M.Žukauskas: „Man tikrai patinka kalbėtis“

Rašė: Sigita Ivaškaitė

Nuotraukos: asmeninio archyvo ir Luko Balandžio

Neatrodantis labai kalbus, režisierius Mikas Žukauskas po poros minučių dialogo paneigia pirmą įspūdį… Šią žiemą kino, o dabar jau ir teatro režisierius palydi įtemptu darbų grafiku. Jau kovo viduryje bus pristatytas jo debiutas „Lėlės“ teatre pagal Milošo Macoureko pasakas „Tiktaktika“ (dailininkas – Antanas Dubra, kompozitorius – Arturas Bumšteinas), o neilgai trukus – ir dokumentinis filmas apie vaikų ugdymo tradicijas Lietuvoje ,,Ūcia lylia mažu“. Ta proga susitikome nevaikiškai pakalbėti apie sunkią pradžią ir įtraukiančius procesus.

 – Papasakok, kaip atsidūrei režisieriaus kėdėje.

– Šiaip niekada neplanavau eiti į režisūrą ar teatrą… Niekada tuo nesidomėjau, bet dešimtoje klasėje, kai mokslų padėtis buvo visiškai kritiška, tėvas nusprendė, kad reikia ką nors su manimi daryti, ir nuvedė į teatro studiją. Ten pavaidinau ir man labai patiko, iki baigiau mokyklą, maniau, kad stosiu į aktorinį, bet vis dėlto vėliau supratau, jog geras aktorius nebūsiu, ir įstojau į kino bei televizijos režisūros specialybę Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.

Kodėl kinas, režisūra?

– Nežinau… Žinojau, kad noriu būti susijęs su kinu ar teatru, bet nebūti scenoje, kadre.

– Kokia buvo pradžia akademijoje? Sunki ar įkvepianti?

– Kaip čia pasakyti… Aš esu šventai įsitikinęs tuo, kad kinui kurti visų pirma reikia patirties. Šiandien labai puikiai suprantu ir prisimenu, apie ką kalbėjo mūsų dėstytojas Juozas Javaitis pirmuose kursuose, sakydamas, kad neturi su mumis ką veikti. Visi buvome surinkti beveik iš karto baigę mokyklą, mažai pasaulio matę, mažai skaitę… Mes patys tai suprasti pradėjome jau trečiame kurse.

Tarkime, užsienyje niekas tokių jaunų žmonių nepriima į studijas, ten stoja vyresni žmonės. Mano kolega buvo nuvažiavęs į Gruziją, į seminarą, susitikęs su studentais jis nustebo: priešais jį sėdėjo suaugę vyrai, jauniausiam iš jų buvo 30 metų. Dabar, pažiūrėjęs savo mėgstamų režisierių biografijas, matau, kad pirmuosius savo filmus jie sukūrė 27 ar 30 metų. Manau, kad tada yra laikas kurti tikrus filmus.

– Ar esi jautęs, kad darai ką nors tikrai savo?

– Įstojęs į akademiją dariau tik tai, kas man patiko, nežinodamas teorijų, ir manau, kad trečiame bei  ketvirtame kurse „sugedau“. Žinoma, tie pirmųjų kursų darbai techniškai yra tikrai netobuli, bet jie yra arčiausiai manęs, tikriausi. Dėstytojai man visuomet sakydavo, kad turiu puikią intuiciją, bet bėgant laikui aš ją užslopinau, pradėjau racionalizuoti, remti teorijomis, todėl dabar vyksta grįžimas į save, valymasis.

– Esi sakęs, kad kine esi dokumentalistas. Kuo tai tave traukia?

– Taip tiesiog sutampa. Mano pastarieji darbai buvo užsakomieji, aš pats tokių temų, kaip pasakojimai apie žmones, sergančius onkologinėmis ligomis, nesiimčiau. Tuo metu buvau ką tik baigęs akademiją, darbo nebuvo daug, todėl ėmiausi ir tokio pasiūlymo, kuriame atsirado tai, kas man darbe yra svarbiausia, – profesinis iššūkis. Juk temos čia buvo sudėtingos, kertinės – gyvenimas ir mirtis. Dabar viskas kažkaip ėmė suktis apie vaikus, o to taip pat niekada neplanavau. Jau kurį laiką vaikams vedu kūrybines dirbtuves, dabar baigiame filmą apie vaikų auginimo tradicijas Lietuvoje ir statome spektaklį „Lėlės“ teatre…

– Papasakok apie filmą, sakei, kad jis tau svarbus.

– Svarbus… Nežinau… Tikrai buvo įdomu dirbti. Tai, ko mūsų prašė pradžioje, galėtų tilpti į trumpą, paprastą filmuką, reportažą, bet mes su kolegomis išsikėlėme didesnį tikslą, užsibrėžėme sukurti tikrą pilno metro filmą, ir tai yra labai įdomu.

– Ką šiuo atveju reiškia žodis „edukacija“?

