BFL nuotrauka
Visuomet bijojau pavėluoti į lėktuvą. Na, „bijojau“ gal ir stiprokas žodelis, veikiau visuomet nerimaudavau pavėluosiąs į lėktuvą. Ir tai gan keista, nes skristi visuomet mėgau. Nuo pat pirmojo karto (ak, kaip banalu!) iš Londono. Dar daugiau, man patinka ne tik skristi – man visad patiko ir oro uostai, pietūs ant debesies kokių vienuolikos kilometrų aukštyje, šaltas chardonnay už dyką (na, beveik) ir šiltos, balintos šypsenos. Kas kad įskaičiuotos į bilieto kainą ir ne itin nuoširdžios, bet po tų nuoširdžiai surauktų fizionomijų Lietuvoje jos yra tikra atgaiva…
Pasakyti, kad oro uostai mane visuomet kažkaip nepaaiškinamai traukė, yra viena, tai paprasta. Kur kas sunkiau paaiškinti, o prieš tai ir pačiam suprasti – kodėl. Ir turbūt tik dabar, praėjus beveik penkeriems metams po to, kai vieno Norvegijos oro uostų laukimo salėje ėmiausi šio teksto, aš galiu aiškiau suprasti, iš kur ta begalinė šių gana pragmatiškų vietų trauka.
Dabartinio pasaulio metafora
Pasakyti, kad beprotiškai mėgstu keliauti, o skrydžio vieta juk dažnai ir yra kelionės pradžios taškas, ir vėl reikštų kone vulgarų tikrųjų priežasčių supaprastinimą, nes keliauti juk daug kas mėgsta. Kaip ir pasakyti, kad dievinu architektūrą (kažkada maniau su ja susiesiąs ir savo gyvenimą, kol nepaaiškėjo, kad beviltiškai nemoku piešti), taip pat būtų perdėm paprasta – gražių pastatų apstu ir visai nebūtina trenktis užmiestin, kad jų pamatytum. Galiausiai pasakyti, kad mėgstu žmonių susibūrimo vietas, tad galbūt dėl to man gera oro uostuose, taip pat būtų nevisiška tiesa, nes taip – žmones aš myliu, bet juk prekybos centre jų neką mažiau.
Ir vis dėlto šiandien, po penkerių metų, sėdėdamas visai kitame oro uoste, visai kitoje Europos vietoje, Budapešte, su kuriuo susiję vieni gražiausių ir vieni liūdniausių prisiminimų per visą mano gyvenimą, aš pagaliau galiu rasti šio teksto pabaigą. Ne, šis tekstas nėra plagiatas, trūkstamų pastraipų neradau tarp oro linijų bendrovių žurnalų, man šių eilučių nepadiktavo joks mielaširdingas pakeleivis.
Pagaliau pats galiu baigti rašyti šį tekstą, nes visą tą laiką, kai jo griaučiai kantriai rinko virtualias dulkes vis mainomuose standžiuosiuose diskuose, aš svarsčiau, kas taip tarsi magnetas mane vilioja į oro uostus.
Tikrasis traukos objektas bemaž poetiškas – oro uostai man yra viena dabartinio pasaulio metaforų, taikliai įkūnijančių visą šiandienę realybę ir visiškai kitokį nei ankstesnis pasaulį su visais jo atributais: vis didėjantį gyvenimo greitį ir kartu trumpėjantį laiką, nuolatinį skubėjimą bei neišvengiamą šalutinį to produktą – atšiaurumą ir abejingumą šalia esančiam, taip pat fizinių žmogiškų saitų trūkinėjimą, skirtingo socialinio statuso riboženklius (VIP salės, verslo klasė, prioritetinis laipinimas…) ir, žinoma, didžiausią mūsų gyvenamo laikotarpio leitmotyvą – visa apimantį netikrumą. Netikrumą, kurio apstu visur, pradedant duty free, maistu restoranuose ir baigiant „Wi-Fi“ ryšio stabilumu.
Kai lėktuvas išskrenda be tavęs
Taigi, aš visad nerimavau, kad pavėluosiu į lėktuvą, ir šiandien tai „pagaliau“ įvyko. Žinojau, kad anksčiau ar vėliau taip privalo atsitikti, nes dauguma žmonių bent sykį gyvenime lėktuvą pasiekia per vėlai (panašiai kaip svajones?). Tai kažkas panašaus, kaip kad vyrui gauti į snukį. Visi gauna. Arba moteriai – nusilaužti kulniuką. Nemalonu, bet pasitaiko. Galų gale, gera paįvairinti statistinę kelionių monotoniją, kad nebūtų perdėm lengva. Gyventi.
