„Tvin Pikso miestelio“ sugrįžimas – tvinpiksas

Ieškoma KARŠTA baltaodė mergina, BRUNETĖ ARBA RAUDONPLAUKĖ, atlikti padavėjos vaidmenį. Amžius – 18–27 metai. PRIVALOMA pritrenkianti figūra, išraiškinga krūtinė, laikotarpiui būdingas veidas. Dvi spalvotas nuotraukas (vieną apatinės kūno dalies, kitą veido), kūno duomenis, šeiminę padėtį ir kontaktinius duomenis siųsti adresu: SandeAlessiCasting@gmail.com.

Kiek daugiau nei prieš mėnesį šis karštas skelbimas pasivaideno internetinėje spaudoje ir žaibiškai išplito socialiniuose tinkluose. Jis skriejo drauge su straipsniais gandonešiais, kurie savo skaitytojams trimitavo: „Tvin Pikso miestelis“ sugrįžta į eterį!“ Arba nebūtinai, nes gandonešiai juk tam ir sukurti: vos Davidui Lynchui tariamai pasisakius, kad naująją „Tvin Pikso miestelio“ medžiagą jis pradės filmuoti sausio 7-ąją, serialo bendraautoris Markas Frostas šią naujieną iškart paneigė, paskui ją kažkas vėl patvirtino ir vėl paneigė, na, ir t. t. Taigi, lieka neaišku, ar kas nors susirinko į vieną Holivudo studijų tą pirmąjį metų antradienį. Tačiau skelbimas… PRIVALOMA KARŠTA BRUNETĖ ARBA RAUDONPLAUKĖ… leidžia pasvajoti apie raudonlūpes „Tvin Pikso miestelio“ merginas – na, argi nenorėtum tapti naująja ,,Double R“ padavėja? – ir legendinio serialo sugrįžimą į TV ekranus.

Jubiliejinis pažadas

Ir vis dėlto yra viena mergina, blondinė, bet karštesnė už lydytą geležį, kuri žino daugiau, nei žinome aš ir tu ar galėtume prisigalvoti net išpakavę visus internetinių gandonešių mums atgabentus siuntinius. Ji vardu Lora Palmer. 1989 m., dar prieš suplyštant sovietinei nuo kapitalistinio kino mūsų akis bei ausis saugančiai plėvelei ir dar gerokai prieš „Tvin Pikso miesteliui“ pasiekiant Lietuvos eterį, Lora apsireiškė agentui Deilui Kuperiui raudonojoje menėje ir mįslingai užsiminė: „I’ll see you again in 25 years“ (pasimatysime po 25-erių metų – angl.). Ir ne todėl, kad ji tai ištarė po surrealistinius pasaulius besitrankančiam FTB agentui, ir net ne dėl dviprasmiško angliško you visų mūsų širdys tuomet suspurdėjo. Veikiau dėl to, kad jau tada supratome, jog iš kitos ekrano pusės, tos juodosios ložės, su mumis kalbančią simpatišką damą dar išvysime. Ir štai, kaip ir žadėjusi, 2014 m. kovo 25-ąją, per Gandrines, Lora vėl turėtų mums pasirodyti, gal šiek tiek senstelėjusi, bet tokia pat nemirtinga.

