ar tvarumas?
– Kintantis tvarumas.
– Saldžiausi nuodai?
– Meilė.
– Brangiausias atminties inkliuzas?
– Vaikystė. Pieva. Ilgi plaukai. Basos kojos. Įsivaizduoju, kad užaugusi dirbsiu laume.
– Sala – tai…
– …širdis, į kurią suplaukia visi laukti ir nelaukti laivai. Dažniausiai salą siaubia cunamis.
– Knyga, kurios puslapiai nusitrynę nuo skaitymo ar sklaidymo…
– Per daug skaitau, kad išskirčiau vieną. Įsižeis kitos.
– Šachmatų figūra?
– Ta, kuri kam nors lėmė svarbią pergalę.
– Slaptos duris veda į…
– …slaptą kambarį, kuriame kitos slaptos durys, vedančios į…
– Kalba – toks sutvėrimas…
– …kuris daugelio neišmoko patylėti.
– Žiemos pabaiga kvepia…
– …kasmete nuojauta, kad ir šis pavasaris tikrai bus kitoks.