Kuratorystės užkulisių naršymai su M.Lipšic

Prieš keletą savaičių nusprendžiau pasidomėti, kaip gyvuoja kuratorė ir šiuolaikinio meno lauko veikėja Monika Lipšic. Ji pasiūlė pasikalbėti vaikštant po Gedimino G.Akstino parodą „Browseris“. Vasarį dvi dienas trukusi skulptoriaus paroda vyko vienu metu trijuose išnuomotuose Vilniaus butuose. Einant iš vienos svetainės į kitą, parodą sujungė miestas, o pasivaikščiojimas po jį  tapo parodos dalimi. Mūsų pokalbis prasidėjo vienoje iš svetainių ir tęsėsi keliaujant iš vieno buto į kitą, o kai kurios šio pokalbio eilutės buvo atkurtos iš atkarpų tarp šių skirtingų vietų.

Pradėkime nuo prisistatymo. Monika, ar galiu į tave kreiptis kaip į kuratorę?

– Įdomu, kaip reikės save įvardyti po dešimties metų… Ilgai ieškojau žodžio, kuriuo prisistatyti. Nuo tada, kai pradėjau veikti kaip kuratorė (prieš kokius trejus ketverius metus), kurį laiką vengiau vadintis kuratore (visi dabar kuruoja: asmeninius blogus, įmonės kontaktų sąrašus, poezijos skaitymus, parduotuvių lentynų asortimentą), bet dabar vėl kartais taip prisistatau.

Kada rimčiau pradėjai mąstyti apie kuratorės karjerą? Spėju, kad užuomazgos buvo Vilniaus dailės akademijoje?

– Baigiau dailėtyros bakalaurą, o paskui studijavau kuratorystę Vilniaus dailės akademijoje. Bet turbūt daugiau nei studijos man davė laikas, praleistas kartu su kai kuriais žmonėmis, – Gerda Paliušyte, Jurgiu Paškevičium, G.Akstinu, Jokūbu Čižiku, Antanu Gerliku, Rūta Junevičiūte ir kitais. Vienu metu gan rimtai užsiėmėme savišvieta, lankydavome įvairias paskaitas Vilniaus universitete, rinkdavomės svarstyti ir diskutuoti, skaityti, pasakoti dalykų. Vilnius devyngalvis čia taip pat suvaidino vaidmenį. Nors, pavyzdžiui, Artūro Railos, Arūno Sverdiolo, Aurido Gajausko, Agnės Narušytės paskaitos ir pokalbiai tuo laiku irgi labai smarkiai paveikė suvokimą. Dar visada labai svarbu buvo kitų parodos, kelionės, reakcijos į įvykius ir aplinką.

­ Yra manančių, kad šiuolaikinio meno pasaulyje gyvas kuratoriaus kultas užgožia menininkų kūrybą – ant pjedestalo statomas asmuo, kuris surengė parodą, o ne tas, kurio kūriniai joje eksponuojami. Kaip tu į tai žiūri?

– Manau, šis etapas baigėsi ir visi vėl gyvena draugiškai. Jei rimtai, žinoma, kad nuo 2000-ųjų situacija meno pasaulyje pasikeitė, bet turbūt tai, ką tu vadini kuratoriaus kultu, yra tiesiog kuratoriaus figūros atsiradimas meno ir kitose srityse. Jis egzistavo ir iki tol, bet dabar tapo labai svarbia tarpine jungiamąja grandimi tarp menininko, institucijos, finansavimo institucijos, žiūrovo, kritiko. Yra menininkų, kuriems be kuratorių sunku atsirasti viešumoje, bet aš visada palaikau įvairovę. G.G.Akstinas, kurio parodoje vis dar browsiname, ją surengė savarankiškai.

Riba tarp menininko ir kuratoriaus vaidmenų nyksta. Kai kurie žinomi lietuvių kuratoriai, tokie kaip Raimundas Malašauskas arba Valentinas Klimašauskas, pradėję nuo parodų kuravimo, vėliau gana giliai įbrido į menines (daugiausia tekstines) praktikas. Ar įmanoma nubrėžti ribą tarp šių dviejų polių taviškėje kaip kuratorės veikloje?