Lietuviškasis „Tvin Piksas“: tarp mito ir tikrovės

Susitikimo akimirka artėja, tačiau diena, kai „Tvin Pikso miestelio“ gražuolė ją išpranašavo, proporcingai tolsta. Draperijų purpuras blunka, o televizoriaus žiūrovo atmintis dyla greičiau, nei ekrane besikeičiančios reklamos jai tai leidžia, ir dėl to man maga pagyvinti išblukusias spalvas bei paklausti, kaip iš tiesų viskas atrodė devintojo dešimtmečio pradžioje, kai „Tvin Pikso miestelį“ rodė per televiziją mūsų šalyje? Maga dėl kelių priežasčių. Pirmiausia, nors rodytas prieš dvidešimtmetį, serialas tebėra aktualus ir žiūrimas įvairiais būdais ne per televizijos kanalus (ne veltui toks sujudimas feisbuke ir tviteryje). Pats jį žiūrėjau prieš penketą metų, tačiau kalbėdamas su savo pažįstamais ir artimaisiais, kurie turėjo progą stebėti „Tvin Piksą“ 1993 m. per LTV, suvokiu, kad serialas sukelia panašų rezonansą ir praėjus penkiolikai, dvidešimčiai ar dvidešimt penkeriems metams nuo jo premjeros. Kita vertus, kieno nors pasiteiravus apie tai, kaip žmonės reagavo į D.Lyncho produkciją tais laikais (pačiam į juos sugrįžti būtų kebloka – tuomet man tebuvo treji), visi tik varto akis ir kalba panašiai kaip tas neūžauga, žmogus iš anapus, raudonojoje menėje: „agnitpalsap“, „akitsim arkit“. Praėjus dešimčiai metų po „Tvin Pikso“ debiuto Lietuvoje, naujojo tūkstantmečio pradžios kinomanai griežė dantimis, kad parduotuvėse ir nuomos punktuose neranda „Tvin Pikso“ savo videkui, o ką tada jau kalbėti apie kokią nors kolektyvinę atmintį. Taigi drįsčiau teigti, kad dėl šių ir panašių aplinkybių buvo sukurtas „Tvin Pikso“ mitas, kurį galima apibūdinti maždaug taip: kažkada seniai nutiko kai kas fantastiška, tik neaišku kas. Neaišku. Tomis dienomis ne tik televizorius neaiškiai rodė, bet ir sociokultūrinis klimatas buvo ganėtinai neaiškus. Manau, kad tuometis Vilnius ir Kaunas nedaug tesiskyrė nuo Tvin Pikso miestelio, – pagyvenusios moterys glėbiuose nešiojosi po rąstelį, lietuviškos slaptosios policijos agentai mėgino išspręsti Loros Palmer arba kurios nors kitos Lauros (angliškai veikėjos vardas – Laura Palmer) žmogžudystės bylą, o vyšnių pyragas tapo gardžia alternatyva lietuviškajam „Tinginiui“. O tuomečiai hipsteriai vakarais skubėdavo ne prie bokšto, bet namo, kad nepraleistų naujausios serijos. Ir tai nestebina, juk torentų nebuvo, DVD nepardavinėjo, o jei kam nors būtum užsiminęs apie youtube, būtų palaikę bepročiu. Tačiau stebina tai, kad ankstyvosios nepriklausomos Lietuvos žmonės jautė pareigą savaip dokumentuoti klasika tapusios istorijos vingius. Štai mano teta, kuri tuomet mokėsi antrame universiteto kurse, po kiekvienos serijos ranka surašydavo trumpą reziumė ir vėliau paštu išsiųsdavo savo kurso draugei į Vokietiją. Šiai knietėjo sužinoti, kaip klostosi Loros bylos tyrimas ir kitos serialo peripetijos, tačiau dar labiau ji, matyt, bijojo atitrūkti nuo tuometės Vilniaus mados, kurios pagrindiniai akcentai tą vasarą buvo džinsovkė ir „Tvin Piksas“.

„Pelėdos ne pelėdos“

Ir vis dėlto iš tos dokumentacijos išlikę tik skuteliai, daugiausia – suskilę atsiminimai. Kita vertus, jei viską prisimintume, mitas būtų ne mitas arba „pelėdos ne pelėdos“, kaip pasakytų kas nors iš nuolatinių Tvin Pikso miestelio gyventojų. Bandymų prisukti atmintį ir atsukti kino juostą būta. Vienas tokių bandymų – mažiausiai penkissyk Lietuvoje vykęs TTP, arba „Twin Peaks Party“, kurį organizuodavo dangus.net ideologas, pagoniškos muzikos leidėjas, Ugnius Liogė su bendraminčiais. Didžiausi (arba tie, kuriuos išsirinko dangus) serialo gerbėjai spalį arba lapkritį susirinkdavo nuošaliame Palūšės ar Užutrakio miškelyje ir apsirengę frakais bei raudonomis suknelėmis šildydavosi prie žvakių, paslapčia gerdavo absentą, o vidurnaktį sukirsdavo po gabalėlį vyšnių pyrago. Tačiau atrodo, kad tos kasmetės kongregacijos buvo tokios slaptos ir selektyvios, kad retas kuris apskritai yra apie jas ką nors girdėjęs.