Pavėlavau į lėktuvą, nors ir žinojau, kaip anksti reikia pasiekti terminalą, susirasti vartus, kaip nepaklysti toje, rodos, begalinėje „rankovių“, įvairiaspalvių oro linijų bendrovių švieslenčių, valiutos keityklų, alaus ir užkandžių tankmėje. Ar kaip nepasimesti tarp daugybės svetimų veidų, matomų tik kartą gyvenime.
It vienišas tėvas, vargiai susitvarkantis su šia nepakeliama vaikų našta – visur su savimi tampomais sužymėtais lagaminais, nusiperku latės ir prisėdęs ant odinio krėslo laukiu skrydžio į Oslą. Skrydis po poros valandų, tad darau tai, ką labai mėgstu, – smalsiomis akimis stebiu staiga sulėtėjusią ir man apsinuoginusią aplinką, kuriai jautrus gali būti tiktai ramybės, trumpo stabtelėjimo akimirką: tai skubančius, tai paklydusius, tai ilgos kelionės ir neaiškaus jos tikslo išvargintus ar neslepiamai abejingus keleivius, panašią sumaištį skirtinguose veiduose (tai daro žmones velnioniškai panašius), restoranus, kur brangų šlamštą gali valgyti jau čia pat, kvepalų parduotuves, iš kurių pono kvapą bent trumpam parsineša net ir didžiausi mužikai, ankštus rūkomuosius, kur nuodingame dūmų debesyje apgailėtinai atrodytų bet kokia Holivudo žvaigždė. Ir nepaisant viso šio gana skausmingai panašaus peizažo, matomo bet kuriame žemyne, oro uostuose mane visuomet labiausiai glumina… ašaros.
Tas, kam yra tekę ilgėliau pabūti dideliame oro uoste, turėjo pastebėti nejautrias marmuro grindis, sugėrusias ne mažiau ašarų nei pavargusi Marijos žemė ar kokia Raudų siena, – lėktuvais išskrido kur kas daugiau nei žmonės, jų bagažas, pigus gruziniškas vynas, Michailo Gorbačiovo reklamuotos „Louis Vuitton“ rankinės, itališki akių tušai ar kokie nors šveicariški peiliukai. Drauge su jais išskrido neišsipildžiusios meilės viltys (o ar kitokių būna?), išsižegnotos svajonės, iškomplektuotos šeimos, sausakimšais lėktuvais evakavosi nuo savęs bėgantys naivuoliai.
Kokią gausybę ašarų yra mačiusios šios turtingos jausmų šventovės, gudriai besimaskuojančios transporto mazgų čadromis. Manding, įspūdingiausios žmogui nutikusios istorijos galėtų būti archyvuojamos pačiuose didžiausiuose pasaulio oro uostuose.
Ore
Pasibaigus nežinia kelintam kavos puodeliui, bent trumpam atsikratęs nuo žemės vos atplėšiamų lagaminų, perėjęs visus šengeniškus pasų išbandymus, kai įtarios ir svetimos rankos apieško jiems nepriklausantį, bet pavojų keliantį kūną, ir lėktuvui atsiplėšiant nuo pakilimo tako, pusbalsiu sušnabždu: „Aš dar grįšiu.“ Ne, ne čia, ne į Bergeną ar Budapeštą, aš į oro uostą grįšiu. Nes man patinka stebėti tą gyvenimo netikrumą, kurį kaskart regiu oro uoste, o vėliau sugrįžti į namus. Į tikrų dalykų uostą, kad ir kur jis tuo metu būtų.
Greta sėdinti mergina klausia, ką sakiau, o aš nusišypsojęs atsakau: „Ne, nieko, tik džiaugiuosi ištrūkęs.“
P. S.
Be paliovos greitėjančiame pasaulyje, perpildytame vienkartinių dalykų, oro uostai man simbolizuoja XXI a. žmonijos pasiekimų viršūnę – greitį, efektyvumą, estetiką… Galbūt kaip tik todėl visos save gerbiančios šalys didelio oro uosto statybas laiko svarbiausiu prioritetu?