– Filme pasakojamos ir fiksuojamos istorijos apie vaikų ugdymą Lietuvoje nuo XIX a. iki šių dienų. Važinėjome po visą šalį, kalbėjome su močiutėmis, kurios augino savo vaikus pagal senąsias tradicijas, papročius, atėjusius iš XIX a. Kai kurios dar šiandien taip pat augina savo anūkus. Kalbiesi su jomis ir supranti, kad tokių močiučių daugiau nebebus, o kartu nebebus ir tokių vaikų. Ir tai tave įtraukia, tampa svarbu užfiksuoti, įamžinti. Iš esmės tai tapo antropologine ekspedicija.

Įdomus buvo pats sąvokos „etnografija“ momentas. Aš supratau, kad šiandien mes jį siejame su „Duokim garo“, – nupiginame. Bet juk taip nėra, tai – daug svarbesni ir turtingesni dalykai, šiandien rodomi iškreiptai arba nuobodžiai. Dėl to šiame filme stengiausi viską perteikti kuo grynesne forma: nenaudojome užkadrinio balso, nefilmavome muziejuose…

Iš esmės šis filmas yra pokalbiai. Kaip ir dauguma mano filmų. Aš labai mėgstu pokalbius. Man tikrai patinka kalbėtis su žmonėmis ir tuos pokalbius rodyti naudojant kuo mažiau nereikalingų tarpininkų.

– O kaip tavo kūryboje atsirado „Lėlės“ teatras?

– Pats pirmas mano susidūrimas su lėlininkais buvo gana juokingas, dar akademijoje. Tuomet buvo surinktas pirmasis lėlininkų kursas (tas pats, su kuriuo dabar dirbame), kažkodėl visi akademijoje juos laikė už save prastesniais. Vienu metu, kai nelankiau paskaitų, dėstytoja man pasakė: jei taip ir toliau nevaikščiosi, perkelsime tave pas lėlininkus. Tai buvo lyg koks įžeidimas, bausmė, nuvertinimas. Gyvenimo ironija, kaip viskas dabar apsivertė.

Iš tiesų viskas, kaip dažnai būna, prasidėjo bare, paskui kėlėsi kitur, kol atsidūrė teatre. Šiaip su Antanu jau seniai norėjome ką nors kartu padaryti, mąstėme apie panašius dalykus, kalbėjomės ir tuomet atsirado galimybė išbandyti save lėlių teatre.

Dabar apie lėlininkus galiu pasakyti daug gera. Mano požiūris nuo anų laikų labai pasikeitė. Aš labai vertinu šiuos žmones ir esu labai dėkingas teatrui už palaikymą, paskatinimą, nepatiriame visiškai jokio nereikalingo spaudimo. Trise kartu dirbame pirmą kartą, Antanas ir Artūras jau yra dirbę teatre, o aš čia – naujokas.

– Kaip pasirinkote M.Macoureko pasakas?

– Iš tikrųjų mūsų atspirties taškas buvo kitas čekų menininkas, animatorius Janas Švankmajeris. Mums labai patiko jo darbai ir Antanas man pasiūlė paskaityti M.Macoureko pasakas, sakydamas, kad jos man irgi turėtų būti įdomios. Taip ir atsitiko. Dabar kartais net ima atrodyti, kad iš to M.Macoureko siurrealizmo spektaklis pradeda darytis šiek tiek politinis…

Žinai, kalbant apie vaikų teatrą, man labai nepatinka numonė, kad jame tereikia ateiti pasimaivyti ir porą dainelių sudainuoti. Man vaikas – svarbiausias žiūrovas. Jis viską mato taip, kaip yra, nuoširdžiai, niekada nemeluoja, žiūrėdamas į sceną jis negalvoja apie jokias teorijas, o tik mato tai, kas yra rodoma. Kitas dalykas, labai stengiuosi padaryti taip, kad spektaklyje būtų įdomu ir tėvams. Besiruošdami daug vaikščiojome į spektaklius vaikams ir pastebėjome, kad pusę salės visuomet sudaro savo atžalas lydintys tėvai, dažniausiai nuobodžiaujantys, telefonuose besitikrinantys feisbuką ar dar ką nors. Man iš tiesų jų pagailo, todėl stengiuosi, kad spektaklyje atsirastų du sluoksniai – vaikams ir tėvams. Atsimenu, net mano tėvas mane vesdavosi į Keistuolių teatrą, nes žinodavo, kad ir jam ten bus įdomu.

Šiuo metu esu labai įsitraukęs į šitą darbą. Man visuomet būna sunku pradėti, bet įsibėgėjęs negaliu sustoti: nebegaliu neiti į teatrą, nebegaliu negalvoti, gal tai atsitiko kiek per vėlai, bet…

– Kas toliau? Kinas ar teatras?

– Toliau tiesiog darysiu. Dirbsiu. Jei konkrečiau, tai norėčiau pabandyti vaidybinį kiną, kad būtų paliesti visi žanrai.

 

Komentuok





 

2017 © 370 - Žurnalas smalsiems protams. Visos teisės saugomos.

Scroll to top