Eiti ar neiti (Teatras, Nr.47)

Recenzavo: Sigita Ivaškaitė

Nuotraukos: Dmitrijaus Matvejevo

„Sniego karalienė“

„Lėlė“ teatre (Arklių g. 5, Vilniuje)

Kad ir kaip stengtųsi keistis ir atnaujinti savo repertuarą originaliais bei gyvais spektakliais, „Lėlės“ teatras vis dėlto sugeba nustebinti itin lėkštais meniniais sprendimais.

Pirmiausia, užuot darželiuose ir mokyklose vaikams privalomą literatūrą ir pamėgtus televizijos bei kino kūrinius papildę naujais pasakojimais scenoje, pasirinko Hanso Christiano Anderseno pasaką. Antra, jau spektaklio aprašymas kelia dvejonių dėl pačių kūrėjų motyvacijos, dar kartą šnekančių apie tai, kad štai šitas kūrinys turi visko, ko tik reikia ir mažam, ir dideliam… Ir trečia, kaip originali įvardijama pasakojimo forma (paremta šešėlių teatro principais) primena pačius baisiausius vaikystės košmarus.

Režisierė Nijolė Indriūnaitė kartu su dailininke Aušra Bagočiūnaite-Paukštiene pasaką įkurdino absoliučiai baltoje scenoje, vaizduojančioje neorganiškai išdidintą kambarį. Čia triratėje kėdėje sėdi pasaką sekanti Močiutė (akt. Elvyra Piškinaitė), o aplink stalą-ekraną ir po juo zuja Kajus (akt. Šarūnas Datenis) su Gerda (akt. Indrė Liutkevičiūtė). Scenos gilumoje vis pasirodo Sniego karalienė (akt. Sigita Mikalauskaitė). Istoriją visi žinome, tad apie ją čia nekalbėsime. Bėda ta, kad pasakojimas naudojamas kaip pretekstas išbandyti skirtingas šešėlių teatro formas, o ne atvirkščiai, kai formos naudojamos tam, kad pasakotų istoriją. Negana to, aktorių vaidyba ir intonacijos, švelniai tariant, atkeliauja iš prasčiausių spektaklių vaikams pavyzdžių, kur atlikėjai scenoje patys tampa infantilumo įsikūnijimu, neva tokia kalbėsena suprantamesnė vaikams.

Nesmagu, kad teatro vadovybė mano, jog toks spektaklis jiems reikalingas. Nesmagus ir labai aiškus faktas, kad suaugusieji, pripratę prie tokio teatro, neklausinėdami pavers šį spektaklį „kasiniu“.

Rekomenduojama: psichologo paliepimu turintiems susidurti su vaikystės košmarais.

Nerekomenduojama: tiems, kurie mano, kad jų vaikai turi augti kitaip.

„Dėdės ir dėdienės“

Nepavykęs flirtas. Taip gražiai būtų galima apibūdinti Gabrielės Tuminaitės spektaklį pagal Juozo Tumo-Vaižganto apysaką.

Taip, kaip scenoje neva flirtavo Regimanto Adomaičio pasakotojas Mykolas su jauna Agnės Kiškytės Prancūzaite, taip ir režisierė sukiojosi priešais pasirinktą kūrinį vis pamiršdama, klausosi jo pasakojimo ar ne, kas jame svarbu, o kas – nelabai, ir iki galo neįsimindama, kokią istoriją nori papasakoti pati.

R.Adomaičio ir A.Kiškytės duetas – pagrindinė spektaklio mistika. Kam režisierei prireikė pasakotojo (taip ji scenoje sukūrė du laikus: dabartį (?) ir pasakojimo laiką), dar būtų galima suprasti, bet jo partnerės atsiradimas liko gili paslaptis ir net erzino. Kita vertus, nė vieno iš jų ryšys su apysakos veikėjais nepasidarė aiškesnis. Iki spektaklio pabaigos jie nebuvo nei stebėtojai, nei dalyviai. O Mykolas netapo Mykoliuku ar atvirkščiai.