– Kalbėti apie ribas ir vaidmenis tarp kuratorių bei menininkų, o labiausiai apie kuratorių kaip menininką man atrodo nebeaktualu. Kaip ir visi, aš pasvarstau apie sistemą, ekonomiką, darbo kultūrą ir vis dažniau galvoju – kuo dar būti šiame pasaulyje, jei ne menininku. Būna įvairių momentų. Kartais tikrai tenka dirbti daug darbo, bet stengiuosi, kad dažniau vyktų tokie projektai, į kuriuos galima pasinerti visomis jėgomis ir nervų galūnėmis, kai nebesvarbu, ar tai buhalterija, ar performansas. Parodos „Kolekcininkas“, „Paroda scenoje“, „Karaokė policija“ buvo vienos iš tokių. Statusas neturėtų būti problema dalytis žinojimu arba sukurti situaciją aktualiam įvykiui atsirasti. O iš Raimundo ir Valentino aš, žinoma, daug išmokau.

Menininkų kūryba pasižymi savitais stiliais, naratyvais ir koncepcijomis, kuriuos įdiegia savo darbuose. Ar sutiktum, kad tai galioja ir kuratoriams? Ir jeigu taip, gal galėtum pamėginti išskirti taviškę kuratorės praktiką apibūdinančius bruožus?

– Tikri kuratoriai, kaip ir visi profesionalai, turi savo darbo metodus, interesus, nagrinėja tam tikras temas ir dalyvauja kuriant arba kuria diskursus. Kartais pagalvoju, kas sieja visas mano parodas? Man pačiai dar sunku tai įvardyti, ypač turint omeny, kaip varijuoja tų parodų formatai ir temos, – meno kolekcionavimas, performansas, teatro scena, intelektinė nuosavybė. Gal keista taip šokinėti per temas ir institucijas, bet po truputį aiškinuosi, kas man yra svarbiausia. Turbūt įdomiausia man mokytis mąstyti metaforomis. Buitinė kalba negeba perteikti kai kurių idėjų. Pastaruoju metu labai aiškiai suvokiu metaforos svarbą. Tuo pat metu man įdomu komponuoti parodą kaip scenografiją ir scenarijų, bet ne dekoratyviniu požiūriu, o greičiau pritaikymo. Kai kiekvienas meno kūrinys ir idėja gali tapti propsu (atrama, ramsčiu), žiūrovui atveriančiu formą ir situaciją. Kažkaip taip. Jaučiu, kad scenografo specialybė man artima. Man rūpi surežisuoti situaciją nuo pradžios iki galimos arba galimų pabaigų.

Koks tavo kaip kuratorės santykis su meno institucijomis?

– Kiekviena parodų erdvė yra nauja istorija. Šiuo metu man labai patinka šokinėti per jas, naršyti. Kol kas bijau prisirišti prie konkrečios meno institucijos ir dirbti vienoje vietoje,  jaučiu, kad man dar reikia išbandyti įvairius veiklos modelius. Anksčiau maniau, jog reiktų įkurti galeriją arba savo project space, turėjau įvairių idėjų, tačiau dabar man atrodo gerai, kad to nepadariau, nes pati esu savo project space.

Sausio mėnesio „37O“ numeryje trumpai apžvelgiau „Agentūrą. Veikėjų kuriamą scenarijų“ – vieną pastarųjų tavo kuruotų parodų. Ar galėtum smalsiems žurnalo skaitytojams trumpai savais žodžiais papasakoti, apie ką buvo paroda ir kokių minčių ji sukėlė?