Tvinpiksai lietuvių kalboje ir kultūroje

Ir vis dėlto mitas gyvavo ir tebegyvuoja. Reikia pripažinti, kaip išties maloniai tirpsta burnoje žodis „tvinpiksas“. Jis jau kone tapo norminės lietuvių kalbos dalimi, mažų mažiausiai terminu. Visi jį pasičepsėdami vartojame, tačiau nė vienas iki galo nežinome, ką jis iš tiesų reiškia, arba žinome miglotai, kaip ir priklauso bet kokio tvinpykso žanrui. Pasikapsčius „Google“ paaiškėja, kad, anot lietuviškų interneto žinių portalų, kiekvienas mažesnis Lietuvos miestas (didžiuosius aš pats spėjau pakrikštyti šiame straipsnyje) dėl vienokių ar kitokių priežasčių gali būti pavadintas tvinpiksu, tarp tų miestų – Druskininkai, Vilkaviškis, Ignalina ir, žinoma, Palanga. Įdomu, kad tvinpiksu gali būti pavadinami ne tik miestai ar miesteliai. Pavyzdžiui, Šyšos upė, kurioje dėl neaiškių priežasčių dvesia žuvys, anot vietos žiniasklaidos, taip pat yra tvinpiksas. Vis dėlto tvinpiksas nėra kaustomas vietovės, priešingai, tai daug platesnį prasmių spektrą apimanti sąvoka, kuri labai tinka ir susidariusiai situacijai apibrėžti. Pavyzdžiui, 17 metų Palangos prokuratūrai vadovavusi Nijolė Požarskienė, dienraščiui „Klaipėda“ kalbėdama apie populiariame kurorte verdančias intrigas dėl turtų, irgi mini Tvin Piksą: „Manęs paklausė, ar aš žinau, kad ten – Tvin Piksas? Iš karto tuo nepatikėjau. Paskui teko bendrauti su Druskininkų meru ir prokuroru, pasiteiravau, ar pas juos irgi tas pats?“ Galiausiai kultūros sferoje tvinpiksas pradedamas suprasti kaip fotografijos žanras. Garsiausias šio žanro atstovas, anot fotografijos istorikės daktarės Margaritos Matulytės, – Lietuvos moderniosios fotografijos klasikas Vitas Luckus.

Loros Palmer prisikėlimas – jau čia pat (?)

2003 m. saujelė internautų slapčia pagrasino LRT televizijai, kad pasirašys peticiją, kuria siekiama į Lietuvos ekranus sugrąžinti „Tvin Pikso miestelį“. Nežinia, ar Lietuvos nacionalinė televizija juos išgirdo, ar pašiurpo ir ar apskritai tokia peticija buvo, trumpai tariant, – tvinpiksas, tačiau, prabėgus metams po šių kalbų, LRT žiūrovai vėl galėjo džiaugtis visą dešimtmetį nerodyta TV klasika. Akivaizdu, kad tai nesukėlė to paties svaigaus pamišimo, paskatinusio pravaikštas ir tvinpiksišką susirašinėjimą su kitomis Europos šalimis, tačiau D.Lyncho, M.Frosto ir Angelo Badalamenti trio šedevras vėl vertė mus nemiegoti. Praėjus dar vienam dešimtmečiui po legendinio serialo debiuto Lietuvos televizorių ekranuose, išaušo metas rašyti naują peticiją. Tik jau šį kartą turėsime prašyti naujosios, keturiasdešimtmetės, Loros Palmer prisikėlimo. Iki tol – tvinpiksas visiems! P.S. Bet kas nužudė Lorą Palmer?

Apie autorių

Dailus dailiai dailę dailininantis dailėtyrininkas

Straipsniai : 6

Komentuok





 

2017 © 370 - Žurnalas smalsiems protams. Visos teisės saugomos.

Scroll to top