Apskritai, buvo kiek gaila visos surinktos talentingų aktorių komandos, kurie scenoje tiesiog neturėjo ką veikti. Tarkime, kam reikėjo kviesti didelius vaidmenis galinčius kurti Daumantą Ciunį ir Indrę Patkauskaitę antraplaniams, neišplėtotiems personažams „pavaizduoti“? Kodėl būtent Vainius Sodeika tapo Mykoliuku, o Agnė Šataitė – Severiute? Fizinis panašumas į J.Tumo-Vaižganto aprašytuosius? Kiek atsigavęs atrodė tik Mindaugas Capas, po ilgo laiko jis pasirodė organiškesnis bei atsipalaidavęs ir, atrodė, mėgavosi laiku scenoje.

Vis dėlto svarbiausias liko klausimas, apie ką buvo pats spektaklis? Nuoširdžiai pasiklydus vidinės struktūros ir formos logikoje, beliko amžinasis atsakymas – apie meilę. A.Šataitė ir V.Sodeika, atrodo, sugebėjo scenoje įžiebti tai, kas žiūrovui galėjo pasirodyti kaip tikras jausmas, tačiau tai greičiausiai liko spektaklio paklaida…

Rekomenduojama: lietuviško šieno mėgėjams ir R.Adomaičio apologetams.

Nerekomenduojama: mokantiems prancūzų kalbą ir ieškantiems naujovių.

„Barikados“

Lietuvos nacionaliniame dramos teatre (Gedimino pr. 4)

Kad ir kaip suktum, nenorėdamas pasirodyti banaliai, bet vis tiek smagu, jog prireikė tiek metų ir dviejų latvių tam, kad lietuviai apie savo laisvės kovas pasikalbėtų. Ar bent pabandytų.

Režisierius Valteris Sylis, dramaturgai Janis Balodis bei Goda Dapšytė ir aštuoni lietuvių jaunosios kartos aktoriai atvirai aptarė tai, kas iki šiandien gulėjo tik oficialiuose dokumentuose, stenogramose, dokumentiniuose filmuose ir prisiminimų knygose. Kitaip tariant, viskas, ko norėjai, bet neišdrįsai paklausti apie Sausio 13-ąją (ne vien iš istorinės perspektyvos) per 3 valandas ir 15 minučių. Jei kurių nors atsakymų neturėsim – spekuliuosim.

Vienos teatro veikėjos per premjerą tyliai auksiniu jaunimu pavadintą aktorių komandą iš tiesų sudaro šiandienos „-iausi“: Tadas Gryn, Elzė Gudavičiūtė, Martynas Nedzinskas (Vainius Sodeika), Marius Repšys, Ainis Storpirštis, Monika Vaičiulytė, Toma Vaškevičiūtė. Vykstant spektakliui jie sąžiningai prisipažins, kad žino, jog yra pasmerkti išankstinei ir šiaip neigiamai nuomonei, nes yra per jauni, kad ką nors iš tiesų žinotų ar atsimintų apie lemtinguosius įvykius. Jie žino, kad yra aktoriai ir turi daryti tai, ką moka geriausiai, – vaidinti. Tuomet, keliaudami nuo įsivaizduojamų ir realių politikų susitikimų, dingimo, Nobelio premijos tarybos posėdžio, TV šou iki savo pačių asmeninių monologų, jie savimi užpildo Nacionalinio dramos teatro Mažąją salę ir kuria ne tik personažus, bet ir erdves, laikus.

Užpildo ne tik savimi, bet ir požiūriu, kas kartą skirtingu ir individualiu. Ypač jautriai ir tikrai nuskambėjo M.Repšio ir M.Nedzinsko monologai. O M.Vaičiulytės kalba, pasakyta beveik pačioje pabaigoje, pasirodė naivoka. Tai priverčia paminėti, kad režisūriškai ir dramaturgiškai spektaklis dar neatrodo pabaigtas, tiksliau sakant, atrodo, jog kai kur pritrūko atidumo, o gal ir saiko, dėliojant sukurtas scenas. Pabaigoje vis dėlto norisi palaikyti kūrėjus ir pasidžiaugti bent vienu iš tiesų aktualiu spektakliu Lietuvoje.

Rekomenduojama: istoriškai ir ironiškai apsišvietusiems.

Nerekomenduojama: rožinėms jautrioms sieloms.

 

Komentuok





 

2017 © 370 - Žurnalas smalsiems protams. Visos teisės saugomos.

Scroll to top