– „Agentūra“ yra Briuselyje įsikūrusi iniciatyva, kuri jau dvidešimt metų kaupia teisminių bylų, susijusių su intelektine nuosavybe, archyvą. Parodoje pristatėme dalį to archyvo, pasirinkome bylas, kuriose pasireiškė kontroversijos, susijusios su herojais, personažais ir istorijų veikėjais. Paroda iš naujo (nors Lietuvoje gal išvis pirmą kartą) leido pažvelgti, kaip intelektinės nuosavybės mechanizmas veikia kūrybines praktikas. Po šios parodos dar kitaip pradėjau žiūrėti į nuosavybės temą – kaip įmanoma pasisavinti tai, kam sukurti buvo naudojamasi daugybe įvairių šaltinių, pradedant nuo vadovėlių iki išgirstų eilėraščių? Kodėl autorystė turi būti priskiriama vienam žmogui, kuris gyvenime priėmė tiek daug skirtingos informacijos? Kaip galima savintis idėjas ir kaip tai veikia kūrybą? Regis, pats intelektinės nuosavybės aparatas neretai trukdo laisvai skleistis idėjoms. Tai ypač ryšku muzikoje. Lietuvoje to dar nejaučiame, bet Amerikoje, pavyzdžiui, į tavo kiemą gali ateiti žmogus ir pareikšti, kad tu apkirpai savo krūmą jo patentuotu būdu. Paroda labai objektyviai pateikė šią problemą ir turbūt dėl to tai buvo paveiku. Dabar aš esu prieš intelektinę nuosavybę, kur kas įdomiau, kai autorystė gali būti nekredituojama ir taki. Tai stengiuosi pritaikyti savo praktikoje.

Ką ketini veikti 2014-aisiais?

– Vasarą organizuosim parodą ir renginių seriją Sankt Peterburge kartu su Juste Kostikovaite. Dar sunku pasakyti, į ką tai pavirs, bet kalbamės su įvairiais žmonėmis. Politiškas atrodo pats sprendimas daryti projektą Rusijoje ir dar tuo metu, kai vyks „Manifestos“ bienalė. Sankt Peterburge lankausi nuo vaikystės, regis, Ermitaže ir nusprendžiau studijuoti meno istoriją, todėl šis projektas man gana svarbus asmeniškai. Kartu neįtikima, kas vyksta šalyje, kurioje kuriama galbūt nauja civilizacija, paremta visai kitomis vertybėmis, o mes visada būsime jos agresijos įtakos zonoje. Norėčiau pakviesti ten kuo daugiau draugų – ne tam, kad vaidintume gelbėtojus, bet atrodo, kad tik kalbantis galima stebėti situaciją.

Pakeitėme dar vieną svetainę, tad pakeiskime ir pokalbio trajektoriją. Papasakok šiek tiek apie savo dienotvarkę.

– Kaip ir kiekvienas  freelanceris, turiu nuolat kovoti su savimi ir prisiversti dirbti, bet kiekviena diena labai skirtinga. Stengiuosi vienodą šauktukų skaičių dėti ir prie „atrašyti laišką direktorei“, ir prie „aplankyti draugę su mažais vaikais“.

O kokią vietą šioje dienotvarkėje užima „kuratorinės formos“ palaikymas: naujienų sekimas, parodų lankymas, meno spaudos skaitymas?

– Seniau tam skirdavau daugiau laiko. Dabar tai turbūt integravosi į kasdienybę. Prisipažinsiu, kad neskaitau meno spaudos, ypač lietuviškos, deja.

Kuratorystė, matyt, nėra pats patikimiausias pragyvenimo šaltinis. Kuratoriaus darbas meno galerijoje greičiausiai suteiktų tvirtesnes socialines garantijas negu freelance kuravimas?

– Stebiuosi, bet išgyvenu. Įdomu, kaip atsiranda žodžių junginiai ir kaip jie gali būti aiškinami pažodžiui. „Socialinės garantijos“ – tai juk kažkokio socialumo ir žmonių santykių užtikrinimas. Mano socialinės garantijos priklauso nuo to, kiek aš socializuojuosi. Taip aš save garantuoju. Regis, atsakiau į tavo klausimą iš visai kito galo.

– Atsakymą priimu! Pabaigoje – ko reiktų norinčiam pradėti kuruoti parodas?

– Gal reiktų panaršyti internete?

Manau, kad būtent nuo to, o kas nors browsindamas gal ir šitą pokalbį užtiks. Ačiū tau ir iki kito susinaršymo!

 

Apie autorių

Dailus dailiai dailę dailininantis dailėtyrininkas

Straipsniai : 6

Komentuok





 

2017 © 370 - Žurnalas smalsiems protams. Visos teisės saugomos.

Scroll to top